Naujoji Sirijos valdžia suėmė karo teisėją Mohammedą Kanjo Hassaną, kuris skyrė mirties nuosprendžius Saidnajos kalėjimo komplekso kaliniams.

Vadovaujant Basharo al Assado režimui, Saidnajos kalėjime buvo nuolat kankinami ir žudomi protestuotojai, kariškiai, teroristai ir žmonės, suimti už „netikrų naujienų“ skleidimą.

Kaip rašo „The Insider“, apie kalėjimą buvo žinoma viskas: aukštų planai ir lavonų laikymo vietos, egzekucijų grafikai ir kankinimo būdai. Remiantis išgyvenusiųjų parodymais, buvo parašytos kelios išsamios ataskaitos ir sukurtas trimatis Saidnajos modelis, tačiau iki Basharo al Assado režimo žlugimo tarptautinė bendruomenė ignoravo šią informaciją.

„Pirmasis iš tų, kurie mirė mano akyse, buvo Khalilas Alušas iš Daraa, atletiško kūno sudėjimo pulkininkas leitenantas. Vieną dieną kalėjimo prižiūrėtojai įėjo į kamerą ir jis išdrįso su jais pasikalbėti. Jis buvo sumuštas, jam buvo sulaužytas petys ir ranka. Ryte jis buvo nuvežtas į ligoninę, kur buvo mušamas per inkstus. Į kamerą jis grįžo daug prastesnės būklės. Jis mirė praėjus dviem ar trims dienoms po to, kai grįžo iš ligoninės“, – prisimena Mutasemas Abdulas Sateris, buvęs Saidnajos, vieno baisiausių Basharo al Assado režimo kankinimo kalėjimų, kalinys.

Tai vienas iš šimtų liudijimų, kuriuos paskelbė ADMSP – Saidnajos buvusių kalinių ir priverstinai dingusių asmenų asociacija. Ji paskelbė keletą didelių pranešimų, kuriuose susistemino, kas vyksta kalėjime. Ten atsidūrė ir oficialiai nuteisti, ir be teismo pagrobti sirai, kurie patyrė kankinimus ir davė žvalgybos tarnyboms reikalingus parodymus.

ADMSP įkūrėjas, Turkijos pilietis Rijadas Avlaras, labai prisidėjo prie Saidnajos siaubo dokumentavimo. Į šį kalėjimą jis pateko 1996 m., būdamas 19 metų studentu. Rijadas buvo suimtas už tai, kad parašė draugui laišką, kuriame kalbėjo apie tuometinio diktatoriaus Hafezo al Assado, Basharo tėvo, režimo vykdomas represijas. R. Avlaras Saidnajoje praleido 21 metus. Išėjęs į laisvę jis atsidėjo informacijos apie kalėjime nužudytuosius ir dingusiuosius rinkimui. Aktyvistas ir jo bendražygiai apklausė buvusius kalinius, sužinojo iš jų kameros draugų vardus ir palygino juos su dingusių sirų sąrašais, kuriuos pateikė jų artimieji.

Žmogaus teisių aktyvistai turi tūkstančius Basharo al Assado režimo represuotų asmenų mirties liudijimų. ADMSP skaičiuoja, kad 2011–2020 m. Saidnajoje buvo laikomi 37 000 žmonių ir tik apie 7000 išgyveno. Yra dar daugiau kalinių, kurių likimas nežinomas. Remiantis Sirijos žmogaus teisių tinklo (SNHR) statistika, iš visų Sirijos valdžios institucijų suimtų žmonių 96 321 žmogus vis dar yra dingęs be žinios, įskaitant 5742 moteris ir 2329 vaikus.

