20-metė mergina atvyko į Italiją studijuoti pagal mainų programą, bet vietoj to atsidūrė kalėjime dėl kaltinimų žmogžudyste.

20-metė amerikietė Amanda Knox mėnesius taupė pinigus ir ruošėsi kelionei į Italiją. Ji ketino metus studijuoti Perudžoje pagal mainų programą. Vos po kelių savaičių nuo atvykimo mergina atsidūrė nusikaltimo vietoje ir tapo įtariamąja dėl kaimynės nužudymo. Kas gi iš tikrųjų nutiko tą vakarą ir kaip ši sudėtinga istorija pakeitė A. Knox gyvenimą?

2007 m.rugsėjį, po kelių savaičių, praleistų pas gimines Vokietijoje, 20-metė amerikietė Amanda Knox atvyko į Perudžą, Italiją. A. Knox įstojo į Perudžos universitetą ir nekantravo naujoje šalyje studijuoti italų ir vokiečių kalbas, taip pat kūrybinį rašymą.

A. Knox gimė ir augo Sietle. Jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo maža. Mokykloje Amanda domėjosi futbolu. Ji bėgiojo po futbolo aikštę taip greitai, kad šeima ją praminė Foxy-Noxie (žodžių žaismas, rimuojantis tarp Knox pavardės ir žodžio fox anglų kalboje). Amandai tai patiko – ji naudojo šią pravardę savo „MySpace“ puslapyje. Mergaitės patėvis vadino ją protinga ir apsiskaičiusia, tačiau ši visiškai neturėjo jokio pasaulietiško išmanymo. Giminaičiai ir draugai Amandą apibūdino kaip vaikiškai naivų žmogų.

2005 m. baigusi vidurinę mokyklą, A. Knox įstojo į Vašingtono universitetą, kur studijavo literatūrą ir užsienio kalbas – vokiečių ir italų. Jai gerai sekėsi mokslai ir 2007 m. už akademinius pasiekimus mergina buvo įtraukta į prestižinį dekanato sąrašą.

A. Knox norėjo praleisti metus užsienyje, kad „praplėstų savo akiratį“ ir gyventų be tėvų „apsaugos“. Kaip vėliau žurnalistams pasakojo jos patėvis, ji buvo apsėsta šios idėjos.

A. Knox kelionei reikėjo 10 tūkst. dolerių. Kad sutaupytų šią sumą, mergina dirbo tris darbus. Įsitikinę dukters ketinimų rimtumu, tėvai nusprendė paremti jos sprendimą vykti į Italiją. Prieš merginai išvykstant jie daug diskutavo, ką Amanda darytų ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, jei susirgtų. Jiems tai atrodė blogiausias dalykas, kuris gali nutikti. Niekas nenumanė, kuo ši kelionė baigsis.

Naujas gyvenimas

Amanda labai greitai rado būstą Perudžoje. Pastebėjusi vieną iš studenčių, kabinančių skelbimą, kuriame rašoma, kad ieškoma kambariokės, A. Knox priėjo prie jos ir susitarė dėl apžiūros.

Butas buvo įsikūręs Via della Pergola 7 numeriu. Vietos gyventojai šią vietovę laikė bloga: gatvės buvo triukšmingos, o vietinėje krepšinio aikštelėje ir automobilių stovėjimo aikštelėse buvo pardavinėjami narkotikai. Pats namas, kuriame gyveno Amanda, taip pat atrodė nesaugus. Jį juosė tik maža metalinė tvora, kurią buvo galima peršokti, vartai nebuvo rakinami, o languose trūko apsauginių grotelių.

Nepaisant to, Amanda tą pačią dieną nusprendė išsinuomoti butą. Ją sužavėjo tai, kad viena iš būsimų kaimynių turėjo dvi gitaras, ir ji norėjo, kad Amanda ją pamokytų jogos, be to, vaizdas buvo nuostabus – pro langus atsiverdavo vaizdas į parką. Bute buvo du vonios kambariai ir keturi miegamieji.

