Sutuoktinių pora pagrobė autostopu keliavusią merginą. Jie ją laikė vergijoje septynerius metus.

Mergina vyko aplankyti draugės, norėdama ją nustebinti gimtadienio proga. Ji įsėdo į, atrodytų, nekaltos poros automobilį. Tačiau kelionė virto košmaru. Leidinys „Xolod“ pasakoja istoriją, kuri sukrėtė Jungtines Valstijas.

1977 m. gegužės 19 d. 20-metė Colleen Stan iš Judžinijos, Oregono valstijos, keliavo autostopu. Ji tikėjosi nuvykti į Kaliforniją ir nustebinti savo draugę Lindą Smith, kuri šventė savo gimtadienį.

Vėliau Colleen pasakojo, kad jos vaikinas Markas dėl jos nerimavo. Jis manė, kad merginai pavojinga vienai autostopu keliauti per valstijų sienas. Tą patį sakė ir merginos draugai. Tačiau Colleen išliko pozityvi ir pažadėjo grįžti po kelių dienų – kaip tik laiku į Marko vakarėlį.

Kelionė buvo gana ilga: daugiau nei aštuonios valandos automobiliu. Colleen beveik nieko nebuvo pasiėmusi – tik krepšį su būtiniausiais daiktais ir 20 dolerių. Septintą valandą ryto draugai išleido ją prie greitkelio, vedančio iš Oregono į Kaliforniją ir atsisveikino. Jie nežinojo, kad draugės nematys daugiau nei septynerius metus.

Neplanuotas sustojimas

Colleen prisiminė, kad dalį kelionės į Kaliforniją ji įveikė gana saugiai – nors vienas iš pakeleivių bandė prie jos priekabiauti, merginai pavyko jį atremti. Nepraėjus nė ketvirčiui kelio iki tikslo, Colleen „sutranzavo“ kitą automobilį. Jame važiavo jauna sutuoktinių pora – vyras vairavo automobilį, o moteris su kūdikiu sėdėjo keleivio sėdynėje. Jų išvaizda įkvėpė pasitikėjimo, ir Colleen įlipo.

Pakeliui merginai pasirodė, kad vairuotojas pro galinio vaizdo veidrodėlį keistai ir pernelyg įdėmiai į ją žiūri. Colleen taip pat sunerimo, kad pora per daug klausinėja apie asmeninį gyvenimą ir gyvenamąją vietą.

Vienu metu automobilis sustojo degalinėje, ir Colleen nuėjo į tualetą. Vėliau ji pasakojo, kad būnant degalinėje, jos viduje tarsi kažkas šnabždėjo: „Išlipk pro langą ir bėk. Tai tavo paskutinė galimybė.“ Tačiau ji nusprendė nepaisyti keistos nuojautos ir grįžo į automobilį.

„Kai išėjau iš tualeto, vairuotojo veide buvo keista šypsenėlė, bet moteris mane pasitiko svetingai. Kūdikis jos rankose atrodė laimingas, o aš jaučiausi saugi. Įlipau į galinę sėdynę ir nuvažiavau iki Lindos Smith namų“, – prisiminė Colleen autoriumi Jimu Greenu duotame interviu, kuris 2009 m. išleido apie ją knygą.

Mergina pasakojo, kad po sustojimo degalinėje, ant šalia esančios sėdynės pastebėjo medinę dėžę. Ji manė, kad tos dėžės ten anksčiau nebuvo. Pasak Colleen, tai buvo kubas su odiniais vyriais ir odinėmis juostelėmis aplink kraštus. Tačiau ji dėl to per daug nesijaudino.

Po kurio laiko moteris keleivio sėdynėje paklausė Colleen, ar ji neprieštarautų, jei jos trumpai sustotų netoli ledo urvų. Colleen buvo atsargi: „Ar spėsime pasiekti Westwood iki sutemų?“ Moteris atsakė: „Taip, tai neužtruks ilgai.“

Netrukus automobilis pasuko į žvyrkelį, vedantį į mišką. Colleen pakelėje nematė jokių ženklų, rodančių į ledo urvus, bet manė, kad pora žino kelią. Pasak merginos, apie 17 val. vyras sustabdė automobilį prie upelio ir šeima nuėjo prie šaltinio vandens. Colleen liko automobilyje.

