Apie šią aktorę sakoma, kad ji „nuplėšia sau odą“. Vaidindama ant nervinio išsekimo ribos, ji besąlygiškai atsiduodavo kiekvienam vaidmeniui. Todėl staigi jos mirtis sulaukus 43 metų paliko visą pasaulį be žado. Kas lėmė šią tragediją?

Norėdami tai sužinoti, turėsime nusikelti į XX amžių ir sekti, kaip plyta po plytos griuvo nuostabus gražuolės Romy Schneider gyvenimas.

1982 m. gegužės 29 d. nuostabi aktorė ir milijonų mylima R. Schneider atsisėdo prie savo stalo savo bute Prancūzijoje, kad parašytų laišką, prašydama atšaukti būsimą interviu. Laiškas niekada nebuvo baigtas... Oficiali R. Schneider mirties priežastis buvo nurodyta kaip širdies sustojimas, tačiau daugelis šiame įvykyje įžvelgė tik natūraliai niūrų epilogą jos šviesiam ir nepaprastai tragiškam gyvenimui, apnuodytam alkoholiu ir narkotikais, kurių pagalba ji nesėkmingai bandė užgožti visus siaubingus praradimus.

Rosemarie Magdalena Albach (tai – tikrasis Romy Schneider vardas) gimė prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią aktorių šeimoje. Net jos prosenelis kadaise buvo vaidinęs scenoje. Todėl jau paauglystėje R. Schneider, būdama mergaičių internatinės mokyklos mokine, nusprendė tęsti „šeimos verslą“. “Aš tikrai tapsiu aktore. Tiesiog privalau“, – tuo metu rašė ji savo dienoraštyje.

Pirmasis jos darbas kine netruko laukti: kai R. Schneider buvo 14 metų, ji pasirodė filme „Kol žydi baltoji alyva“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko būsimos aktorės motina. O po dvejų metų mergaitei buvo pasiūlyta vaidinti istoriniame filme „Sissi“, kuriame pavaizduoti romantiški Bavarijos imperatorienės Elžbietos nuotykiai. Filmas pasirodė 1955 m. ir akimirksniu pelnė Europos visuomenės meilę, o 16-metė Romy buvo apipilta garsia šlove kaip kylanti kino žvaigždė.

„Taip, man tada patiko tas vaidmuo, – vėliau sakė aktorė. – Jaučiausi tikra princese net gyvenime, ne tik prieš kamerą. Tačiau vieną dieną pabudau ir supratau, kad nebenoriu ja būti.“

Romy svajojo vaidinti sudėtingesnes herojes, tačiau atsikratyti „pasakų princesės“ įvaizdžio pasirodė labai sunku. Net jos tėvai skatino dukrą atsisakyti nerealių ambicijų ir toliau užsidirbti pinigų iš savo Sissi įvaizdžio.

„Mama stovėjo man už nugaros ir atkakliai šnabždėjo: „Šypsokis, šypsokis...“, – prisiminė R. Schneider, o jos patėvis turėjo dar purvinesnių ketinimų.

„Jis aiškiai pasakė, kad nori su manimi miegoti“, – sakė ji.

1958 m. Romy buvo pakviesta filmuotis Prancūzijoje. Aktorė manė, kad tai puiki proga pabėgti nuo tvankios šeimos aplinkos, todėl iš karto sutiko. Tačiau įlipusi į lėktuvą ji nė nenutuokė, kad ši kelionė į Prancūziją pakeis jos gyvenimą amžiams.

Paryžiaus oro uoste R. Schneider sutiko jaunąjį Alainą Deloną, kuris turėjo vaidinti jos mylimąjį filme „Christine“. Ji iš karto pamatė, kad jis neįtikėtinai gražus, bet tuo pačiu ir siaubingai arogantiškas – ir visa tai turint gana kuklią patirtį kino industrijoje! Tačiau prasidėjus filmavimui, Romy geriau pažino savo kolegą ir įžvelgė jame daug dorybių, kurių nepastebėjo per pirmąjį jų susitikimą. Alainui taip pat akivaizdžiai patiko jo partnerė ir jis rodė jai nedviprasmiškus dėmesio ženklus. Jie abu jautė, kad jų romanas ekrane pradeda vystytis į tikrą.