A. Knox kaimynės buvo 21 metų Meredith Kercher iš Jungtinės Karalystės, atvykusi vienerius metus studijuoti šiuolaikinę istoriją, politinę teoriją ir kino istoriją, ir dvi italės – Filomena Romanelli ir Laura Mezzetti.

Netrukus A. Knox susirado darbą ne visą darbo dieną. Vieną vakarą po paskaitų ji su kambariokėmis nuėjo į populiarų vietinį barą „Le Chic“ pasiklausyti Lotynų Amerikos ir regio muzikos ir sutiko savininką, 38 metų Patricką Lumumba, kuris 10-ajame dešimtmetyje su šeima imigravo į Italiją iš Kongo. Nors A. Knox nelabai gerai kalbėjo itališkai, P. Lumumba ją įsiminė ir pasiūlė darbą, nes manė, kad ji į barą pritrauks naujų klientų.

Vėliau P. Lumumba teigė, kad A. Knox naujasis darbas klostėsi ne itin sklandžiai. Jam nepatiko, kad amerikietė didžiąją laiko dalį leido flirtuodama su į barą atėjusiais jaunais vyrais, o ne dirbdama. Spalio pabaigoje jis merginai pasakė, kad darbą pasiūlė jos kaimynei M. Kercher.

Spalio antroje pusėje A. Knox ir M. Kercher nuėjo į Franzo Schuberto koncertą universitete. Po pertraukos M. Kercher išėjo, o prie vienos likusios A. Knox priėjo 23 metų informatikos studentas Raffaele Sollecito.

Tą vakarą A. Knox leido laiką pas R. Sollecito, kuris gyveno vos už penkių minučių kelio pėsčiomis nuo jos namų. A. Knox praminė R. Sollecito „italų Hariu Poteriu“: jis buvo drovus, blyškios odos ir nešiojo akinius be rėmelių. Mergina liko vaikino namuose visą savaitę. Kitaip nei dauguma studentų, R. Sollecito gyveno vienas. Jo tėvas, turtingas urologas, surado sūnui butą ir padovanojo juodą „Audi A3“.

M. Kercher mažiausiai bent kartą su A. Knox vyko aplankyti R. Sollecito. Tą vakarą jie kartu gamino maistą, o jaunuolis netyčia įpjovė M. Kercher peiliu. Vaikinas atsiprašė, bet mergina jį patikino, kad nėra jokių problemų.

Lapkričio 2 d.

2007 m. lapkričio 2 d., apie 10:30 val., A. Knox grįžo į savo butą po dar vienos nakties, praleistos pas R. Sollecito. Ji ketino nusiprausti po dušu, persirengti ir pasiimti šluostę, kad padėtų išvalyti R. Sollecito butą, kuriame iš vamzdžių varvėjo vanduo.

Įėjusi į namus, A. Knox pastebėjo kai ką keisto: jų namelio durys buvo praviros. Ji pašaukė, norėdama sužinoti, ar kas nors yra namuose, bet niekas neatsiliepė. Italės kaimynės buvo išvykusios atostogų, o M. Kercher kambario durys buvo uždarytos. A. Knox pamanė, kad M. Kercher miega.

A. Knox vonios kriauklėje pamatė kraujo lašus. Kaip vėliau ji pasakojo draugams, iš pradžių pamanė, kad kraujas bėga iš neseniai jos pradurtų ausų. Tačiau palietusi lašą pastebėjo, kad kraujas jau išdžiūvęs. Tada A. Knox nusprendė, kad tai galėjo būti Meredith menstruacinis kraujas, kurio ji nenusiplovė. A. Knox nuėjo į kitą vonios kambarį išsidžiovinti plaukų. Mergina pastebėjo tualete išmatų. Ji buvo tikra, kad nė viena iš jos kaimynių negalėjo pamiršti nuleisti po savęs vandens. Mergina įtarė, kad kažkas įsilaužė į namus. Griebusi šluostę, ji išbėgo iš namų.