Pažvelgusi pro langą, mergina pastebėjo, kad vairuotojo nebėra prie upelio. Staiga sėdynė priešais ją atsilošė ir vyras pasirodė šalia jos. Pasak Colleen, vyrass prispaudė jai prie gerklės didelį mėsininko peilį ir įsakė: „Pakelk rankas virš galvos“. Mergina sustingo iš baimės, bet vairuotojas toliau reikalavo, kad ji pakeltų rankas virš galvos.

„Bijojau, kad tai pabaigos pradžia ir kad mirsiu, – prisiminė Colleen. – Vyras vėl prikišo peilį prie mano gerklės: „Ar darysi, ką liepsiu?“ Buvau išsigandusi ir negalėjau kalbėti, bet sugebėjau linktelėti galva: „Taip.“ Tada jis užrišo man akis medžiaginiu raikščiu ir užtraukė kažką panašaus į diržus ant galvos ir veido. Platus odinis dirželis uždengė mano burną ir apkabino galvą; kitas dirželis buvo pakištas po žandikauliu. Du papildomi dirželiai kilo iš abiejų nosies pusių ir susitiko ties kakta. <...> Mano žandikaulis buvo tvirtai pritvirtintas; negalėjau nei atverti burnos, nei rėkti.“

Tada vyras uždėjo jai ant galvos dėžę – tą pačią, kurią ji matė šalia savęs – ir ją uždarė. Jis užklojo Colleen kūną miegmaišiu. Merginai buvo sunku kvėpuoti ir ji negalėjo pajudėti: vairuotojas buvo surakinęs riešus antrankiais ir surišęs kojas virvėmis. Vėliau jo žmona ir vaikas grįžo į automobilį ir visi išvažiavo nežinoma kryptimi.

Kažkuriuo metu automobilis vėl sustojo. Vyras nuėmė nuo Colleen miegmaišį ir ištraukė jos galvą iš dėžės, bet paliko ją surakintą antrankiais ir užkimšta burna. Tada išvedė iš automobilio ir nuvedė į rūsį. Ten jis privertė merginą atsistoti ant dėžės, antrankiais prirakino prie vamzdžio lubose ir nurengė.

Štai kaip vėliau Colleen apibūdino tai, kas vyko toliau: „Ką ketini man daryti?“ – paklausiau per kamštį. „Užsičiaupk“, – bejausmiškai atsakė jis, perbraukdamas rankomis per mano kūną aukštyn ir žemyn. Pagrobėjo rankų pojūtis mane pykino. Buvau išsigandusi, nes negalėjau kontroliuoti situacijos. Pagalvojau: „Į ką aš įsivėliau?“ Be jokio perspėjimo vyras išspyrė dėžę iš po mano kojų. Aš kabėjau pakabinta už riešų. Skausmas pervėrė rankas, pečius ir šonkaulius. Mano rankos nutirpo, o kojos kybojo ore. Skausmas buvo nepakeliamas, nepanašus į nieką, ką buvau patyrusi. Nebuvo jokio būdo jį numalšinti, o kvėpuoti darėsi vis sunkiau.“

Tada vyras pasišaukė žmoną, ir Colleen akivaizdoje pora ant stalo užsiėmė seksu. Kai vyras pastebėjo, kad kalinė nežiūri, išsitraukė botagą ir jai smogė. Tik tada dėžė vėl buvo padėta jai po kojomis. Panašus kankinimas ir prievarta tęsėsi kitus septynerius metus.

Slapta organizacija

Vyras, pagrobęs Colleen, buvo vardu Cameronas Hookeris. Iš pradžių pagrobėjas laikė belaisvę siauroje, tamsioje dėžėje rūsyje. Vėliau Colleen teigė, kad šioje dėžėje dažnai praleisdavo daugiau nei 23 valandas per parą.

Mergina pasakojo, kad C. Hookeris ją 20 minučių išvesdavo į lauką, pamaitindavo ir leisdavo nueiti į tualetą – likusią laiko dalį belaisvė turėdavo naudoti naktinį indą, kuris būdavo laikomas ant dėžės. Kas kelias dienas pagrobėjas ją kankindavo arba prievartaudavo.

Iš pradžių seksualinis smurtas vyko be įsiskverbimo į makštį. Kaip vėliau paaiškėjo, C. Hookeris ir jo žmona dėl to susitarė – Janice tikrai nenorėjo, kad jos vyras su kuo nors turėtų tokio pobūdžio kontaktų. Tačiau vėliau vyras slapta išprievartavo Colleen, ir tai kartojosi daug kartų.

