Misionierius, tėvas jėzuitas, skautų legenda, žmogus, kuris visada šypsosi, – tokiais ir daugeliu kitų vardų vadinamas žymus Lietuvos išeivijos veikėjas, Šv. Jonų bažnyčios vicerektorius Antanas Saulaitis.

Gegužės 28-ąją tėvas Antanas atšventė garbingą 85 metų jubiliejų. Visai neseniai paminėtas ir jo kunigystės 55-metis. Pokalbio metu jis priminė dar vieną reikšmingą sukaktį – prieš 75 metus jo ir visos šeimos, tada jau gyvenusios Vokietijoje, emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas.

– Per tuos 85 metus, kuriuos nugyvenote, ko išmokote, ką sužinojote apie gyvenimą, apie žmones? Koks gi tas nugyventų metų patirčių lobynas?

– Supratau, kad ne reikalai, ne verslas, bet žmogus yra svarbiausia. Ar mažas, ar vyresnio amžiaus, ar sveikas, ar ligonis – tai svarbiausia. Ir pagal tai sprendi, kaip jiems padėti ar prisidėti, nes ten, kur reikia pagalbos, ir eini. Norisi savo valandas, dienas ar metus panaudoti kitų žmonių labui, jiems padėti, kad jiems būtų lengviau gyventi. Pasikalbėti, išklausyti ir švęsti sakramentus, palaidoti, suteikti ligonių patepimą ir visa kita. Bet svarbiausia – bendrauti.

– Esate vienas iš nedaugelio bažnyčios žmonių, kuris negailite laiko kitiems žmonėms, mėgstate daug su jais bendrauti, netgi ir išpažintis, sėdint su žmogumi akis į akį, klausyti.

– Nutinka taip, kaip žmogus nori. Bet bendraujant akis į akį, o ne per sieną, atsiranda žmogiškas ryšys.

– Iki kunigystės jūs studijavote chemiją, filosofiją, teologiją. Jeigu taip atsuktume gyvenimo ratą atgalios, jeigu nebūtumėte pasukęs kunigystės keliu, koks kitas kelias galėjo būti pasirinktas?

– Aš visada labai mėgau gamtą. Esu ir žemės ūkyje praktiką atlikęs. Skautų ir kitose stovyklose esu vedęs gamtos užsiėmimus. Gamtą pažįstu, išmokau to misionieriaudamas Brazilijoje.

– Kiek daug gamtos jūsų dabartiniame gyvenime?

– Labai mažai. Aš nebevairuoju, tai priklausau nuo kitų. Jeigu vasarą būnu kokioje stovykloje, ypač skautų, tai tada yra to buvimo gamtoje ir įvairių užsiėmimų su ja. O mieste mano gamta – tai Rotušės aikštė, kitos senamiesčio vietos.

Aš mielai apžiūriu kiekvieną augalą, medį, krūmelį ar žolytę. Ir nebūtinai pažinti gamtą biologine prasme, sužinoti, kokia rūšis, bet tiesiog joje būti, ypač su vaikais, žmonėmis su negalia. Tuomet ne moksliniai, bet visai kiti dalykai rūpi.

– Neseniai buvo išleista knyga apie jus „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“. Ar ta nuoširdi šypsena iš šeimos atsinešta? Kokioje šeimoje jūs augote, ką iš jos atsinešėte į gyvenimą, kokie artimiausi žmonės jus supo?

– Gyvenau pas tėvus iki 22 metų. Mano tėvai buvo išsilavinę. Mama dirbo mokytoja, o tėvelis – teisininku. Lietuvoje jis dirbo su skautais, Raudonuoju Kryžiumi ir pan., tačiau Amerikoje visai kita teisė, taigi jam teko dirbti fabrike, nes reikėjo vaikus maitinti.

Tėvai labai gražiai sugyveno. Mums buvo geras pavyzdys, kaip žmonės gali prisitaikyti. Mama nuo 15 metų vargo su širdimi, tai reikėjo atsižvelgti į daugybę dalykų...

Sakyčiau, kad buvome laiminga šeima.

– Ar tėvams pavyko kada nors aplankyti Lietuvą?

– Ne. Tėvelis mirė 1989 m. ir jau žinojo apie laisvėjančią Lietuvą. Mūsų šeima – skautavimo žmonės, tai 1989 m. balandį mane pakvietė į Lietuvą dalyvauti skautų organizacijos atkūrime. Ačiū Dievui, Sąjūdžio dėka gavau vizą. O tėvelis mirė po kelių mėnesių, tai jis bent sužinojo, kad Lietuvoje atgijo skautų judėjimas.