A. Knox pavyko prisiskambinti savo buto kaimynei Filomenai Romanelli ir papasakoti, kas nutiko. Tada ji pasikvietė R. Sollecito ir kartu grįžo į merginos nuomojamus namus. Amandos kambaryje nebuvo jokių įsilaužimo požymių, tačiau Filomenos kambaryje pora rado išdaužtą langą. Atėjo M. Kercher eilė, ir A. Knox su R. Sollecito pasibeldė į Meredith miegamojo duris. Niekas neatsiliepė.

R. Sollecito bandė išlaužti duris, bet jaunuoliui neužteko jėgų. Todėl jis iškvietė policiją. Vaikinas su Amanda išėjo iš buto ir laukė policijos lauke.

Netrukus atvyko pašto policija, kuri specializuojasi internetinio sukčiavimo, kibernetinių patyčių, mobiliųjų telefonų vagysčių ir kitų panašių nusikaltimų tyrimuose. Jie kaip tik už pusės mylios rado du mobiliuosius telefonus, vienas iš kurių buvo registruotas vienos iš A. Knox kaimynių vardu. A. Knox ir R. Sollecito pašto policijai paaiškino, kad butas buvo apvogtas.

Tuo metu Filomena jau buvo grįžusi į namus su savo vaikinu ir draugais. Policija patikrino namą, ieškodama įsibrovimo požymių, tačiau atsisakė išlaužti M. Kercher kambario duris, sakydama, kad tai pažeistų merginos privatumą. Galiausiai Filomenos draugui teko jas išlaužti. Vos tik durys atsidarė, kažkas sušuko: „Kraujas!“ Visi, išskyrus policiją, išbėgo iš buto.

M. Kercher, vilkėdama tik beveik iki kaklo užtrauktus marškinėlius, gulėjo lovoje su perpjautu kaklu. Žudikas uždengė jos kūną antklode.

Apklausa po apklausos

Prasidėjo tyrimas. A. Knox buvo pirmoji įtariamoji dalyvavimu žmogžudystėje. Tyrėjus neramino tai, kad mergina, grįžusi namo ir pamačiusi galimo apiplėšimo požymius, iškart nepaskambino policijai. Be to, policijai pasirodė įtartinas A.Knox elgesys nuovadoje. Ji bučiavosi su R. Sollecito ir padarė apšilimą, nes daug laiko praleido laukdama.

Įtartinos detalės tuo nesibaigė. Buvo rastas A. Knox dienoraštis su išplėštais lapais. Taip pat M. Kercher nužudymo dieną Amanda anksti vakare išjungė telefoną, nors paprastai to nedarydavo.

Be to, tyrėjai manė, kad nusikaltimo vieta buvo surežisuota taip, lyg būtų įvykęs apiplėšimas. Jie manė, kad įsilaužėlis niekada nebūtų užrakinęs M. Kercher kambario durų ir kad namelio lauko durys nebuvo atidarytos jėga. Jie manė, kad tas, kas tuo metu buvo bute, tapo žmogžudystės bendrininku arba bent jau atidarė nusikaltėliui duris ir įleido jį vidun.

P. Lumumba taip pat buvo tarp įtariamųjų. Vakarą prieš M. Kercher mirtį Amanda jam parašė žinutę: „Ci vediamo dopo“, kas itališkai pažodžiui reiškia „pasimatysime vėliau“. Pasak A. Knox, ji nepakankamai gerai mokėjo itališkai ir vietoj įprasto atsisveikinimo vartojo šią frazę, kaip angliškas „See you later“, kuris reiškia tą patį. Tačiau policija manė, kad tai reiškia, jog mergina su P. Lumumba susitarė susitikti tą patį vakarą.

A. Knox buvo apklausta keturis kartus per penkias dienas, paskutinė apklausa truko visą naktį be pertraukos. Ji buvo atkalbėta nuo advokato dalyvavimo, tikinant, kad jo buvimas pablogins jos padėtį, nes tada atrodys, kad mergina nėra pasirengusi bendradarbiauti tiriant nusikaltimą. Vienas iš policijos pareigūnų atliko vertėjo vaidmenį, bandydamas būti „geru policininku“ ir pelnyti A. Knox pasitikėjimą. Kaip vėliau pasakojo Amanda, policija ant jos šaukė ir vadino melage.

