Dešimtys žuvusių vaikinų ir šypsenėlės šalia žudynių vietų. Ar tiesa, kad egzistuoja gauja, kuri žudo jaunus, gražius vyrus?

2008 m. pasirodė amerikiečių televizijos serialas „Mentalistas“, kuriame pagrindinis veikėjas Patrickas Jane šešis sezonus bandė susekti serijinį žudiką, pravarde Red John. Piktadarys, nužudęs Patriko žmoną ir dukterį, savo nusikaltimų vietas žymėjo krauju ištaškytomis šypsenėlėmis. Tai visiškai natūralus žingsnis televizijos trileriui – bet, stebėtina, kažkas panašaus nutiko ir realiame gyvenime.

Maždaug penkis mėnesius iki pirmojo „Mentalisto“ epizodo premjeros du pensininkai Niujorko policijos departamento detektyvai išanalizavo 89 panašias, iš pažiūros atsitiktines mirtis dešimtyje skirtingų JAV valstijų. Keturiasdešimtyje iš jų buvo rasti panašūs ženklai, įskaitant galimų žudikų „autografus“ šypsenėlių pavidalu. Ar tai kriminalinė paslaptis, kuri 17 metų liko neišaiškinta, ar tiesiog prasimanymas? Ši istorija - apie paslaptingas „šypsenėlių žmogžudystes“.

Keisti sutapimai

2002 m. Helovino išvakarėse 21 metų Minesotos universiteto studentas Chrisas Jenkinsas, apsirengęs indėnu, su savo mergina ir trimis draugais nuėjo į „Lone Tree“ barą Mineapolyje. Maždaug po vidurnakčio jaunuolis dingo iš jų akiračio. Pagal labiausiai paplitusią versiją, Chrisas išpylė gėrimą ant kelnių, apsaugos darbuotojas nusprendė, kad jis girtas ir apsišlapino, išspyrė jį iš baro ir liepė prie įėjimo esančiam apsaugininkui jo neįleisti atgal. Deja, studento indėniškas kostiumas buvo be kišenių, todėl jo piniginė, telefonas ir namų raktai liko pas merginą. Nesugebėjęs susisiekti su draugais bare, Chrisas, apsirengęs lengvais drabužiais (naktis buvo šalta, temperatūra nukrito iki -7°C), išvyko namo. Ir dingo.

Po keturių mėnesių, 2003 m. vasario pabaigoje, Chriso kūnas buvo rastas Misisipės upėje po Mineapolio tiltu. Jis vis dar vilkėjo Helovino kostiumą ir buvo įstrigęs didelio medžio šakose. Teismo medicinos ekspertas ant kūno nerado jokių smurtinės mirties požymių, todėl mirties priežasties skiltyje nurodyta „nenustatyta“. Nors policija padarė išvadą, kad Chrisas nuskendo netyčia, jo šeima pradėjo nepriklausomą tyrimą ir aptiko nemažai keistenybių.

Visų pirma, studento kūnas buvo rastas nenatūralioje padėtyje, o tai nebūdinga netyčia nuskendusiam žmogui – rankos sukryžiuotos ant krūtinės, o indėniški marškiniai tvarkingai sukišti į kelnes. Skestantys žmonės, desperatiškai kovojantys už gyvybę paskutinėmis jos sekundėmis, dažniausiai būna ištiesę rankas į šonus, o jų drabužiai susijaukę. Tai sukėlė spėlionių, kad Chrisas jau buvo miręs, kai pateko į vandenį. Jenkinsų šeimos pasamdytų kinologų šunys sugebėjo atsekti Chriso kvapą iki požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, kur pėdsakai baigėsi taip, lyg jaunuolis būtų įlipęs į (arba įsodintas) į automobilį.

Savo ruožtu hidrologai taip pat skeptiškai vertino teiginį, kad Chriso kūnas galėjo būti upėje miesto ribose keturis mėnesius nepastebėtas. Iki 2003 m. sausio mėn. Misisipės upė ties Mineapoliu neužšalo, o spalį į upę įkritęs kūnas būtų nuneštas daug toliau pasroviui. Be to, policija porą savaičių po studento dingimo apieškojo teritoriją po tiltu, kur buvo rastas kūnas.

Jenkinsų šeimos surinkti įrodymai įtikino Mineapolio policiją 2006 m. atnaujinti tyrimą. Policijos viršininkas Timas Dolanas tuo metu teigė, kad vaikino mirties galimas priežastis jis vertino taip: 50 proc. – žmogžudystė, 30 proc. – atsitiktinė mirtis ir 20 proc. – savižudybė. Tačiau pavėluota nusikaltėlio paieška buvo neveiksminga, nors policija bandė susieti Chriso mirtį su nuolatiniu „Lone Tree“ baro lankytoju, kuris atliko bausmę iki gyvos galvos už kito asmens nužudymą.