Turėjau ir tebeturiu beveik dvejais metais jaunesnę seserį Marytę. Ji tebegyvena Jungtinėse Valstijose. Ji dirbo mokytoja, dėstytoja, ištekėjo, labai laukė, bet nesulaukė vaikų, o dabar yra našlė ir gyvena mūsų namuose, kuriuose mes ir užaugome.

– Kaip tėvai priėmė jūsų pasirinktą kunigystės kelią?

– Apie tai su tėvais kalbėjau, kaip man buvo 14–15 metų. Bebaigdamas universitetą jau rimtai prabilau, kad žadu rinktis jėzuito kelią. Tai buvo mano troškimas. Jie sutiko ir palaikė.

Jie buvo tikintys žmonės. Gyvenome toli nuo miesto, reikėjo net dviem autobusais iki bažnyčios važiuoti. Namuose laikėmės visų lietuviškų papročių, prie stalo visada pasimelsdavome. Bet jie nebuvo perdėtai, saldžiai tikintys, bet kaip normalūs, sveiki žmonės.

– Jūsų tėvai Lietuvą paliko, kai jums buvo vos pusantrų metukų, vadinasi, jokio savo akimis susikurto įspūdžio apie gimtinę neišsivežėte. Kokią Lietuvą išvydote pirmą kartą į ją atvykęs?

– Pirmą kartą atvykau į Lietuvą besibaigiant sovietmečiui, 1987 m. lapkritį. Dar teko pamatyti spalio revoliucijai skirtą paradą tuometiniame Lenino prospekte (dabar – Gedimino prospekte). Aišku, buvo liūdna, nors mes Amerikoje nesėdėjome nieko nežinodami, skaitėme spaudą, sekėme žinias.

Mačiau, kaip žmonės elgiasi, kaip bendrauja. Mane visą laiką sekiojo juodais odiniais švarkais apsivilkę vyriškiai – tai vienas, tai kitas.

Man labiausiai rūpėjo pamatyti Vilnių, nes niekur kitur negalėjau važiuoti. Tiesa, vieną dieną nuvežė į Kauną. Nuotraukose Lietuvą ir anksčiau mačiau, bet labai norėjosi daug ką savo akimis pamatyti.

Viskas, ką žinojau vaikystėje apie Lietuvą, buvo tik iš pasakojimų. Suaugesnis jau sėmiausi žinių iš skaitybos, knygų, nuotraukų.

Baigiau keturias lietuviškas klases Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. O jau paskui Amerikoje šeštadieniais lankydavau lietuvišką mokyklą ir tai dariau iki 12 klasės.

– Jei palygintumėte, kokią pirmą kartą išvydote Lietuvą ir kaip ji bei jos žmonės nuo to laiko pasikeitė, kokie pokyčiai įvyko?

– Žmonės daug laisvesni, kitoks jų elgesys. Įsivaizduoju, kad sovietmečiu žmonės nesikalbėjo taip laisvai ar viešoje vietoje. Dar šiandien pažįstu žmonių, kurie čia augo, ir jeigu su jais kalbi, kažką pasakai, neatsiliepia. Jeigu tau kažkas ką nors sako JAV, kad ir ne kažką protingo, vis vien atsiliepiama.

– Ar pritartumėte minčiai, kad Lietuva niekada dar taip gerai negyveno, kaip dabar?

– Yra visos galimybės. Visos durys atidarytos į padorų, demokratišką, mūsų atveju krikščionišką gyvenimą. Niekas tam nekliudo. Tik reikia tuo pasinaudoti, išnaudoti tą progą ir kartu dirbti, kad ir konkrečiam žmogui, ir kitiems Lietuvoje būtų gera gyventi.

– Kokių žmonių savo kelyje sutikote, kas jums paliko neišdildomą įspūdį. Ką laikytumėte savo mokytojais?

– Man didžiausią įspūdį palieka tie, kurie pastebi, rūpinasi kitais, ypač silpnesniais, jaunesniais.

Kai mes prieš 75 metus atvykome į Jungtines Valstijas, mumis daugybę metų rūpinosi du Amerikos lietuviai: moteris, kuri dirbo tarnaite pas didelę ponią, ir pečkurys. Mes buvome didžiausi draugai, nes jie savo laisvalaikį ir išteklius skyrė tam, kad padėtų mums įsikurti. Visą gyvenimą likome artimi.