Žmonių skerdykla

Po Basharo al Assado režimo žlugimo visame pasaulyje žmonės pradėjo kalbėti apie Saidnają. Apie kalėjimą ir jo kalinius paskelbta daug straipsnių, televizijos reportažų ir podcast'ų. Socialiniuose tinkluose buvo paskelbtos didžiulės spaudos nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotos egzekucijos arba nuteistųjų kūnų naikinimas. Jie rašė apie slaptus požeminius kalėjimo aukštus. „The Insider“ pašnekovo, SNHR vykdomojo direktoriaus Fadelio Abdulghani Abu nuomone, dalis jų gali būti klastotės. Jis sako:

„Aptariama įranga buvo kalėjimo teritorijoje esančioje stalių dirbtuvėje. Ir nepaisant gandų, Saidnajoje požeminių aukštų nerasta. Tačiau Basharo al Assado režimo žlugimas parodė šio žmonių skerdimo mastą. Didžiausias kalėjimo pajėgumas siekė apie 11 tūkst. kalinių, tačiau į laisvę buvo paleisti tik 1,6–2 tūkst. Likusius sudorojo sadistinis Assado režimas.“

Žmogaus teisių aktyvistai apie tai, kas vyksta Saidnajoje, žinojo dar gerokai iki Sirijos režimo žlugimo. Pirmasis informacijos apie kalinių išnaudojimą šaltinis buvo iš šalies pabėgusio karinio fotografo liudijimas, pasirodęs reportažuose slapyvardžiu Cezaris. Jis užsiėmė mirties bausmės vykdytų kalinių kūnų ir žuvusiųjų nuo kankinimų Saidnajoje ir Tishrino karo ligoninėje, kur buvo paimti šiame kalėjime mirusiųjų kūnai, fotografavimu.

Cezaris pateikė 28 707 lavonų nuotraukas, kuriose buvo atpažinti 6786 žmonės. „Human Rights Watch“ paskelbė ataskaitą, pagrįstą šia medžiaga, dar 2015 m. gruodžio mėn.

2016 m. Didžiosios Britanijos tyrimų organizacija „Forensic Architecture“ ir „Amnesty International“ pradėjo projektą „Explore Saydnaya“ – svetainę, kurioje yra 3D Saidnajos modelis ir jos kalinių liudijimų įrašai. Tuo metu kalėjimo vaizdai nebuvo viešai prieinami, todėl modelis buvo sukurtas remiantis išgyvenusių kalinių parodymais. „Explore Saydnaya“ kalėjimas pirmą kartą buvo pavadintas „žmonių skerdykla“.

„Forensic Architecture“ įkūrėjas Eyalas Weizmanas „The Guardian“ paaiškino, kad norėjo šį projektą paversti politine priemone: „Tikslas yra uždaryti šią vietą ir užtikrinti, kad su Assadu nebūtų sudaryta jokių taikos susitarimų.“

„Žmonių skerdyklos“ anatomija

Žemė, ant kurios stovi Saidnaja, buvo konfiskuota iš vietos gyventojų dar 1978 m. Kalėjimas buvo pastatytas 1981–1986 m. 1986 m. ten buvo uždaryti pirmieji kaliniai. Skirtingai nuo kitų Sirijos kalėjimų, kurie yra pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai, šį valdė kariuomenė. Teisingumo ministerija nekontroliavo, kas ten vyksta, o Raudonojo pusmėnulio ir žmogaus teisių organizacijų atstovai nebuvo įleidžiami į vidų, rašoma ADMSP pranešime apie Saidnajos vidinę struktūrą.

Kalėjimo kompleksas yra 30 km nuo Damasko ir užima 1,4 kvadratinio kilometro. Yra du pagrindiniai pastatai: „raudonas pastatas“ su trimis sparnais ir modernesnis „baltasis pastatas“. Iš pradžių „baltasis pastatas“ buvo skirtas kariniams kaliniams. „Raudonajame“ name buvo laikomi karo teismų nuteisti civiliai. Po 2011-ųjų protestų oficialiai nuteistieji pradėti siųsti į „baltąjį korpusą“, o sulaikytieji be teismo „saugumo sumetimais“ – į „raudonąjį korpusą“. Pirmieji buvo mušami ir kankinami, laikant tai bausme už nusižengimus, antrieji – nuolat ir be priežasties.

