2025 m. vasarį Ačinske (Rusija) vaizdo stebėjimo kamera užfiksavo juodai apsirengusį vyrą, daugiabučio namo kieme besivejantį jauną moterį. Auka, 31 metų Jekaterina, siaubingai rėkia ir bando atitrūkti nuo persekiotojo, bėgdama nusimeta striukę, bet įstringa sniege ir pargriūva. Jis ją pasivija ir keliais peilio smūgiais nužudo.

Paaiškėjo, kad žudikas buvo 36 metų Kirilas Čeplyginas, Jekaterinos vyras, su kuriuo ji planavo skirtis. Prieš mirtį ji spėjo jam sušukti: „Kirilai, Eva tau neatleis.“ Tuo metu jų penkerių metų dukra Eva buvo su močiute. Moteris per langą matė, kaip žudoma jos dukra, bet nieko negalėjo padaryti. Dabar K. Čeplyginas gali išvengti kalėjimo. Jis prašosi išsiunčiamas kariauti į Ukrainą.

Vasario 9-osios rytą 36 metų K. Čeplyginas atvyko į savo žmonos, 31 metų Jekaterinos, kuri jau beveik mėnesį gyveno atskirai, namus. Po Naujųjų metų švenčių Jekaterina pasiėmė jų dukrą, penkerių metų Evą, ir išvyko – ji persikėlė į tuščią sesers butą. Jos motina Nadežda Polianskaja gyveno tame pačiame pastate, tik aštuntame aukšte.

Vasario 17 d. pora turėjo oficialiai išsiskirti. Jekaterina jau buvo užmezgusi naujus santykius: ji pradėjo susitikinėti su savo kolega, 45 metų Viačeslavu. Tą rytą Jekaterina buvo namuose kartu su juo, o megaitė miegojo pas močiutę.

Atvykęs į buvusios žmonos kiemą, Kirilas rado netoliese pastatytą Viačeslavo automobilį ir peiliu subadė jo padangas. Vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo, kaip jis įeina į pastatą. Iškart po to iš laiptinės šaukdamas „Gelbėkit!“ išbėga Viačeslavas ir krenta į sniegą. Kirilas prieina prie jo, pasilenkia ir dūria jam į kaklą. Ir tada pasislepia už namo.

Po minutės išbėga Jekaterina. Eidama ji velkasi pūkinę striukę. Prieš tai dar paskambina mamai: „Mama, iškviesk greitąją! Kirilas subadė Slavą ir nori subadyti ir mane!“ Jekaterina pribėga prie Viačeslavo, kuris guli kruvinas sniege. Tuo metu iš už namo išeina Kirilas. Jo žmonaper sniegą bėga žaidimų aikštelės. Vyras ją pasiveja ir mirtinai subado.

Visa tai truko ne ilgiau kaip dvi su puse minutės. Jekaterinos mama pro aštunto aukšto langą matė, kas nutiko, bet negalėjo nieko padaryti.

Mušė ir prievartavo

Jekaterina pradėjo susitikinėti su Kirilu būdama ketvirto kurso studentė. Jie susituokė ir 2019 m. susilaukė dukters Evos. Iš pradžių jis dirbo parduotuvėje, vėliau tapo ekstremalaus sporto instruktoriumi. Jekaterina buvo laboratorijos asistentė „Transneft“ įmonėje ir tam tikru momentu, anot jos draugų, ji pradėjo uždirbti daugiau nei jos vyras.

Keletą metų prieš tragediją artima Jekaterinos draugė Lonia Makarova pradėjo pastebėti mėlynes ant moters kūno. Jekaterina prisipažino, kad vyras ją muša ir prievartauja. Vieną dieną Lonia pamatė didžiulę mėlynę ant savo draugės veido – kaip ji pati sako, „delno žymę per pusę veido“. Draugė sako bandžiusi įkalbėti Jekateriną Kirilą, bet toji liko.

Jekaterina kartais užsimindavo mamai, kad jų santykiai toli gražu nėra idealūs.

„Aš sakiau: „Jis atrodo toks ramus“, – prisimena N. Polianskaja. – O ji: „Mama, jis toks tik prieš tave. Jis tylus prieš žmones. Tu nepažįsti jo kitos pusės.“

Jos vyras ne tik naudojo fizinį smurtą prieš Jekateriną, bet ir ją kontroliavo. Moteris negalėjo ramiai susitikti su draugėmis, kur nors su jomis nueiti: turėjo prašyti vyro leidimo ir sutartu laiku skubėti namo. Vieną dieną Jekaterina nusivedė Kirilą į vakarėlį, kuriame buvo jos draugės su savo vyrais, ir jis sukėlė muštynes.

Visa tai pamažu atitolo Jekateriną nuo jos draugių; jos beveik nustojo matytis. Vieną dieną Lonia, pavargusi nuo besąlygiško Jekaterinos paklusnumo vyrui, pasakė jai: „Paskambink man, kai išsiskirsi.“

Ir 2025 m. pradžioje Jekaterina iš tikrųjų paskambino. Ji sakė esanti labai laiminga: pagaliau nusprendė palikti savo vyrą. „Ji sakė, kad aš teisi, – prisimena L. Makarova. – Jos balsas buvo toks laimingas.“

Kaimynas nesureagavo

Jekaterinos mama N. Polianskaja vasario 9-osios rytą pabudo nuo dukters skambučio, kai ši paprašė iškviesti greitąją pagalbą. Nadežda prišoko prie lango, išgirdo dukters riksmus ir pamatė ją bėgant gatve. Tuo metu pro įėjimą išėjo kaimynas. Nekreipdamas dėmesio į Jekateriną ir Kirilą, jis ramiai nuėjo toliau.