Ant tėvelių antkapio kitoje pusėje yra užrašyti jų abiejų vardai. Taip mes juos prisimename. Ten nėra jų kapų, bet mes taip dėkojame Pranutei Lydeikienei ir Steponui Geonitui.

– Ar jaučiate viduje šaltuką, kurį kelia grėsmė iš Rusijos?

– Neduok Dieve, kad vėl kažkas panašaus į sovietmetį pasikartotų. Juk iš tos kartos, kuri išgyveno sovietmetį, dar daug gyvų. Ir jeigu vėl visą tą žiaurumą, persekiojimą, išnaudojimą, tyčiojimąsi reikėtų išgyventi, būtų baisu.

– Kokie rūpesčiai kamuoja tuos žmones, kurie ateina pas jus išpažinties ar tiesiog pabendrauti. Ar jie šioje visuomenėje jaučiasi saugūs, ramūs dėl savo ateities. Kokie nerimai juos kamuoja, kokios baimės?

– Be abejo, viena iš baimių yra tokia neapčiuopiama, kuri susijusi su Ukraina. Tai matyti bet kur: ir viešai, ir privačiai. Dar jie kalba, kad jiems skaudu ir gailisi, kad nešiojasi neapykantą rusams arba labai sielojasi dėl Ukrainos.

Kalbant apie buities ir būties dalykus, tai vieniems rūpi sugyvenimas su vyru ar žmona. Bet esu tikras, kad tamsoje visada galima pamatyti šviesą.

– Ar tiesa, kad žmonės vis vienišesni, kad nerūpi vaikams, kaimynams, kad kartais neturi, kas jiems vandens paduotų...

– Taip, tas tiesa. Ką tik skaičiau mokslinį straipsnį apie JAV indėnus, apie jų kultūros išlaikymą, išsaugojimą.

Kai atsiskiria seneliai nuo anūkėlių, kai vaikai išvažiuoja į užsienį arba į miestus, o seneliai lieka kaime, kalbant lietuviškai, tai nutrūksta tas kultūros perdavimas. Nelikus ryšio su seneliais dingsta kalba, pažiūros, gyvensena, papročiai, mąstysena.

Lietuvoje sovietmečiu daugelis žmonių išmoko tikėjimo iš senelių, močiučių. Dabar to nėra. Tėvai, kurie mieste augina vaikus, neturi tokio tikėjimo.

Tai buvo lietuvės mokslininkės JAV parašytas straipsnis apie čiabuvius, o aš iš karto pagalvojau apie mus, lietuvius, kurių kartos taip pat dažniausiai negyvena kartu.

– Labai dažnai kalbate apie čiabuvius, indėnus. Panašu, kad tas jūsų gyvenimo etapas – misionieriavimas Brazilijoje – paliko didelį įspaudą jūsų gyvenime, palietė širdį?

– Brazilijoje praleidau septynerius metus. Pažinau žmones, kurie tarp jų gyveno ir dirbo. Indėnai yra toks romantiškas dalykas. Tokie patys žmonės, kaip mes, tik gyvenantys kitomis sąlygomis.

– Ar dar kada nors grįžote į tas vietas?

– Lankiausi Brazilijoje dar keletą kartų, bet kur nors kaimuose pabuvoti jau nepavyko.

– O kiek pačią Lietuvą pažįstate. Tą, kuri yra už Vilniaus ribų?

– Šiek tiek pažįstu Šiaulius, nes mano tėvelis kilęs iš Meškuičių, truputį Panevėžį, kur turiu pažįstamų. Ten esu kelis kartus buvęs. Taip pat Kauną, kur aš gimiau. Kai pastarąjį kartą Lietuvoje lankėsi sesuo Marytė, mes suradome tą namą, kuriame gyvenome, tiksliau, kur aš gimiau. Esu buvęs Druskininkuose, kur jėzuitai turi namelį. Bet iš tiesų taip nėra, kad gerai pažinčiau.

Turiu draugų, kurie netoli Vilniaus kaime turi trobą. Tai labai mielai ten svečiuojuosi.

