Sankt Peterburgo kanibalas nužudė ir suvalgė septynis žmones, dvidešimt penkerius metus praleido psichiatrijos ligoninėje, o dabar mano, kad yra pasveikęs.

Ilšatas Kuzikovas gimė 1960 m. Leninabade (Tadžikistane). Jo tėvas Zakiria Kuzikovas buvo alkoholikas ir, būdamas girtas, dažnai mušdavo savo žmoną bei vaikus – Ilšatą ir brolį. 1971 m., kai berniukui buvo 11 metų, tėvas jo akivaizdoje nužudė jo motiną. Ir tą akimirką Ilšato psichikoje kažkas nutrūko. Tėvas buvo įkalintas, o Ilšatas su broliu persikėlė į Leningradą, kur gyveno berniukų teta ir juos globojo. Motinos mirtis stipriai paveikė Ilšatą: jam buvo diagnozuota psichinė liga ir berniukas buvo užregistruotas neuropsichiatrijos dispanseryje.

Pasak I. Kuzikovo, po žmogžudystės jis nustojo bijoti kraujo vaizdo, o žmogaus gyvybė jam tapo nereikšminga, efemeriška sąvoka. Vyras pasakojo, kad maždaug tais metais pradėjo jausti seksualinį potraukį vyrams ir susijaudinimą pamačius kraują. Pasak Ilšato, paauglystėje jis turėjo homoseksualių santykių su savo broliu ir buvo apsėstas chirurginių operacijų vaizdo.

I. Kuzikovas ketino stoti į medicinos mokyklą, tačiau dėl psichikos sveikatos problemų vos baigė aštuonias klases ir buvo paskelbtas netinkamu mokytis. 1975 m., baigęs vidurinę mokyklą, jis buvo priimtas į profesinę mokyklą, kur įgijo armatūros montuotojo ir elektros suvirintojo specialybę. 1980 m. I. Kuzikovas buvo pašauktas į kariuomenę ir tarnavo viename iš karinių dalinių, esančių Vyborgo rajone, Leningrado srityje.

1981 m. I. Kuzikovas užpuolė kitą kareivį, kuriam trenkė į galvą veržliarakčiu. Vėliau būtent veržliaraktis tapo mėgstamiausiu I. Kuzikovo žmogžudystės ginklu.

Po suėmimo vaikinas buvo išsiųstas atlikti teismo psichiatrijos ekspertizės: jam buvo diagnozuota šizofrenija ir paskirtas gydymo kursas psichiatrijos klinikoje. Dėl sveikatos problemų I. Kuzikovas buvo atleistas nuo tolesnės karinės tarnybos.

Grįžęs į Leningradą, I. Kuzikovas buvo pripažintas invalidu. Jam buvo suteiktas atskiras butas Maskvos prospekte ir netgi telefonas. Tuo metu tai buvo labai kieta: tūkstančiai žmonių laukė eilėse buto ir telefono, o neįgaliam žmogui, turinčiam psichikos sutrikimų, visa tai buvo suteikta be jokios eilės. Ir jam netgi buvo paskirta pensija.

I. Kuzikovas priprato prie bedarbio neįgalaus žmogaus vaidmens ir netgi susituokė. Kiekvienais metais pusantro mėnesio jis buvo guldomas į kliniką stacionariniam gydymui.

Tačiau netrukus prasidėjo perestroika, po kurios žlugo Sovietų Sąjunga. Invalidumo pensija tapo bevertė. Visi išgyveno, kaip kas galėjo. Metinės privalomosios hospitalizacijos liko praeityje: niekam nerūpėjo psichikos ligoniai. Be viso kito, I. Kuzikovas pradėjo gerti. Vyrą paliko žmona, ir jis liko vienas.

„Noriu patekti į psichiatrinę ligoninę!“

Kurį laiką I. Kuzikovą gelbėjo humanitarinė pagalba, kurią skirstė per socialinės rūpybos skyrius. Savo menką pensiją jis mieliau leisdavo degtinei. Tačiau pinigų neužteko. Tada vyras pradėjo draugauti su benamiais.

Visuotinai sutariama, kad benamiai neturi pinigų, tačiau tai dažnai netiesa. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vienas pagrindinių benamių pajamų šaltinių buvo spalvotųjų metalų gavyba. Už kelis kilogramus vario, aliuminio ar nerūdijančio plieno buvo galima tikėtis nemažos sumos. I. Kuzikovas ieškojo būtent tokių žmonių, turinčių pinigų. Vyras su jais susitikdavo ir pakviesdavo apsistoti pas save. Ir kartu su nuomininku pragerdavo grobį. Kai svečiui pritrūkdavo pinigų, išmesdavo jį į gatvę.