Praėjus keliems mėnesiams po pagrobimo, C. Hookeris pasakė Colleen, kad priklauso galingai organizacijai, vadinamai „Kompanija“, kuri pavergia žmones. Jis taip pat tvirtino, kad jei belaisvė bandytų pabėgti, „Kompanija“ ją sumedžiotų ir nužudytų.

C. Hookeris privertė belaisvę pasirašyti „sutartį“, kurioje buvo teigiama, kad Colleen dabar yra jo vergė. Vėliau pagrobėjas davė jai laminuotą kortelę, kurioje buvo nurodyta, kad mergina taip pat yra organizacijos „Kompanija“ narė. C. Hookeris pradėjo vadinti savo belaisvę tiesiog „K“, bet pareikalavo, kad Collen vadintų jį „šeimininku“ arba „ponu“, o į jo žmoną – „ponia“. Pasirašius sutartį, Colleen buvo paleista iš dėžės ir perkelta į mažą sandėliuką po laiptais. Kankinimai tęsėsi.

„Jie mane ištempė ant stovo, kankino elektrošoku, nuplakė, surišo riešus ir paliko kabančią“, – prisiminė Colleen.

Dėžė po lova

1978 m. pora persikėlė iš savo namo į priekabą – joje nebuvo nei rūsio, nei laiptų. Dabar Colleen vėl gyveno dėžėje – ir tiesiai virš jos gulėjo vandens čiužinys, ant kurio pora miegojo. Ant to paties čiužinio C. Hookerio žmona Janice pagimdė antrą vaiką, o belaisvė gulėjo po ja.

Palaipsniui Colleen buvo leista ilgesnį laiką palikti dėžę, tvarkyti namus ir gaminti maistą. 1980 m., praėjus trejiems metams po pagrobimo, merginai netgi buvo leista kelis kartus paskambinti tėvams.

Gavusi šiek tiek laisvės, Colleen niekada nebandė pabėgti. Vėliau daugelis tuo stebėjosi ir kaltino belaisvę, kad ši nebandė. Tačiau, anot Collen, tuo metu jos valia jau buvo visiškai palaužta. Be to, mergina tikėjo, kad jei pabėgs, „Kompanijos“ nariai ją suras ir mirtinai nukankins.

Kažkuriuo metu C. Hookeris sugalvojo dar vieną idėją: jis pradėjo kasti didelę duobę ir sutvirtinti jos sienas blokais. Colleen turėjo jam talkinti. Tai buvo pagrobėjo „požemis“, kuriame jis planavo laikyti kitas savo aukas.

Iškasęs duobę, C. Hookeris įstūmė Colleen į ją ir paliko. Po savaitės pradėjo lyti, ir „požemis“ pradėjo pildytis vandeniu. C. Hookerio žmona tada padėjo belaisvei išlipti ir grąžino ją į dėžę po lova. Tačiau po trijų savaičių mergina vėl buvo grąžinta į „požemį“, kur praleido apie savaitę. Galiausiai Colleen buvo grąžinta į dėžę tik tada, kai Hookeriai įtarė, kad ją galėjo pamatyti kaimyno vaikas.

C. Hookeris periodiškai taikydavo belaisvei „paklusnumo testus“. Pavyzdžiui, kartą įdavė pistoletą ir pareikalavo, kad ji prikištų vamzdį prie burnos ir nuspaustų gaiduką. „Taip matysiu, ar padarysi, ką liepsiu“, – paaiškino pagrobėjass. Mergina neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti – tik nuspaudusi gaiduką suprato, kad pistoletas neužtaisytas.

Kankinimas karščiu

Įsitikinęs, kad belaisvė jam besąlygiškai pakluso, C. Hookeris trumpam nusivežė ją aplankyti tėvų. Vyras paskelbė, kad yra jos sužadėtinis. Šeimos akivaizdoje Colleen bandė atrodyti laiminga, teigdama, kad viskas gerai. Tačiau šeima vis tiek pastebėjo keistą merginos elgesį. Lankydamasi jų namuose, Colleen vilkėjo tik pižamą; neturėjo su savimi jokių kitų drabužių ar pinigų.