Kai buvau vaikas, Amerikoje mūsų kaimynai buvo lietuviai Vaičiai, kurie turėjo ūkį. Tai aš nuo dvylikos iki aštuoniolikos daug laiko praleisdavau pas juos tvarte ir laukuose. Padėdavau pjauti šieną, jį vežti, karves melžti ir kitus darbus nudirbti. Būdavo, kad iki vakaro dirbi laukuose ir tai nėra taip lengva. Bet geriausias momentas iš viso to nutikdavo vakare, kai Vaičienė padarydavo pietus. Ji virdavo tokią skanią burokėlių sriubą. Kai dabar žmonės valgo, tai nenori riebiai, o man atrodydavo, kad pati skaniausia sriuba, kai plūduriuoja taukų sluoksnis. Būdavo verdama taip kaimiškai ir senoviškai. Tai būdavo ką pavalgyti, o ne tik šiaip palaižyti. O ypač po fizinio darbo būdavo be galo skanu. Būdavo tikra šventė, negaila ir tos visos dienos, laukuose praleistos.

– Esate ne viename interviu minėjęs, kad labai mėgstate skaityti. Būdavo metas, kai kasdien po knygą perskaitydavote?

– Kai reikėdavo mišioms ruoštis, tai tekdavo kaip tam vabalui lapą po lapo praryti. Dabar skaitau kiek mažiau, dažniau atsiverčiu žurnalus, internetą, jėzuitų arba kitus tinklalapius. Ten randu gerus straipsnius, bet tai nėra knygos.

O sesuo Marytė, kuri dabar viena gyvena, per metus perskaito apie šimtą dvidešimt knygų. Tik siųsk jai. Kai vyksta knygų mugė, ji prašo pirkti lietuvių moterų rašytą grožinę literatūrą. Šiemet jai nupirkau dvylika romanų.

Aš pats romanų neskaitau. Mane labiau domina istorinės knygos. Mėgstu skaityti apie čiabuvius. Šiuo metu skaitau apie grybus.

– Ar pats mėgstate grybauti?

– Taip, anksčiau Amerikoje kaip tik būdavo galimybė. O Lietuvoje tokios progos neturėjau. Pamatau kokį grybą, pamoju, pasveikinu ir palieku ramybėje.

– Kiek dabartyje esate aktyvus bažnyčios reikaluose?

– Šv. Jono bažnyčioje oficialiai esu vicerektorius. Laikau mišias ketvirtadieniais ir sekmadieniais, kartais ir kitomis dienomis. Esu laisvesnis, man patogiau nei tiems, kurie turi ir kitų pareigų. Tai kai reikia ką nors laidoti, mielai pavaduoju.

Anksčiau tekdavo dalyvauti „Marijos radijo“ laidose. Dabar kas savaitę kartu su Juliumi Sasnausku apie tikėjimo dalykus kalbamės „Mažojoje studijoje“. Rašau straipsnelius.

– Garsėjate nuoširdžia šypsena, paprastumu ir gerumu. Juk sudėtinga visą gyvenimą dalyti visiems savo dėmesį, gerumą, meilę, šypsenas. Iš kur semiatės jėgų?

– Iš žmonių. Aplink yra tiek daug gerų žmonių, kad norisi būti tokiam, kaip jie, o ne kaip tie pikti, irzlūs ar kerštingi. Bet gyvenimo kelyje visokių pasitaikė.

– Buvo etapas, kai jau ilgą laiką gyvenote Lietuvoje ir jau atrodė, kad taip bus visada. Ir staiga jus vėl kone dešimtmečiui išsiuntė į Ameriką. Koks tas jausmas buvo viską palikti ir vėl išvykti?

– Kadangi mes, jėzuitai, dirbame kaip vienetas, tai kas kiek metų mus skirsto, kur reikia, ten siunčia. Tai čia nieko naujo. Man labiausiai buvo gaila palikti universitetinę veiklą. Buvau gerai įsitraukęs į studentinę sielovadą, dėsčiau keturiuose Lietuvos universitetuose – Vilniaus bei Mykolo Romerio universitetuose, o taip pat Muzikos bei Dailės akademijose. Manau, kad tai buvo geras įnašas į studentų programą. Anksčiau buvo sovietiniai dalykai, o dabar norėjosi labiau krikščioniškos ar socialinės krypties.

Bet tada visa tai nutrūko. O paskui nebebuvo kaip besugrįžti po dešimties metų. Juk neisi ten būdamas 75-erių.

– Kodėl Jėzuitų ordinas neatsižvelgė į tai, kad tokį didelį darbą atlikinėjote, užsiėmėte studentų sielovada?