Abiejuose pastatuose buvo specialios patalpos egzekucijoms, kurios buvo vykdomos daugiausia pakabinant. Nuteistųjų kūnai buvo nugabenti tiesiai į kapines. Žuvusiųjų nuo kankinimų, mušimų ir bado lavonai iš pradžių buvo laikomi vadinamuosiuose „druskos kambariuose“. Šiose patalpose grindys buvo pabarstytos 20-30 cm druskos sluoksniu, kad būtų sustabdytas kūnų irimas. 2011 m. „raudonajame korpuse“ buvo įrengtos dvi tokios patalpos. „Tada Saidnaja iš tikrųjų virto mirties stovykla“, – teigiama ADMSP pranešime.

Iš druskos kambarių kūnai buvo vežami furgonais į Tišryno karo ligoninę, kur darbuotojai juos apžiūrėdavo ir dokumentuose užfiksuodavo mirtį.

Kalėjimą saugojo 200 kariškių ir 250 karo policijos pareigūnų. Kompleksą supo du minų laukų žiedai – prieštankinis ir priešpėstinis. Kalėjimo garnizonas turėjo šešis tankus T-80, aštuonias pėstininkų kovos mašinas, RPG, kulkosvaidžius ir automatinius granatsvaidžius.

Žiaurumo konvejeris

Į Saidnają kaliniai buvo gabenamti sunkvežimiais su uždaru metaliniu kėbulu, panašiu į šaldytuvus, kuriuose gabenamos gyvūnų gaišenos. Dėl šios priežasties automobiliai buvo pravardžiuojami „mėsos furgonais“. Kėbuvo viduje buvo ilga metalinė grandinė, prie kurios kaliniai buvo prirakinti per riešus. Atvykę į kalėjimą sargybiniai įlipdavo į furgonus ir mesdavo kalinius ant žemės, „kaip svogūnų maišus“, kaip sakė vienas išgyvenęs. Tada žmonės buvo priversti nusirengti ir gultis veidu ant žemės, po to buvo sumušami.

Tokie mušimai truko kelias valandas ir lėmė kai kurių kalinių mirtį. Kaip vienas iš liudininkų sakė žmogaus teisių aktyvistams, iš jų šimto žmonių „partijos“ penkiolika „priėmimo“ neišgyveno.

Pirmosiomis kalėjimo dienomis kaliniai buvo laikomi perpildytose karantino kamerose. Vienas iš išgyvenusiųjų pasakoja, kad trijų keturių metrų kameroje gyveno 29 žmonės. Kitaspasakojo apie devynis kalinius dviejų metrų kameroje. Atvykėliai buvo maitinami menkai: į dienos racioną įėjo šaukštai ryžių arba bulguro, pusė kepalo duonos ir pusė alyvuogės.

Vėliau kaliniai buvo perkeliami į didesnes, penkių septynių kvadratinių metrų kameras, kur buvo laikoma keturiasdešimt žmonių. Maistas ten buvo šiek tiek geresnis. Dažnai, taikant kaip kankinimo formą, maistas buvo mėtomas ant grindų ar net į tualetą, o alkani kaliniai buvo priversti valgyti iš ten.

Kartkartėmis kalėjime kildavo problemų dėl vandens tiekimo. Anuomet net per karščius kaliniams duodavo tik vieną litrą vandens per dieną. Buvę kaliniai prisimena, kad tokiomis dienomis stiklinę vandens buvo galima iškeisti į du kepalus duonos.

Kartą per du ar tris mėnesius kaliniai buvo vedami į dušą. Pakeliui ten ir atgal kaliniai buvo mušami. „Mes visada grįždavome iš dušo su žaizdomis“, – sakė vienas išgyvenęs.