Tačiau net ir likusi viena su šeima, Colleen nedrįso jiems pasakyti, kas vyksta. Belaisvė teigė bijojusi, kad jei atskleis tiesą, „Kompanijos“ grupės nariai nužudys jos artimuosius. „Dažniausiai mes [mano šeima] kalbėdavomės apie viską, ką praleidau – svarbius įvykius ir šeimos naujienas. Jie buvo įsitikinę, kad įstojau į kokią nors sektą“, – sakė Colleen.

Kai C. Hookeris parsivežė belaisvę atgalios, nusprendė, kad suteikė jai per daug laisvės. Todėl jis vėl uždarė merginą narve, iš kurio išleisdavo tik trumpam – dažniausiai tam, kad išprievartautų, kol žmonos nebūdavo namuose.

Per nelaisvės metus Colleen sulyso nuo 61 kilogramo iki 44. Ji teigė vos nenumirusi 1981 m. vasarą, kai Hookeriai išvyko trijų dienų savaitgaliui ir paliko ją narve savo priekaboje. Kalifornijoje temperatūra siekė beveik keturiasdešimt laipsnių, o narve buvo dar karščiau.

„Sužinojau, ką dehidratacija ir badas daro žmogaus kūnui ir protui. Iš pradžių prakaituodavau, o mano skrandis gurgė. Apie vidurdienį mano kūnas nustodavo prakaituoti, tapdavo šaltas ir sausas. Jaučiausi lyg plūduriuočiau kitame matmenyje, vis silpnėdama. <…> Dėžės vidus buvo kaip orkaitė. Kai grįžo šeima ir savininkas pagaliau nusprendė mane išleisti, buvau per silpna, kad galėčiau stovėti. Niekas nežino, kaip arti mirties buvau nuo išsekimo ir dehidratacijos“, – prisiminė Colleen.

Netikėta pagalba

1984 m. sausį Colleen buvo leista naktį išeiti iš dėžės ir miegoti viename iš vonios kambarių. C.Hookeris taip pat leido jai dirbti kambarine viešbutyje netoli namų. Mergina atiduodavo visą savo atlyginimą Hookeriams, o sau palikdavo tik apie 20 dolerių kišenpinigių.

Visą šį laiką Colleen nežinojo apie Janice jausmus dėl to, kas vyksta. Vėliau C. Hookerio žmona pareiškė, kad neketino nieko pagrobti, bet buvo įbauginta vyro ir pakluso jo nurodymams. C. Hookeris tariamai įtikino, kad kitu atveju ji „keliaus į pragarą“.

Moteriai nepatiko vyro atliktas Colleen vaginalinis išprievartavimas, nors iš pradžių jie buvo susitarę, kad jis to nedarys. Be to, sutuoktinis planavo pagrobti daugiau moterų, kad padidintų savo „vergių“ skaičių.

1984 m. Janice, nepatenkinta situacija, nusprendė apie tai papasakoti savo pastoriui. Kunigas patarė jai išsiskirti su vyru, paleisti kalinę ir apie viską pranešti policijai.

Vėliau Janice pasikalbėjo su Colleen, paaiškindama, kad jai nėra ko bijoti – vyras iš tikrųjų nėra jokios slaptos organizacijos narys, ir merginos šeimai greičiausiai negresia pavojus. Moteris pažadėjo padėti pabėgti ir paprašė Colleen nesikreipti į policiją, kai ši bus laisvėje Janice sakė, kad myli savo vyrą ir tikisi, kad jis pasitaisys.

Kai C. Hookeris išėjo į darbą, Janice išlaisvino Colleen ir nusivežė ją į savo tėvų namus. Iš ten Colleen paskambino tėvui ir pasakė, kad grįžta namo. Belaisvė nepranešė apie tai policijai, nors šeima, sužinojusi tiesą, ragino ją tai padaryti.

Tačiau C. Hookeris galiausiai vis tiek buvo suimtas. Pati Janice susisiekė su policija, teigdama, kad bijo, jog jos vyras jai pakenks. Nors pora po Colleen pabėgimo sunaikino didžiąją dalį kankinimo ir įkalinimo įrangos, Janice vis tiek tikėjo, kad dabar jos vyras kankins ją, o ne pabėgusią belaisvę. Moteris liudijo prieš savo vyrą: paaiškėjo, kad Colleen nebuvo pirmoji jo auka. Janice teigė, kad anksčiau, 1976 m., jos vyras pagrobė ir nužudė kitą moterį.