– Jie manė, kad nusiųsti ten, šiuo atveju į Lemontą, kur mes turime parapiją, buvo svarbiau, nes nebuvo kam ten vykti.

– Turbūt kraunantis daiktus buvo kilusi mintis apie tai, kad nežinia, ar besugrįšite į Lietuvą?

– Tai žinoma. Bet tai yra sutartinis darbas. Jėzuitai nėra sėslūs, nuolat judantys tai vienur, tai kitur.

– Jūsų knygoje labai gražiai pasakyta, kad svajoti ir žaisti derėtų ne tik jauniems. „Stebėti debesis, upelio srovę, žoles ir lapus, žuveles, paukščius, saulėtekį, saulėlydį Juodkrantėje ar kitur, skruzdėles ar bites, tolimą burlaivį, vėjo nešiojamus lapus, šakas, pajūrio bangas... Visa tai – ir žaidimas, ir svajonė.“ Kokie tie perliukai, žaidimai, kurie nuspalvina jūsų gyvenimą?

– Tie dalykai, kuriuos mėgstu daryti. Šalia bažnyčios reikalų turiu šalutinių užsiėmimų. Vienas jų yra „Misijų stotelės“. Kadangi aš daug keliaudavau, gaudavau įvairių dovanėlių arba pirkdavau atminimo dalykų, tai kai viską atsivežiau iš Amerikos, žiūriu, kad yra didžiulis rinkinys įvairių dalykų ir iš to galima ką nors padaryti. Amžiną atilsį profesorius Vytautas Gudelis patarė: „Padaryk tokią „Misijų stotelę“, kur žmonės iš tų daiktų, kuriuos turi, galėtų pažinti kitas šalis, kitas kultūras. Ir jis pats davė savo daiktų, parsivežtų iš Indonezijos. Ir knygų, ir daug visko apie misijas.

Kalbu ne apie tas misijas, kai važiuojama į užsienį atversti pagonių, bet tas, kurios padėtų įsivaizduoti krikščionybę ir žmoniją kaip šeimyną, kaip ryšį su kitais žmonėmis. Praplėstų pasaulį. Daugeliui žmonių atrodo, kad bažnyčia tai yra šita parapija, su klebonu, kurio jie nemėgsta ir dar kažkas panašaus. Užmirštama, kad krikščionių yra visame pasaulyje. Tai toji „Misijų stotelė“ yra būdas pažinti visuotinę bažnyčią, sužinoti, kad krikščionių yra visur. Tai čia yra toks didelis, svarbus užsiėmimas.

Man talkina visas būrys jaunų moterų, jaunos mamos skautės. Rengiame parodėles, organizuojame pokalbius. Čia yra toks malonus laisvalaikio užsiėmimas. Kai gali prieiti prie literatūros, straipsnių, gali tomis žiniomis pasidalyti. Tai tarnystė žmonėms padedant praplėsti jų akiratį. Ne tik apie bažnyčią, bet apie žmoniją, parodyti, kad mes nesame pasaulio bamba, jog yra visokių žmonių.

– Už ką esate dėkingas savo gyvenimui, tiems prabėgusiems metams?

– Už žmones, kuriuos sutikau, iš jų išmokau drąsos, tiesumo, pasišventimo, geros širdies, išsilavinimo. Už tai, kad pamačiau įdomias vietas, pasaulio grožį. Už man duotą tikėjimą.

– Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, kurie nemato gyvenimo prasmės?

– Jei žmogus neranda sau vietos, tai reikia imtis kažkokios veiklos. Lankyti senelių ar vaikų namus, dalyti maistą „Maisto banke“ ar kokioje nors valgykloje, mokyti mažus vaikus. Imtis kažkokios tarnystės, bet neskęsti savo rūpesčiuose. Ištiesti ranką kitam. Jei ir sugaiši kiekvieną savaitę bent po keturias valandas, bet iš to labai daug sugrįš, nes kai kažką kito darai prasmingo, tai negalvoji apie savo rūpesčius.

– Visas jūsų gyvenimas neatsiejamas ir nuo skautų veiklos. Ką duoda šis judėjimas?

– Skautavimas yra šalutinis laisvalaikio užsiėmimas. Skautai yra bendrija, kurios siekis, tikslas ar gyvenimo patirtis yra panašūs. Jau vien tik tas paprastas dalykas – kasdien padaryti gerą darbelį. To išmoksta maži skautukai ir tai lieka galioti visą gyvenimą.