Paslaptinga Jenkinso mirtis patraukė pensininko Niujorko policijos departamento detektyvo Kevino Gannono dėmesį. Prieš išeidamas į pensiją 1997 m., jis tyrė 20-mečio studento Patricko McNeilo mirtį išėjus iš baro Manhatane, kurio kūnas buvo rastas Hadsono upėje. Susidūręs su labai panašia byla, K. Gannonas pradėjo privatų tyrimą, pasitelkdamas savo buvusį kolegą Anthony Duarte ir Minesotos universiteto baudžiamosios justicijos profesorių Lee Gilbertsoną. Kartu su bendraminčiais, įskaitant Niujorko tyrėjus ir teismo medicinos ekspertus, jie surinko informaciją apie 89 panašius nuskendimus – kai kurie, regis, buvo atsitiktiniai, o kai kurie panašūs į savižudybes. Ir jie priėjo prie išvados, kad nemaža jų dalis yra tarpusavyje susiję.

K. Gannonas ir A. Duarte savo išvadas pristatė 2008 m. balandžio mėn. Remiantis jų išvadomis, maždaug 10-tyje JAV valstijų veikė nusikalstamas tinklas, kuris nuo 1997 m. nužudė mažiausiai 40 vyrų – daugiausia baltaodžių jaunuolių nuo 19 iki 23 metų amžiaus. Paprastai tai buvo gražūs, populiarūs vaikinai iš turtingų šeimų, dažnai studentai, gaunantys gerus įvertinimus ir garsėjantys įspūdingais sportiniais pasiekimais. Kai kurie iš šių vaikinų buvo atviri gėjai.

FTB ir vietos valdžia iš karto skeptiškai įvertino pensininkų detektyvų hipotezę. Tačiau daugelio aukų šeimos, kurios ilgą laiką laikė jų mirtį įtartina, sutiko su jų išvadomis. Chriso motina Jen Jenkins sakė: „Žmonės, kurie nužudė Chrisą, žudė prieš jį ir po jo. Šie žmonės vis dar laisvėje.“

Gannono teorija

Be panašaus galimo serijinio žudiko aukų socialinio ir psichologinio profilio, bendrų bruožų buvo rasta ir jų mirties vietose, ir aplinkybėse. Visi šie vaikinai nuskendo po apsilankymo vakarėliuose ar baruose, kuriuose išgėrinėjo. Be to, 22 iš 40 atvejų šalia mirusiųjų kūnų buvo rasti grafičiai su šypsenėlėmis ir kitais pasikartojančiais simbolių rinkiniais. Devyniais atvejais jaustukai atrodė ypač pikti – ant jų buvo nupiešti ragai. Pasak K. Gannono ir A. Duarte, šis bruožas rodė, kad žmogžudystes įvykdė serijinis žudikas – psichopatas.

Tokių mirčių „epicentras“ buvo kaimyninės Vidurio Vakarų valstijos Minesota ir Viskonsinas, kur įvyko 19 tokių mirčių.

Reikėtų pažymėti, kad šalia vietos, kur buvo aptiktas Ch. Jenkinso kūnas, kurio galimas nužudymas paskatino K. Gannoną ir A. Duarte pradėti tyrimą, nebuvo rasta jokių šypsenėlių. Tačiau, tai galima paaiškinti tuo, kad vaikinas galėjo būti įmestas į upę kažkur prieš srovę.

Remdamasis surinkta informacija, K. Gannonas padarė išvadą, kad Jungtinėse Valstijose veikia organizuoto nusikalstamumo grupuotė, kuri apsvaigina savo aukas (galbūt gama-hidroksisviesto rūgštimi, kuri vadinama “pasimatymo ir išžaginimo narkotiku“), jas pagrobia, kurį laiką laiko gyvas, o tada nužudo ir įmeta į vandenį. K. Gannonas ir minėtas profesorius L. Gilbertsonas kaip motyvą, vienijantį nusikaltėlius ir skatinantį juos įvykdyti žmogžudystę, nurodo neapykantą ir pavydą sėkmingiems jauniems žmonėms.

Studentų, atitinkančių galimą K. Gannono ir A. Duarte rekonstruotą nusikaltimų modelį, mirtys tęsėsi ir jiems paskelbus tyrimo rezultatus. 2014 m. Duquesne universiteto Pitsburge, Pensilvanijoje, absolventas Paulas Kochu dingo po nakties, praleistos išgėrinėjant su draugais. Jis buvo rastas tik po kelių mėnesių, 140 kilometrų pasroviui Ohajo upe, Vilinge, Vakarų Virdžinijoje. Teismo medicinos ekspertas negalėjo nustatyti jo mirties priežasties.