Janice tvirtino, kad visą šį laiką padėjo savo vyrui tik todėl, kad buvo įbauginta. „Jaučiau, kad neturiu pasirinkimo, nes bijojau patekti į pragarą“, – teisme liudijo ji. Mainais už tai, kad moteris liudijo prieš C. Hookerį, nebuvo pateikti kaltinimai.

Hookerių šeimos istorija

Camerono ir Janice Hookerių liudijimas teisme piešia jų šeimos gyvenimo vaizdą ir tai, kas nutiko prieš Colleen pagrobimą.

C. Hookeris gimė 1953 m. lapkričio 5 d. pietvakarių Kalifornijoje. Baigęs vidurinę mokyklą, jis pradėjo dirbti lentpjūvėje. Teisme vyras liudijo, kad BDSM (sudėtinė angliška santrumpa, reiškianti surišimą ir discipliną, dominavimą ir nuolankumą) domėjosi nuo jaunystės ir laikė vergovę „normaliu“ reiškiniu.

Būdamas 19 metų, jis sutiko 15 metų mergaitę vardu Janice, kuri buvo labai drovi ir nepasitikinti savimi. Janice sakė, kad per pirmąjį susitikimą manė, jog C. Hookeris yra „mielas, aukštas ir gražus“, ir netrukus įsimylėjo. Tačiau Janice buvo atsargi dėl savo mylimojo seksualinių fantazijų apie vergus ir BDSM praktikas.

Praėjus šešiems mėnesiams po jų susitikimo, būsimasis sutuoktinis paklausė, ar galėtų ją pakarti ant medžio už riešų, pridurdamas, kad kitos merginos jam leido tai padaryti. Janice sakė bijojusi, bet nenorėjusi, kad C. Hookeris ją paliktų, todėl sutiko. Pakorimas buvo skausmingas ir nemalonus, bet tada, kaip prisiminė Janice, Hooker ją apkabino, ir ji bandė pamiršti patirtą skausmą.

1976 m. pora kartu žiūrėjo filmą „O istorija“ pagal Dominique'o Ory romaną. Jame pasakojama apie merginą, kuri patenka į sadomazochistinę visuomenę ir tampa verge. Tai galėjo iš dalies įkvėpti C. Hookerį, kuris vėliau savo belaisvę pavadino „K“.

J. Hooker taip pat pasakojo, kad vieną dieną vyras pasišaukė ją į rūsį ir uždėjo jai ant galvos mažą savadarbę dėžutę. Jis tikrino dėžutės skylutę, ar ji tinka jos kaklui. Janice apibūdino tai kaip „siaubingą patirtį“. C. Hookeris vėliau pagamino antrą dėžutę: ji buvo didesnė ir galėjo būti pakabinama nuo lubų.

1975 m. pora susituokė. Prieš vestuves C. Hookeris, anot jo paties, sudarė sandorį su Janice: ji galės susilaukti vaiko mainais už tai, kad jis suras sau vergę.

Remiantis Janice policijos parodymais, tai įvyko 1976 m. sausio 31 d. Pora važiavo per Čiką ir pamatė autostopu keliaujančią jauną merginą. Pora pasiūlė ją pavežėti. Merginai, kuri vadinosi Mary Elizabeth Spanhake, buvo 18 metų.

Jie nuvažiavo kelis kvartalus, ir mergaitei lipant iš automobilio, C. Hookeris įstūmė ją atgalios ir uždėjo ant galvos dėžę. Pora parsivežė Mary Elizabeth į savo namus ir nuedė į rūsį. Ten C. Hookeris ją išrengė, pakabino už rankų nuo lubų ir sumušė. Tada jis šovė merginai į pilvą pneumatiniu šautuvu ir pasmaugė.

Kitą dieną pora nuvežė merginos kūną į kalnus, kur Janice padėjo savo vyrui iškasti kapą. Policijai nepavyko rasti M. E. Spanhake kūno, todėl Hookeriaiišvengė baudžiamojo persekiojimo už žmogžudystę – byla buvo nutraukta dėl įrodymų trūkumo. M. E. Spanhake tebėra dingusi ir ieškoma.

Kai teisme buvo nagrinėjamas Colleen Stan pagrobimas, C. Hookeris neigė savo kaltę – sakė, kad jos nekankino ir neprievartavo, ir prisipažino tik pagrobęs mergaitę (teismo metu šiam kaltinimui senaties terminas jau buvo pasibaigęs).