Jie nuolat uždavinėjo merginai tuos pačius klausimus: „Ar vakarieniavote pusę dešimtos ar dešimtą vakaro? Ar mylėjotės prieš ar po to ir kiek laiko tai truko?“ – po daugelio metų prisiminė A. Knox. Tyrėjai bandė ją įbauginti, teigdami, kad turi nepaneigiamų įrodymų, jog nužudymo naktį mergina buvo nusikaltimo vietoje.

Pasak tyrėjų, tą naktį Amanda susitiko su P. Lumumba. Kažkuriuo metu tyrėja Rita Ficarra trenkė A. Knox per pakaušį ir sušuko: „Prisimink! Prisimink!“ Amanda išsigando ir jai išsprūdo, kad P. Lumumba nužudė M. Kercher. Policijos pareigūnai susimušė rankomis ir užfiksavo merginos parodymus.

Lapkričio 6 d., 1:45 val., A. Knox pasirašė pareiškimą, kad tą naktį, kai P. Lumumba nužudė M. Kercher, ji buvo namuose. Po poros valandų į įvykio vietą atvyko prokuroras. Jis vėl apklausė A. Knox ir apie šeštą valandą ryto davė merginai pasirašyti dar vieną dokumentą. Tik tada Amandai buvo leista pailsėti, ir ji užmigo ant dviejų plastikinių kėdžių.

Po kelių valandų A. Knox pabudo, atsipeikėjo ir bandė atsiimti savo parodymus prieš P. Lumbumbą. Tačiau policija merginos nepaisė ir patikino, kad prisiminimai tikrai sugrįš. Amanda paprašė rašiklio ir popieriaus, o tada parašė atsiimti parodymus. Kai ji padavė dokumentą policijai, šie merginai uždėjo antrankius ir nuvežė į Capanne kalėjimą Perudžoje.

Tą pačią dieną policija suėmė R. Sollecito ir P. Lumbumbą, kaltindama juos M. Kercher nužudymu.

Tuo metu policija jau turėjo dar vieną įrodymą. Jie apieškojo R. Sollecito butą ir rado peilį su M. Kercher DNR ant ašmenų ir A. Knox DNR ant rankenos. Tyrėjai nusprendė, kad tai buvo peilis, kuriuo galėjo būti nužudyta M. Kercher. Įtarimų kilo ir R. Sollecito atžvilgiu.

Kitas bendrininkas

Nepaisant pagrindinės versijos, policija aiškinosi ir kitas. Jie nustatė, kad kruvinas piršto atspaudas ant Meredith pagalvės ir DNR pėdsakai vonios kambaryje priklauso 20-mečiui Rudy Guede, kuris anksčiau buvo teistas už vagystę. Tačiau policija negalėjo jo iš karto sulaikyti: jis jau buvo išvykęs iš šalies.

Kaip išsiaiškino policija, netrukus po M. Kercher mirties R. Guede pažįstamiems pasakė, kad planuoja išvykti iš Perudžos į Milaną. Policija įtariamąjį susekė iki Milano, bet tada jis išjungė mobilųjį telefoną. R. Guede buvo pastebėtas, nes prisijungė prie „Facebook“ iš Vokietijos. Taip jis buvo suimtas lapkričio 20 d., kai bandė įlipti į traukinį be bilieto.

R. Guede pažinojo velionę. Naktį prieš žmogžudystę jis ir M. Kercher mylėjosi. Pasak jo, viskas buvo savanoriška, o kai jis nuėjo praustis į dušą, išgirdo, kaip nežinomas asmuo įsilaužė į namus ir užpuolė merginą.

Suėmus R. Guede, P. Lumumba buvo paleistas. Galiausiai kaltinimai jam iš viso buvo panaikinti, nes vyras turėjo alibi. Žmogžudystės naktį vienintelis klientas „Le Chiс“ bare buvo mokslininkas iš Šveicarijos, kuris kalbėjosi su P. Lumumba apie tenykščią politiką. Grįžęs į Ciurichą, jis atsitiktinai sužinojo apie baro savininko suėmimą ir pranešė apie tai policijai.