1992 m. rudenį I. Kuzikovas gatvėje sutiko draugą, su kuriuo gulėjo psichiatrijos ligoninėje. Jis pakvietė seną pažįstamą pas save. Pagal vieną versiją, tarp I. Kuzikovo ir jo draugo ligoninėje galėjo būti homoseksualūs santykiai. Ir, matyt, vyras norėjo juos atkurti. Tačiau svečias į pasiūlymą reagavo neigiamai. Kilo ginčas, po kurio I. Kuzikovas kelis kartus trenkė svečiui į galvą veržliarakčiu.

Nors I. Kuzikovas sirgo psichikos liga, jis suprato, kad turi atsikratyti kūno. Vyras nusitempė kūną į vonios kambarį, kur jį supjaustė pjūklu. „Pjaustydamas“ kūną, maniakas staiga nusprendė, kad privalo parašauti nužudytojo mėsos. Kelias dienas po žmogžudystės jis vaišino svečius kepta mėsa, sriuba ir šaltiena.

Buvusio draugo palaikus I. Kuzikovas išbarstė šiukšlių konteineriuose prie namo. Verta paminėti, kad prie namo, kuriame gyveno I. Kuzikovas, gana dažnai buvo randama žmonių palaikų. Tačiau atrodė, kad galimo žudiko neieškoma. Galbūt taip atsitiko todėl, kad maniakas savo aukas rinkosi tarp benamių. Ir niekas jų neskaičiavo.

Po pirmosios žmogžudystės I. Kuzikovas suprato, kad jo būklė sparčiai blogėja. Jis pats atvyko į psichiatrijos ligoninę ir paprašė būti paguldytas gydytis. Tačiau sveikatos priežiūros sistema buvo visiškoje suirutėje ir I. Kuzikovui nebuvo leista hospitalizuoti. Jei vyras būtų prisipažinęs dėl žmogžudystės, būtų paguldytas į uždaro tipo ligoninę. Tačiau I. Kuzikovas norėjo gydytis įprastoje ligoninėje ir neskubėjo prisipažinti dėl žmogžudystės. Grįžo namo ir toliau gėrė bei žudė. Vėliau jis tvirtino, kad niekada nekankino savo aukų ir visada siūlė savo sugėrovui išeiti. Jei šis išeidavo, likdavo gyvas.

Kanibalo neieškojo

Kita žmogžudystė įvyko 1995 m. liepos 21 d. Viskas įvyko taip pat, kaip ir pirmą kartą: išgėrimas, kivirčai, muštynės su veržliarakčiu, mirtis. Šį kartą, prieš pjaustydamas kūną, maniakas išgėrė nužudytojo kraują.

Kūno liekanas, nuo kurių maniakas kruopščiai nuvalė mėsą, I. Kuzikovas sudėjo į didelę dėžę, kurią naktį išnešė į gatvę ir paliko prie garažų. Dėžė netrukus buvo rasta, tačiau vėlgi jokių tyrimo veiksmų nebuvo imtasi.

I. Kuzikovas buvo suimtas beveik atsitiktinai. 1994 m. maniakas apsilankė pas pažįstamą, tokį pat alkoholiką kaip ir jis. Išgertuvėje dalyvavo keturi žmonės. Susibūrimo metu buto savininkas netikėtai mirė. I. Kuzikovas ir dar vienas svečias apiplėšė ketvirtąjį sugėrovą ir pasišalino. O auka, matyt, nusprendė atkeršyti ir padegė butą. Pats padegėjas kitą dieną mirė ligoninėje nuo daugybinių nudegimų. Tačiau jam pavyko duoti parodymus apie dar du sugėrovus.

I. Kuzikovas buvo ieškomas daugiau nei metus, bet galiausiai buvo surastas. Kai policija atvyko į maniako namus, bute vis dar buvo likusių kūno dalių nuo paskutinės žmogžudystės: virtuvėje rasta marinuotos žmogaus mėsos.

I. Kuzikovui buvo pateikti trys kaltinimai dėl žmogžudysčių, tačiau visiškai įmanoma, kad kanibalo aukų buvo daug daugiau. Jis pats prisipažino nužudęs septynis žmones, tačiau teismas nepatikrino psichiškai nesveiko žmogaus parodymų. Todėl liko tik trys įrodytos trys žmogžudystės, kurių įrodymai buvo rasti I. Kuzikovo bute. 1997 m. kovo 20 d. Sankt Peterburgo miesto teismas pripažino maniaką I. Kuzikovą psichiškai nesveiku ir išsiuntė jį į uždaro tipo psichiatrijos ligoninę. 2000-ųjų pradžioje pasirodė informacija, kad I. Kuzikovas mirė klinikoje. Tačiau tai netiesa: 2020 m. I. Kuzikovas teismo keliu bandė išsikovoti laisvę. Teismas prašymą atmetė.