Pasibaigus filmavimui Alainas pakvietė Romy persikelti kartu su juo į Paryžių. Tačiau aktorės net nereikėjo įkalbinėti – ji taip įsimylėjo Prancūziją, kad nebeįsivaizdavo gyvenimo už jos ribų. „Noriu tapti visiškai prancūze savo gyvenimo, meilės, miego ir rengimosi būdu“, – visiems girdint pareiškė ji. Žinoma, aktorės gerbėjai austrai buvo labai nusivylę. Tačiau Prancūzija R. Schneider priėmė išskėstomis rankomis.

Garsus režisierius Luchino Visconti iš karto pasiūlė R. Schneider debiutuoti Prancūzijos scenoje savo pjesėje „Gaila, kad ji paleistuvė“, taip triukšmingai ją supažindindamas su vietos kino industrijos veikėjais. O vėliau jis supažindino ją su legendine Coco Chanel, kuri išmokė aktorę suprasti madą ir laikytis etiketo taisyklių aukštuomenėje.

Vėliau R. Schneider teigė, kad būtent L. Visconti, C. Chanel ir A. Delonas pavertė ją tikra kino žvaigžde.

Jos mylimojo karjera taip pat sparčiai vystėsi. Septintojo dešimtmečio pradžioje A. Delonas jau buvo laikomas prancūzų sekso simboliu, todėl jam dažnai buvo priskiriami slapti romanai su kolegėmis darbe. R. Schneid skeptiškai vertino šiuos gandus. Tačiau vieną dieną ji grįžo namo po filmavimo Holivude ir rado tuščią butą. Iš spintų buvo išnešti visi mylimojo daiktai, o ant stalo ji rado juodų rožių puokštę ir trumpą raštelį: „Išvykau į Meksiką su Nathalie“ (Nathalie Barthelemy yra vienintelė oficiali aktoriaus žmona). Romy negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Kai pagaliau suprato, kad jų santykiai baigėsi, ji bandė nusižudyti. Laimei, ją laiku išgelbėjo.

Išsiskyrimas su A. Delonu buvo sunkus smūgis Romy. Kurį laiką aktorė net negalėjo dirbti, nervingai rūkydama po tris pakelius cigarečių per dieną ir skandindama savo sielvartą alkoholyje. Tik 1966 m. ji sutiko vyrą, kuriam pavyko ją prikelti – vokiečių aktorių ir režisierių Harry Mayeną. Kartu su juo ji persikėlė į Vokietiją, pagimdė sūnų Davidą ir vėl pradėjo vaidinti filmuose. Atrodė, kad R. Schneider gyvenimas pamažu gerėja.

Tačiau staiga jos akiratyje vėl pasirodė A. Delonas. Jis jau buvo išsiskyręs su Natalie ir įklimpęs į bėdą. Matyt, Romy vis dar jautė jam kažkokius jausmus, todėl ji negalėjo atsisakyti jo palaikyti. Iš dėkingumo Alainas paprašė savo buvusios mylimosios tapti jo partnere filme „Baseinas“. Netrukus apie tai sužinojo žurnalistai ir sustingo laukdami sensacijos. Profesionali intuicija jų neapvylė: paparacai atidžiai sekė aktorius ir galiausiai sugebėjo užfiksuoti provokuojančius Romy ir Alaino kadrus, kuriuose jie aistringai bučiuojasi oro uoste.