Tačiau prieš R. Sollecito buvo rastas dar vienas įrodymas. Apieškodami A. Knox kambarį, policija rado apatinius. Be M. Kercher DNR, ant jų buvo rasti mažiausiai keturių vyrų, įskaitant R. Sollecito, DNR pėdsakai.

Italijos prokurorai pateikė tokią M. Kercher nužudymo nakties įvykių versiją: trys kaltinamieji, apsvaigę nuo narkotikų, privertė M. Kercher dalyvauti sekso žaidimuose. A. Knox dūrė Meredith į gerklę, R. Sollecito ją laikė, o R. Guede bandė merginą išprievartauti. Prokurorai teigė, kad žaizdos ant Meredith kaklo atitiko peilio, rasto R. Sollecito namuose, geležtę.

Foxy-Knoxy

2008 m. spalį R. Guede buvo nuteistas 30 metų kalėjimo už žmogžudystę ir pasikėsinimą išprievartauti. Jo byla buvo nagrinėjama atskirai nuo kitų kaltinamųjų, pagreitinta tvarka, jo paties prašymu.

Po kelių mėnesių, 2009 m. sausį, Perudžos teismas pradėjo nagrinėti bylą prieš A. Knox ir R. Sollecito. Tuo metu abu jau buvo praleidę 14 mėnesių kalėjime.

Pirmuosiuose posėdžiuose žiniasklaida pažymėjo, kad A. Knox atrodė „atsipalaidavusi“ ir daug šypsojosi. Tuo pačiu metu ji, kaip teigiama, vengė žiūrėti į R. Sollecito, su kuriuo jau buvo išsiskyrusi.

Birželį A. Knox davė pirmuosius parodymus teisme. Posėdyje ji sakė, kad visą naktį praleido R. Sollecito bute. Tą vakarą ji pakvietė vaikiną kartu pažiūrėti filmo. Jie vakarieniavo, rūkė marihuaną, mylėjosi ir užmigo. Pasak Amandos, ji niekada neturėjo jokių konfliktų su M. Kercher ir tik policijos spaudimu apšmeižė P. Lumbumbą.

Įvyko daugiau nei 50 teismo posėdžių, kuriuose liudijo dešimtys liudytojų. Bylos nagrinėjimas vyko iki lapkričio mėnesio, kai R. Guede, nagrinėjant apeliaciją dėl jo nuosprendžio, pareiškė, kad gali atskleisti naujų detalių apie tai, kas įvyko tą naktį.

Apeliacijos posėdžio metu apklausiamas R. Guede teigė, kad su M. Kercher susipažino per Heloviną, naktį prieš jos nužudymą. Kitą dieną jie vėl susitiko ir nuėjo į merginos namus. M. Kercher tada jam tariamai pasakė, kad dingo jos pinigai ir kad ji įtaria A. Knox juos pavogus. M. Kercher taip pat tariamai jam skundėsi, kad kaimynė nuolat parsiveda vaikinus namo, o tai M. Kercher labai erzino.

R. Guede tvirtino, kad tą naktį, eidamas į tualetą, išgirdo grįžtant namo A. Knox ir merginos pradėjo ginčytis. Tada jis garsiau įjungė savo iPod, kad negirdėtų pokalbio, ir ignoravo tai, kas vyksta, kol išgirdo garsų riksmą.

A. Knox tvirtino, kad R. Guede apkaltino ją ir R. Sollecito, norėdamas nukreipti įtarimus nuo savęs. R. Guede nuosprendis vėliau buvo patvirtintas apeliaciniame teisme, tačiau jo laisvės atėmimo bausmė buvo sutrumpinta iki 16 metų.