Kaliniams buvo uždrausta net pažvelgti į savo kalėjimo prižiūrėtojus. Kai prižiūrėtojas įėjo į kamerą, jos gyventojai privalėjo atsisukti į sieną. Jei tekdavo kur nors eiti, reikėdavo delnais stipriai uždengti akis arba užsitraukti ant galvos marškinėlius. Kaliniui, kuris pamatė kalėjimo prižiūrėtoją, už bausmę galėjo būti išdurtos akys.

Išgyvenusiųjų prisiminimais, daugelis kalinių per į laisvę išleidžiamus kameros draugus išoriniam pasauliui perdavė prašymą jų nelankyti, nes prieš vizitą ir po jo buvo sumušti. Sumušimas dėl pasimatymo galėjo lengvai baigtis mirtimi.

Taip mirė, pavyzdžiui, buvęs karo teisėjas, kapitono laipsnį turintis Najefas Faisalas al Rifai. Po žmonos apsilankymo vienas iš sargybinių smogė jam geležiniu vamzdžiu į pilvą. Prasidėjo vidinis kraujavimas ir po trijų dienų kalinys mirė. „Aš mylėjau al Rifai, nes jis buvo optimistas. Jis visada sakydavo: „Mes būsime laisvi ir atsikratysime šio nusikaltėlio“, turėdamas omenyje Basharą al Assadą“, – sakė buvęs teisėjo kameros draugas leitenantas Khaldunas Mansouras, kuris buvo suimtas už atsisakymą šaudyti į demonstrantus.

Vieno iš kalinių žmona susitikimą apibūdina taip:

„Buvo kalinių iš beveik visų Sirijos provincijų. Kai kurių veidai buvo kruvini, kitus teko neštis neštuvais į lankymo vietą. Sužinojau, kad kaliniai Saidnajos kalėjime buvo mušami prieš ir po apsilankymų, todėl jie maldavo savo šeimų daugiau niekada jų neaplankyti. Girdėjome gandų apie tai, bet aš jais netikėjau, kol nepamačiau savo akimis“.

Kaliniai ir sargybiniai

2019 m. ADMSP apklausė daugiau nei 400 buvusių Saidnajos kalinių, kad nustatytų, kas ir kodėl buvo išsiųstas į kalėjimą. Tyrimo dalyvių laisvės atėmimo bausmės svyravo nuo dvejų iki 21 metų. Maždaug trečdalis kalinių buvo laikomi ilgiau nei jiems buvo skirtas laikas.

Dažniausi kaltinimai buvo dalyvavimas draudžiamose organizacijose, „nacionalinių nuotaikų silpninimas“, neapykantos kurstymas ir prie jos prisidedančių „klastočių“ skleidimas, „sąmoningas melagingų ar perdėtų žinių, menkinančių valstybės prestižą ar jos finansinę padėtį, skleidimas“ iš užsienio. Tik 8 proc. apklaustųjų buvo įkalinti už teroristinius išpuolius ir bandymus juos įvykdyti.

2 proc. apklaustųjų sulaikymo metu buvo nepilnamečiai. Daugiau nei 63 proc. respondentų turėjo aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą.

Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių teigė, kad už pažadą paleisti jų artimieji davė kyšį. Sirams tai buvo didelės sumos – kiekvienu atveju daugiau nei 4 tūkst. Dolerių. Respondentai taip pat pranešė, kad už informaciją apie nuteistus giminaičius ir susitikimų su jais organizavimą jų šeimos davė 1500 dolerių ar didesnį kyšį.

Vienas iš buvusių Saidnajos kalinių Mohammadas Abdulsalamas 2023 m. BBC sakė, kad jis tikrai buvo paleistas už kyšį. Jis buvo suimtas už dalyvavimą protestuose Idlibe, o jo tėvas pardavė savo žemę ir už sūnaus paleidimą sumokėjo daugiau nei 40 tūkst. dolerių. Prieš tai Mohammadas penkerius metus praleido kalėjime.