C. Hookerio gynyba teigė, kad pagrobėjo veiksmai nebuvo tokie žiaurūs ir kad auka savanoriškai tapo jo „verge“. Gynyba rėmėsi Colleen meilės laiškais jos pagrobėjui ir meilės pareiškimais.

Buvusi belaisvė to neneigė; tai iš tiesų įvyko. „Jaučiau pareigą jam pasakyti, kad myliu, kad jis manęs taip nekankintų“, – apklausos metu sakė Colleen Stan. Paklausta: „Ar jūs jį mylėjote?“ Ji atsakė: „Ne“.

Vėliau Colleen prisiminė, kaip teismo metu prisiekusiųjų veidai buvo visiškai abejingi. Colleen jautėsi, kad vieninteliai jai simpatizuojantys žmonės teismo salėjee buvo reporteriai.

Nepaisant to, teismas rado pakankamai C. Hookerio kaltės įrodymų, įskaitant kankinimo žymių nuotraukas ir kai kurias išlikusias suvaržymo priemones, įskaitant dėžę. Vyras buvo pripažintas kaltu dėl pagrobimo ir kelių seksualinio priekabiavimo atvejų ir nuteistas kalėti iš viso 104 metus (vėliau pagal valstijos įstatymus iš dalies sutrumpinta bausmė ir jis gali būti paleistas).

Interviu C. Stan sakė, kad nelaisvę jai padėjo išgyventi prisiminimai apie šeimą ir draugu. Kelionės mintimis į praeitį ir maldos leido jai pabėgti nuo to meto situacijos ir vėl pajusti laimę, kurią ji jautė su savo artimaisiais.

„Nepykau nei ant Camerono, nei ant Janice. Vienintelis dalykas, kurį jaučiau, buvo siaubas. Bet kai tik vėl buvau saugi, pyktis sugrįžo", – prisiminė ji.

Po paleidimo Colleen dirbo su terapeutu, kad įveiktų traumą. Mergina įgijo buhalterės specialybę ir susirado darbą. Tačiau moters asmeninį gyvenimą kamavo nesėkmės: ji buvo kelis kartus ištekėjusi, bet nė viena iš santuokų nepavyko. Be to, jau suaugęs jos pačios vaikas pateko už grotų.

2025 m. gruodį C. Stan sukako 69-eri. Kankinimai ir įkalinimas smarkiai pakenkė jos sveikatai: visą gyvenimą ji kentėjo lėtinius pečių ir nugaros skausmus.

Moters istorija sukrėtė Ameriką – apie ją buvo parašyta knyga ir sukurtas filmas.

J. Hooker, padėjusi C. Stan pabėgti iš nelaisvės, po vyro teismo pasikeitė pavardę. Pasak „News & Review", ji tapo socialinės darbuotojos asistente Kalifornijoje. Moteris nepalaiko jokių ryšių su C. Stan.

Kalbant apie C. Hookerį, jis kalėjime praleido jau 40 metų, tačiau neprarado vilties būti paleistas. 2015 m. nuteistasiss pateikė prašymą dėl lygtinio paleidimo programos vyresniems kaliniams, tačiau jam buvo atsisakyta. Sužinojusi, rengiamas C. Hookerio lygtinio paleidimo posėdis, C. Stan surengė kampaniją prieš tai.

2020 m. valdžios institucijos svarstė galimybę C. Hookerį paleisti anksčiau laiko dėl COVID-19 pandemijos. Tačiau Kalifornijos teismuose vyksta posėdžiai, kuriuose sprendžiama, ar C. Hookerį nuteisti už seksualinį priekabiavimą. Jei prisiekusieji nuspręs, kad jis nebekelia pavojaus, nusikaltėlis galės prašyti lygtinio paleidimo. Tai sukrėtė C. Stan, kuri daugiau nei 30 metų manė, kad pagrobėjas niekada neišeis į laisvę. Kitas posėdis numatytas 2026 m.

„Nuolat girdime istorijų apie žmones, kurie paleidžiami anksčiau laiko, o vėliau vėl nusikalsta. Todėl manau, kad tai didžiulė neteisybė. [Teismai] nieko nedaro, kad mus apsaugotų, ir tiesiog paleidžia šiuos žmones", – kalbėjo Colleen.