Tarp tyrime naudotų įrodymų buvo tai, kad vonios kambaryje buvo rasti A. Knox DNR pėdsakai. Ji pažymėjo, kad tai nestebina, nes studentė taip pat gyveno tame pačiame bute ir reguliariai naudojosi šiuo vonios kambariu. Tuo pačiu metu tyrimas ignoravo tai, kad M. Kercher kambaryje, kur buvo rastas jos kūnas, nebuvo jokių A. Knox buvimo pėdsakų. Be to, pasak pačios Amandos, ji neturėjo motyvo nužudyti savo kaimynės, kurią pažinojo tik kelias savaites.

A. Knox gynyba taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad merginos apklausa nebuvo filmuojama, nors tai yra privalomas reikalavimas įtariamųjų apklausai Italijoje ikiteisminio tyrimo metu. Tyrimas pasiteisino tuo, kad tuo metu mergina tariamai buvo tik liudytoja.

Pasaulio spauda išsamiai nušvietė šią bylą, tačiau daugiausia žurnalistus domino A. Knox, o ne R. Guede, kuris buvo nuteistas prieš metus. Žiniasklaida Amandą apibūdino kaip lemtingą moterį – „sekso apsėstą velnią, kuri nužudė savo kaimynę, apimta narkotikų, pavydo, kai sekso žaidimo metu kažkas nutiko ne taip“.

„Prokuratūra ir bulvarinė leidyba sukūrė Foxy Knox įvaizdį, į kurį žmonės galėjo projektuoti savo baimes ir fantazijas apie moterų seksualumą. To pakako, kad mus pasmerktume“, – vėliau interviu sakė A. Knox.

Teismas nuosprendį paskelbė 2009 m. gruodžio 5 d. A. Knox ir R. Sollecito buvo pripažinti kaltais dėl M. Kercher nužudymo, o Amanda taip pat buvo apkaltinta P. Lumumbos šmeižtu. Jai buvo skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė už M. Kercher bylą ir dar vieneri metai už P. Lumumbos šmeižtą. R. Sollecito buvo skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė. Jiems taip pat buvo nurodyta sumokėti po milijoną eurų M. Kercher tėvams, dar po 800 tūkst. eurų kiekvienam iš trijų jos brolių ir seserų bei po 10 tūkst. eurų buto, kuriame įvyko žmogžudystė, savininkui. M. Knox taip pat buvo įpareigota sumokėti 10 tūkst. eurų P. Lumumbai už melagingus kaltinimus.

Kameroje

A. Knox beveik ketverius metus praleido Italijos kalėjime. Kalėjime ji padėjo kitoms kalinėms: vertė joms iš italų kalbos. Kaip ji vėliau prisiminė, daugelis moterų jos kalėjime buvo iš Afrikos ir Rytų Europos, o kelios kalinės – iš Kinijos. Jos nemokėjo itališkai tiek, kad suprastų, kas vyksta aplinkui. Tuo pačiu metu, anot jos, kalėjime nebuvo nė vieno vertėjo.

Amanda žurnalistams pasakojo, kad su savimi turėjo kinų-anglų kalbų žodyną, nes buvo „kalbos mėgėja“. Jį naudodavo bendraudama su kinų kalinėmis. Ji rodydavo į knygoje esančius žodžius ir išversdavo jų atsakymus italams.

Kartais kalinės prašydavo Amandos parašyti joms laiškus, nes jos rašysena buvo graži. „Kai esi kalėjime, jautiesi vieniša ir nori kokio nors vyro dėmesio. Kad ir kur jis būtų, nori atrodyti maloni. Tai gali padaryti, jei turi gražią rašyseną“, – sakė A. Knox.

Pasak A. Knox, prižiūrėtojai ir kalėjimo darbuotojai su ja elgėsi blogai. Ji bandė atsikratyti žiniasklaidos kuriamo „sekso demono“ įvaizdžio, vilkėdama laisvus drabužius ir kirpdama plaukus. Nepaisant to, pareigūnai iš jos tyčiojosi, klausinėdami apie jos lytinį gyvenimą. Vienas iš jų netgi pasiūlė jai pasimylėti.

Net ir kalėjime A. Knox gaudavo daug laiškų iš nežinomų žmonių. Kai kurie jų autoriai prisipažino jai meilę, o kiti grasino ją nužudyti.