Nadežda atidarė langą ir pradėjo šaukti: „Kirilai, atsitrauk nuo Katios! Kirilai, atsitrauk nuo Katios! Gelbėkit!“

Nuo riksmų pabudo penkiametė Eva, kuri svečiavosi močiutę. Nadežda pasibeldė į kaimynės duris, ją pažadino, paprašė prižiūrėti mergaitę ir nubėgo žemyn. „Negalėjau iššokti iš aštunto aukšto ir palikti Evos vienos“, – sako ji.

Kai Nadežda pasiekė sniege gulinčią dukterį, Kirilas jau buvo dingęs. „Man pavyko apversti Katią – ji gulėjo veidu žemyn – kad pamatyčiau, kas jai negerai. Bet ten buvo kažkoks vaikinas, jis pasakė: „Nelieskit, maža ką... Greitoji tuoj atvyks“, – prisimena Nadežda.

Kai atvyko gydytojai, ir Jekaterina, ir Viačeslavas buvo mirę.

„Tai įvyko mano akyse. Negalėjau išgelbėti dukters. Prašau jos atleidimo, kad negalėjau jos išgelbėti. Kaltinu save, kad jos neapverčiau ir nesuspaudžiau jai kaklo, – sako Nadežda. – Tačiau kai buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, buvo aišku, kad šių žaizdų negalima užspausti. Aš ją būčiau tiesiog pasmaugusi.“

„Tėtis ją įskaudino“

Iškart po žmogžudystės K. Čeplyginas įrašė balso žinutę savo draugui: „Broli, brangusis, mylimas. Prašau, atleisk man už viską. Bet aš negalėjau kitaip. Man to taip reikėjo. Tu esi brangiausias dalykas, kurį turiu. Rask mane kitame gyvenime lygiai taip pat. Aš vėl būsiu laimingiausias žmogus su tavimi.“

Grįžęs namo, jis bandė nusižudyti ir atsidūrė intensyviosios terapijos skyriuje. Išvažiuojamasis teismo posėdis buvo surengtas tiesiog ligoninėje, o K. Čeplyginas buvo išsiųstas į ligoninę ikiteisminio kalinimo centre suimtas.

Praėjus trims mėnesiams po žmogžudystės, K. Čeplygino teta Julija kalbėjosi su žurnalistais. Ji užstojo giminaitį ir pasakė, kad pati Jekaterina neva atvedė savo vyrą „į tokią būseną“: „Jei Katia nebūtų pradėjusi susitikinėti su kitu vyru dar būdama ištekėjusi, to nebūtų nutikę. Jis jos paklausė: „Katia, palauk, mes skiriamės vasario 17 d., o tada galėsi daryti ką nori.“ Katia to nenorėjo. Ji gavo būtent tai, ko nusipelnė. Ji pati savo elgesiu, Kirilo įžeidinėjimais, veiksmais ir poelgiais, vakarėliais, gėrimu privedė prie šios padėties.“

L. Makarova prieštarauja: Jekaterina, anot jos, kovojo už santuoką iki pat galo.

Neseniai Jekaterinos mama sužinojo, kad K. Čeplyginas prašosi siunčiamas kovoti į Ukrainą ir taip išvengti bausmės. L. Makarova sukūrė peticiją svetainėje Change.org, prašydama neleisti jam eiti į karą. Ši peticija jau surinko daugiau nei 10 tūkstančių parašų.

N. Polianskaja baiminasi, kad jei K. Čeplyginas išvengs bausmės, grįžęs iš karo jis norės dalyvauti vaiko auginime. Ji ir jos vyriausia dukra turėjo paaiškinti Evai, kas nutiko.

„Vyriausiajai dukrai teko didžiausia šio smūgio našta. Ji pasakė: „Evočka, norime tau pasakyti, kad tavo mamytė dabar danguje, ant debesies.“ Ji tuoj pat paklausė: „Ar ji mirusi?“ Mes sakome: „Taip, ji mirė, bet ji visada bus su jumis, visada jus matys ir saugos.“ „Kas jai nutiko?“ Mes pasakėme, kad tėtis ją įskaudino. „O ką jis jai padarė? Ar jis jai trenkė? Ar ji kraujavo?“ Ji ilgai verkė“.

Nadežda prisimena, kaip vieną dieną Eva jai pasakė: „Labai pasiilgau mamos, noriu ją apkabinti.“ Nadežda išsitraukė dukters portretą ir tarė: „Apkabinkime. Aš irgi pasiilgau savo dukters.“ Bet Eva atsakė: „Ne, aš nenoriu apkabinti popieriaus, aš noriu apkabinti ją gyvą.“ Tada Nadežda tarė: „Anūkėle, apkabink mane. Ji mano dukra, apkabinsi mane – ir bus tarsi tavo mama.“ Ir jos apsikabino.