O 2017 m. kovo mėn. iš Ohajo upės Pitsburge buvo ištrauktas to paties Duquesne universiteto magistranto Dakotos Jameso, kuris dingo prieš šešias savaites po to, kai su kolegomis aplankė barus, kūnas. Teismo medicinos ekspertas konstatavo, kad jis nuskendo, o mirtis buvo pripažinta nelaimingu atsitikimu. Tačiau tėvai šią išvadą užginčijo. Kūnas buvo beveik visiškai nesuiręs ir atrodė pernelyg gerai išsilaikęs žmogui, kuris nuskendo prieš pusantro mėnesio. Be to, 15 km ilgio upės atkarpoje nuo vietos, kur pagal policijos versiją Dakota nukrito nuo tilto, iki vietos, kur buvo rastas jo kūnas, yra užtvanka, nuo kurios kritimas taip pat turėjo padaryti pastebimą žalą (tačiau jos nebuvo). Be to, praėjus dviem dienoms po Dakotos dingimo, kažkas pasinaudojo jo „PayPal“ paskyra.

Dakotos motina Pam James paaiškino savo atsisakymą pripažinti oficialias tyrimo išvadas: „Noriu, kad žmonės žinotų tiesą – kad jis buvo geras žmogus, o ne koks 23 metų vaikas, kuris prisigėrė, nusprendė nusišlapinti į upę ir įkrito.“

2018 m. gruodį K. Gannonas ir patologas Cyrilas Wechtas, gavę prieigą prie D. Jameso autopsijos nuotraukų, teigė, kad jis galėjo būti pasmaugtas, nes ant kaklo matyti į smaugimą panaši žymė. Galiausiai, požeminėje perėjoje, netoli nuo vietos, kur buvo rastas D. Jameso kūnas, buvo rasta tokia pati, purškikliu išpurkšta šypsenėlė.

Gannono teorijos kritika

Tariamos maniakų gaujos medžioklė tapo K. Gannonui viso gyvenimo reikalu. Iki 2019 m., kad galėtų tęsti tyrimą, jis buvo įkeitęs namą ir išnaudojęs visas savo kreditines korteles. Tik kartą jis sustabdė paieškas, kai kova su vėžiu 18 mėnesių jį išvedė iš rikiuotės. Pats pensininkas policininkas įtariamus žudikus, kurie nusikaltimo vietoje piešia šypsenėles, laiko „viena pavojingiausių vidaus teroristinių grupuočių Jungtinėse Valstijose“. Sukeldamas žiniasklaidos ažiotažą savo pareiškimais ir interviu, jis tikisi, kad tai privers teisėsaugos institucijas imtis veiksmų prieš paslaptingus nusikaltėlius.

Tačiau daugumą Amerikos saugumo pareigūnų, regis, erzina K. Gannono manija. Netrukus po pirmosios pensininko policininko spaudos konferencijos 2008 m. balandį, FTB atmetė jo hipotezę, kad Vidurio Vakaruose egzistuoja ryšys tarp panašių mirčių. Specialusis agentas Richardas Kolko tuo metu sakė, kad “didžioji dauguma šių atvejų, regis, yra su alkoholiu susiję skendimo atvejai“.

2010 m. Mineapolio žmogžudysčių tyrimų centras (ne pelno siekianti organizacija, kuri specializuojasi žmogžudysčių ir jų prevencijos tyrimuose) paskelbė ataskaitą apie tariamas „šypsenėlių žmogžudystes“. Centro ekspertai K. Gannono ir jo kolegų argumentus pripažino nepagrįstais.

Visų pirma, kalbant apie šypsenėles, ataskaitoje teisingai atkreiptas dėmesys, kad serijinės žmogžudystės hipotezės šalininkai turėtų įrodyti, jog jaustukai buvo nupiešti žmogžudystės metu arba netrukus po jos. Nors kai kuriose K. Gannono grupės surinktose šių grafiti nuotraukose matyti išblukę, nusitrynę dažai, galbūt tepti prieš daugelį metų iki įtariamų žmogžudysčių. Ataskaitos autoriai pažymėjo, kad yra metodas, leidžiantis nustatyti dažų amžių metų tikslumu, kuris leistų išsiaiškinti galimą ryšį tarp žmogžudysčių ir šių grafinių objektų. Bet K. Gannonas tuo nepasinaudojo.