2010 m. lapkritį prasidėjo apeliaciniai posėdžiai dėl A. Knox ir R. Sollecito kaltinamųjų nuosprendžių. Teismo paskirti ekspertai pripažino, kad peilis, laikomas nužudymo įrankiu, ir liemenėlė, naudota kaip įrodymas prieš R. Sollecito, pakartotinai ištyrus buvo užteršti svetima DNR dėl įrodymų rinkimo ir saugojimo klaidų.

2011 m. spalio 3 d. teismas apeliacine tvarka panaikino A. Knox ir R. Sollecito kaltinamuosius nuosprendžius. A. Knox buvo nuteista už P. Lumbumbos šmeižtą, tačiau tuo metu ji jau buvo atlikusi bausmę.

Teismas padarė išvadą, kad R. Sollecito bute rastas peilis nebuvo nužudymo įrankis. Ant jo galėjo būti mirusiosios DNR iš vakarienės, kurią A. Knox, M. Kercher ir R. Sollecito kartu valgė jo namuose.

Tais pačiais metais A. Knox grįžo į Sietlą. Ji tęsė studijas Vašingtono universitete ir pradėjo rašyti knygą apie savo patirtį Italijos kalėjime, tačiau 2013 m. jai buvo prisakyta grįžti į Italiją.

2013 m. kovo mėn. Italijos kasacinis teismas grąžino M. Kercher nužudymo bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinio teismo sprendime nustatęs „trūkumų, neatitikimų ir nelogiškų išvadų“. 2013 m. rugsėjį Florencijos teisme prasidėjo naujas teismo procesas. A. Knox nedalyvavo nė viename posėdyje, nes vis dar gyveno Amerikoje ir jai atstovavo advokatai.

2014 m. sausį A. Knox ir R. Sollecito buvo iš naujo teisiami už nužudymą. A. Knox bausmė buvo padidinta dvejais metais ir šešiais mėnesiais iki 28,5 metų, o R. Sollecito senoji 25 metų bausmė buvo palikta galioti.

Tyrimo metu kaip įrodymas buvo pateiktas tas pats peilis. Ant rankenos buvo rasti anksčiau neaptikti A. Knox DNR pėdsakai. Tai buvo vienintelis naujas teisme pateiktas įrodymas. Mergina tuo metu liko Jungtinėse Valstijose ir atsisakė grįžti į Italiją.

Teisėjai padarė išvadą, kad tyrimas neįrodė, jog A. Knox ir R. Sollecito nužudymo naktį buvo namuose. Teismas nustatė, kad kaltinamojo nuosprendžio nepatvirtino įrodymai. A. Knox ir R. Sollecito buvo paleisti.

Kasacinis teismas dėl antrojo apeliacinio skundo priėmė sprendimą 2015 m. kovo 27 d. A. Knox ir R. Sollecito bausmės buvo panaikintos visiškai, išskyrus kaltinimą dėl P. Lumumbos šmeižto.

Teismas padarė išvadą, kad pora vis dėlto negalėjo būti susijusi su žmogžudyste, ir R. Guede buvo pripažintas kaltas vienas.

Grįžimas namo

A. Knox gyvenimas iškart po grįžimo namo nebuvo ramus. Ją persekiojo prisiminimai apie patirtus išgyvenimus. Ją persekiojo ir paparacai. Prieš išvykdama į Italiją, kaip ji prisiminė 2025 m., ji buvo linksma, tačiau po kalėjimo tapo nerimastinga, paniurusi ir tyli.

A. Knox net negalėjo atidaryti savo miegamojo lango, nes lauke stovėjo paparacai. Tai tęsėsi mėnesius. Ji matydavo savo nuotraukas laikraštyje. „Sužinodavau, kad kažkas sekė mane į maisto prekių parduotuvę ir nufotografavo mane su sportinėmis kelnėmis arba duodančią smulkių monetų savo vaikinui, kad jis nupirktų kavos, ir tai buvo pateikia taip: „Taigi Amanda sumokėjo savo vaikinui, kad tylėtų?“ – prisiminė A. Knox.