H. Mayenas negalėjo pakęsti tokio pažeminimo ir pateikė skyrybų prašymą. Po dvejų metų jis buvo rastas pasikoręs savo bute ant buvusios žmonos šaliko. Romy Schneider iki pat savo dienų pabaigos kaltino save dėl jo mirties.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje aktorė vėl pasinėrė į darbą – realus pasaulis jai jau buvo atnešęs daug skausmo, todėl ji tiesiog norėjo pasijusti kažkuo kitu, pabėgti į išgalvotą kino pasaulį. Ir jai tai pavyko puikiai. Vos per penkerius metus R. Schneider pasirodė 10 naujų filmų ir du kartus laimėjo „César“ apdovanojimą kaip geriausia aktorė (už filmus „Svarbiausia mylėti“ 1976 m. ir „Kiekvienas turi savo šansą“ 1979 m.). Tačiau R. Schneider neketino ties tuo sustoti. Ji toliau dirbo su nežmoniška ištverme, netgi sutiko vaidinti keliuose filmuose vienu metu. Vėliau biografai rašė: jai atrodė, kad jos laikas baigiasi...

„Romy priklausė žmonių, kurie pritraukia nelaimę, kategorijai, – sakė jos artimas draugas, prancūzų aktorius Jean-Claude Brialy. - Ji buvo patyrusi per daug stiprių smūgių, per dažnai buvo sužeista.“

Tačiau kaip ir fantastiškasis feniksas, Romy pakildavo iš pelenų ir toliau gyveno. Tai tęsėsi iki 1981 m. liepos mėn., kai įvyko didžiausia jos gyvenimo tragedija, po kurios aktorė niekada negalėjo atsigauti. Jos 14 metų sūnus Davidas nusprendė perlipti aukštą metalinę tvorą. Tačiau pasiekęs viršūnę, jis staiga prarado pusiausvyrą ir griuvo ant aštrių tvoros smaigalių. Kraujas apsipylęs berniukas buvo nuvežtas į ligoninę, bet buvo per vėlu. Davidas mirė.

Palaidojusi sūnų, R. Schneider puolė į gilią depresiją. Ji vartojo gydytojų paskirtus vaistus pakuotėmis, bet tai nepadėjo. Tuomet aktorė pradėjo juos kaitalioti su alkoholiu ir narkotikais, kad bent šiek tiek numalšintų skausmą, atsiradusį jos širdyje. Po kelių mėnesių ji atėjo į interviu, ir kai žurnalistas jai priminė apie Sissi vaidmenį, kuris atnešė jai pirmąją sėkmę, aktorė tik karčiai nusišypsojo.

„Aš jau seniai nebesu Sissi, – atsakė ji užkimusiu balsu. – Esu nelaiminga 42 metų moteris, o mano vardas Romy Schneider.“

Po metų R. Schneider mirė. Iš pagarbos aktorei buvo nuspręsta neatlikti skrodimo. „Neturėjome pagrindo manyti, kad R. Schneider nusižudė, pasirinkdama mirtį, bet niekas, savo ruožtu, neleido mums teigti, kad ji norėjo toliau gyventi“, – sakė advokatas, dalyvavęs kūno apžiūroje.

A. Delonas nedalyvavo savo buvusios mylimosios laidotuvėse. Jis tiesiog atsisakė susitaikyti su tuo, kad gražuolės R. Schneider nebėra. Kai šiek tiek atsigavo po siaubingos žinios, parašė jai atsisveikinimo laišką – nepaprastai jaudinantį, nuoširdų ir kupiną šiltų prisiminimų. Vėliau spaudoje buvo paskelbta jo ištrauka:

„Stebiu tave miegančią. Ir stoviu šalia tavęs. Tu vilki ilgą juodą tuniką, papuoštą kažkuo raudonu. Manau, kad tai buvo gėlės, bet aš į jas nežiūrėjau. Turėjau su tavimi atsisveikinti, ir šis išsiskyrimas bus ilgiausias mūsų gyvenime, mano Puppelé (liet. Lėlyte). Taip tave ir vadinau. Vokiškai tai reiškia „lėlė“. Užuot žiūrėjęs į gėles, žiūriu į tavo veidą ir galvoju, kokia tu graži.

Tu turbūt niekada nebuvai tokia graž