Kiti buvę kaliniai teigė, kad pasinaudojant kyšiu jiems pavyko išvengti egzekucijos. Visi jie buvo nuteisti pakarti. Jų artimieji davė Saidnajos kalėjimo prižiūrėtojams po kelias dešimtis tūkstančių dolerių. R. Avlaro skaičiavimais, nuo 2011 iki 2020 metų prižiūrėtojai galėjo gauti kyšių už maždaug 900 mln. dolerių.

Kalėjimo prižiūrėtojais daugiausia dirbo 18–20 metų amžiaus neišsilavinę jaunuoliai. „Jie puoselėja gilią neapykantą koledžų absolventams, visuomenės veikėjams, turtingiesiems ir pagyvenusiems žmonėms“, – teigiama ADMSP ataskaitoje. Su sulaikytais gydytojais, advokatais, pareigūnais ir žurnalistais Saidnojoje buvo elgiamasi griežčiau nei su kitais kaliniais.

20 kankinimų ir atsitiktinių egzekucijų rūšių

Taip pat buvo parengta išsami ataskaita apie Saidnajoje vykdomus kankinimus. Beveik visi kaliniai buvo patyrę fizinę ir psichologinę prievartą. 29,7 proc. apklaustųjų kalbėjo apie seksualinį smurtą.

ADMSP suskirstė 20 pagrindinių kankinimų rūšių ir įvertino jų „populiarumą“ tarp kalėjimo prižiūrėtojų. Pirmoje vietoje – mušimas lazdomis, antroje – plakimas. Trečią vietą užima vadinamasis „ratas“: kalinys buvo sodinamas taip, kad jo kojos ir galva būtų sutvirtinti automobilio padanga, tada mušamas lazdomis ir botagais. 80 proc. apklausoje dalyvavusių kalinių patyrė tokio pobūdžio prievartą. Beveik 70 proc. žmonių patyrė egzekuciją.

Dauguma išgyvenusiųjų buvo marinami badu, trypiami kojomis ir apipilami šaltu vandeniu. Daugelis buvo kankinami elektra, kabinami, surišami ir mušami. Mušimui buvo naudojami tankų variklių pavaros diržai – jie smūgio vietoje visiškai nuplėšia odą. Taip pat buvo naudojami geležiniai vamzdžiai, žalvariniai keturių gyslų kabeliai, PVC vandens vamzdžiai ir silikoniniai strypai, skirti lituoti plastikui.

„Saugumo agentūros kankinimus dažniausiai naudoja siekdamos išgauti informaciją ar prisipažinimus. Jei tai yra bausmė, ji tęsiasi tol, kol sulaikytasis rėkia iš skausmo, nes jo tylėjimas laikomas iššūkiu kankintojams. Saidnajoje yra atvirkščiai: plakimo metu reikia tylėti. Jei rėksi, mušimai sustiprės“, – prisipažino vienas iš kalinių.

Dažniausias seksualinio kankinimo būdas buvo lytinių organų žalojimas. Beveik 9 proc. pranešusiųjų apie tokio pobūdžio prievartą susidūrė su seksualinio smurto grėsme, o 3 proc. buvo išprievartauti svetimais daiktais.

Nuo 2000 m., kai į valdžią atėjo Basharas al Assadas, Saidnajos kalėjimo prižiūrėtojai pradėjo vis dažniau kankinti, palikdami žymes ant matomų kūno dalių, įskaitant įdagus, apliejimą verdančiu vandeniu ir odos nuplėšimą. Seksualinis kankinimas tapo daug dažnesnis po 2011 m.

Tuo pat metu kalėjime prasidėjo neteisminės egzekucijos. Kareiviai patekdavo į kameras ir atsitiktinai žudydavo kalinius. R. Avlaro teigimu, tokių egzekucijų pikas buvo 2013 ir 2014 m.