Nepaisant to, merginai pavyko baigti universitetą. Tada ji pradėjo dirbti laisvai samdoma žurnaliste „West Seattle Herald“. 2013 m. ji išleido savo memuarus „Waiting to Be Heard“ apie savo patirtį Italijos kalėjime.

2025 m. A. Knox išleido savo antrąją knygą „Free: My Search for Meaning“ apie savo gyvenimo permąstymą po patirto išbandymo.

„Ilgainiui supratau, kad mano laisvės jausmas susijęs tiek su mane supančia realybe, tiek, tiesiogine to žodžio prasme, su vaizdu, kurį mačiau priešais save. Jei pažvelgdavau į uždarytas duris, mano kvėpavimas padažnėdavo. Jei pažvelgdavau į seną bokštą ant kalvos už kelių mylių ar į triušius, bėgiojančius žolėje, viskas pasikeisdavo. Visada turėjau tokį pasirinkimą. Kai pasirinkdavau nežiūrėti į tai, kas mane ribojo, galėdavau pažvelgti į galimybes, kurių niekada nebūčiau galėjusi numatyti. Pradėjau braižyti mažo gyvenimo, kurio niekada nebūčiau sau pasirinkusi, bet vis tiek verta gyventi, kontūrus“, – savo antrojoje knygoje rašė A. Knox.

2018 m. A. Knox ištekėjo už Christopherio Robinsono, su kuriuo susipažino 2011 m., kai grįžo į Sietlą po bausmės atlikimo. Paskelbus žinią apie vestuves, A. Knox sulaukė nepažįstamųjų žinučių, kuriose buvo rašoma: „Žinai, kas niekada neištekėsi? Meredith“, – žurnalistams pasakojo moteris. - Man tai nuolat primygtinai primindavo, tarsi mano gyvenimas nebūtų svarbus, nes ji savąjį prarado.“

2019 m. Amanda tapo tinklalaidės „The Truth About True Crime“ vedėja, o 2020 m. kartu su Ch. Robinsonu pradėjo projektą „Mazes“, kuriame ji pasakoja istorijas apie nusikalstamumą Amerikoje ir kalba apie gyvenimą su žymiais amerikiečiais. Ji taip pat kuria tinklalaidę „HARD NOX“, kurioje ji ir svečiai kalba apie gyvenimą po traumuojančių įvykių.

Praėjus kuriam laikui po paleidimo, A. Knox parašė jos bylą nagrinėjusiam Italijos prokurorui Giuliano Mignini. Jie pradėjo susirašinėjimą, kuriame jis prisipažino, kad jei tirtų bylą dabar, niekada nebūtų jai pateikęs kaltinimų. Kaip pasakojo A. Knox, jis, kaip ir ji, jautėsi nesuprastas dėl to, kaip pasaulis į jį žiūrėjo po M. Kercher bylos. A. Knox taip pat pradėjo propaguoti baudžiamojo teisingumo sistemos reformos poreikį. Ji dalyvavo forumuose, kuriuose žmonės aptarinėjo neteisingai nuteistų asmenų bylas, ir padėjo tiems, kurie atsidūrė panašiose situacijose.

2019 m. sausį Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo Italiją sumokėti A. Knox 10 400 eurų už jos teisės į teisingą teismą pažeidimą ir dar 8 tūkst. eurų moralinės žalos atlyginimui.

2023 m. A. Knox bandė apskųsti savo nuosprendį dėl P. Lumumbos šmeižto. Ji tvirtino, kad pasirašė prisipažinimą policijos spaudimu, o po kelių valandų jį atsiėmė. 2024 m. Italijos teismas paliko galioti nuosprendį.

Vienintelis likęs už M. Kercher nužudymą nuteistas asmuo R. Guede buvo paleistas 2021 m. Jis buvo paleistas anksčiau laiko už gerą elgesį, tačiau vėl bus teisiamas 2025 m. Šį kartą jis kaltinamas seksualiniu smurtu ir užpuolimu prieš savo buvusią merginą, su kuria pradėjo susitikinėti dar būdamas kalėjime.