Be to, kaip pažymėjo ekspertai, grafiti, įskaitant šypsenėlių pavidalu, paprastai yra visur. Ir nenuostabu, kad jie buvo rasti šalia lavonų (ir ne visų). Tuo pačiu metu nei K. Gannonas, nei jo bendraminčiai nenurodė jokio atstumo kriterijaus, pagal kurį rastą šypsenėlę jie laikė žudiko “parašu“. Vienu atveju buvo iškelta prielaida, kad toks parašas galėtų būti kelios šypsenėlės, nupieštos ant tilto už kelių kilometrų prieš srovę nuo rasto kūno.

K. Gannono elgesys dar labiau padidino nepasitikėjimą jo hipoteze. 2009 m. rugsėjį jis per televiziją paskelbė, kad praktiškai jau atskleidė serijinių žudikų organizaciją, ir pažadėjo šią naujieną paskelbti 2010 m. sausį. Tačiau nei tada, nei kitais mėnesiais jis nepaskelbė jokios proveržio informacijos. Anksčiau, 2009 m. pavasarį, policija pradėjo tyrimą dėl paties K. Gannono, kai 19-metė Minesotos universiteto studentė apkaltino jį seksualiniu priekabiavimu. Mergina padėjo K. Gannonui ieškoti informacijos apie dingusį studentą Danielį Zamleną, kurio kūnas buvo rastas Misisipės upėje. Tačiau vėlesnės informacijos apie baudžiamąją bylą ar teismo procesą rasti nepavyko – istorija greičiausiai neturėjo tęsinio.

Iki 2010-ųjų pradžios hipotezė apie paslaptingų žudikų grupę, piešiančią šypsenėles nusikaltimo vietose, Jungtinėse Valstijose tapo gana populiari ir pradėjo įgauti sąmokslo teorijos bruožų. Kai žurnalistė Christy Piel, 2008 m. balandį paskelbusi K. Gannono istoriją, sukūrė svetainę, skirtą susisiekti su aukų šeimomis, ji greitai patraukė sąmokslo teorijų šalininkų dėmesį. Pavyzdžiui, vienas iš jų teigė, kad serijiniai žudikai iš tikrųjų buvo feminisčių komanda, nusprendusi nužudyti sėkmingus jaunus vyrus.

K. Gannono teorija suteikė kai kurioms aukų šeimoms vilties, kad jų artimųjų mirtys bus iš naujo ištirtos ir policija suras nusikaltėlius. Tačiau laikui bėgant kai kurių vaikinų, kuriuos K. Gannonas laikė gaujos įvykdytų žmogžudysčių aukomis, giminaičiai ėmė manyti, kad į pensiją išėjęs policininkas iš jų vaikų mirčių tiesiog darosi reklamą. Katie Gabe, vieno iš Mičigane nužudytų jaunuolių motina, 2010 m. sakė: „Aš vis dar tikiu, kad mano sūnus buvo nužudytas. Bet aš taip pat manau, kad K. Gannonui laikas nustoti rodytis per televiziją. Jis turi pateikti įrodymų.“

O Viskonsino universiteto studento Michaelo Nollo iš Ročesterio, Minesotos valstijos, kurio kūnas buvo rastas praėjus penkiems mėnesiams po jo dingimo, tėvai pasipiktino, kad jų sūnaus vardas, praėjus septyneriems metams po jo mirties, vis dar minimas daugybėje leidinių, propaguojančių serijinio „šypsenėlių žudiko“ teoriją.

Billas Šostakas, pensininkas ugniagesys ir padegimų tyrėjas, buvo ypač griežtas K. Gannono ir jo hipotezės atžvilgiu. Jo sūnus mirė Olbani mieste (Niujorko valstijos sostinėje) panašiomis aplinkybėmis kaip ir kitais minėtais atvejais. „Manau, kad Kevinas (Gannonas. – Red.) yra kaip kempinė: jis sugeria šeimas, išsiurbia iš jų gyvybę, o kai nebeturi ką išsiurbti, jas palieka“, – kartą pasakė B. Šostakas. Kalbėdamas apie „gyvybę“, jis turėjo omenyje pinigus: jis teigė neprisimenantis nė vieno pokalbio su pensininku policininku, kuriame K. Gannonas nebūtų užsiminęs apie poreikį duoti jam pinigų, kad galėtų tęsti mirčių tyrimą.

Tačiau tai nesutrukdė B. Šostakui likti įsitikinusiam, kad jo sūnus, 2007 m. išėjęs iš baro Olbanyje, iš tiesų nežinomų užpuolikų buvo apsvaigintas narkotikais, pagrobtas ir nužudytas.