Saidnaja tapo represijų simboliu, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį slopinant opoziciją per Sirijos pilietinį karą. SNHR direktorius Fadelis Abdulghani sako:

„Žiaurumas jame nebuvo atsitiktinis, o tarnavo tam, kad nuslopintų kitaminčius. Saidnaja įkvėpė visuotinę baimę ir buvo atgrasymo priemonė didelėms gyventojų grupėms. Buvo išsiųsta aiški žinia: pasipriešinimas režimui sukelia neįsivaizduojamas kančias. Režimo išlikimo strategija buvo įskiepyti baimę dehumanizuojant ir sistemingai pažeidžiant tarptautinę teisę“.

Tarptautinis abejingumas

Nepaisant žmogaus teisių aktyvistų pastangų, iki 2024 m. gruodžio mėn. Saidnajos vardas pasirodė ne daugiau kaip 70 leidinių anglų kalba. Pusė jų yra Sirijos žmogaus teisių stebėjimo centro, kuris taip pat dalyvauja renkant įrodymus apie šiame kalėjime žuvusiuosius, tinklalapyje.

Aiškindamas tarptautinės bendruomenės abejingumą tam, kas vyksta Saidnajoje, Fadelis Abdulgani nurodo keletą priežasčių. Vienas iš jų – slaptumas: „Egzekucijos buvo vykdomos slapta, dažnai naktimis, net kalėjimo darbuotojai negalėjo iki galo įvertinti žiaurumo masto“.

Basharo al Assado režimas nuo 2011 m. neįsileido tarptautinių stebėtojų į savo kalėjimus. Žmogaus teisių aktyvistai turėjo pasikliauti liudininkais ir netiesioginiais įrodymais. „Dėl Saidnajos vaizdinių įrodymų trūkumo buvo sunku pritraukti žiniasklaidos dėmesį“, – pažymi F. Abdulghani.

Žmogaus teisių aktyvisto teigimu, yra grynai psichologinis komponentas. Ekstremalus žmogaus teisių pažeidimų pobūdis Saidnajoje – sistemingas kankinimas, seksualizuotas smurtas ir masinės egzekucijos – sukėlė „pasaulinėje auditorijoje nepasitikėjimą ir nejautrumą“, sakė F. Abdulghani. O patys buvę kaliniai dažnai nebuvo pasiruošę kalbėti apie savo išgyvenimus dėl sunkios traumos ir baimės sulaukti keršto iš režimo.

Kita priežastis, kodėl jie užmerkė akis į Sirijos režimo žiaurumus, yra Rusijos ir Irano globa:

„Assado sąjungininkai apsaugojo režimą nuo tarptautinės kontrolės. Tarptautinės bendruomenės prioritetai buvo skirti kovai su terorizmu ir pabėgėlių krizėms, o žmogaus teisių klausimai dažnai buvo nustumiami į šalį.

„Amnesty International“ dėl to, kas vyksta, tiesiogiai kaltino Rusiją. „Jau daugelį metų Rusija naudojosi veto teise JT Saugumo Taryboje, kad apsaugotų savo sąjungininką Sirijos vyriausybę ir neleistų pavieniams nusikaltėliams iš vyriausybės ir kariuomenės patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui“, – sakė „Amnesty International“ atstovas spaudai Philipas Lutheris interviu „The Guardian“.

F. Abdulgani įsitikinęs, kad Rusijos valdžia negalėjo nežinoti apie kankinimus Saidnajoje ir sąmoningai apribojo prieigą prie informacijos apie tai:

„Rusija prisiima moralinę ir teisinę atsakomybę už savo dalyvavimą šiuose žiaurumuose. Ji turi atlyginti aukoms, pateikti nedviprasmišką atsiprašymą ir imtis konkrečių veiksmų, kad atkurtų pasitikėjimą ir atvertų naują skyrių su Sirijos žmonėmis“.