Vakarai tai vadina „staigios rusiškos mirties sindromu“. Prisiminkime aukšto rango sovietų pareigūnų, nusižudžiusių keistomis aplinkybėmis prieš SSRS žlugimą ir iškart po jo, istorijas.

Liepos 9 d. nusižudė buvęs Susisiekimo ministerijos vadovas, 53 metų Romanas Starovoitas: pareigūno kūnas buvo rastas jo automobilyje praėjus kelioms valandoms po to, kai pasirodė žinia apie jo atsistatydinimą. Tyrėjų teigimu, R. Starovoitas nusišovė vardiniu pistoletu.

R. Starovoitas – ne vienintelis aukštas pareigas einantis Vladimiro Putino valdomos Rusijos pareigūnas, nusprendęs nusižudyti paslaptingomis aplinkybėmis. Vien per pastaruosius ketverius metus Rusijoje mirė mažiausiai 27 žinomų Rusijos korporacijų vadovai – ir visi keistomis aplinkybėmis: apsinuodijo, iškrito pro langą, patyrė širdies smūgį. Vakaruose šiam reiškiniui netgi sugalvotas specialus terminas – „staigios rusiškos mirties sindromas“. Tai ne pirmas kartas, kai kažkas panašaus nutinka. 1991 m., kai byrėjo Sovietų Sąjunga, šalį taip pat sukrėtė virtinė keistų ir paslaptingų aukštų pareigūnų savižudybių.

1991 m. rugpjūtį Sovietų Sąjunga iš tiesų buvo griūties būsenoje. Gruodį Borisas Jelcinas, Stanislavas Šuškevičius ir Leonidas Kravčiukas pasirašė vadinamuosius Belovežo susitarimus, kurie nubrėžė galutinį brūkšnį po SSRS istorija. Matydami, kad viskas artėja prie pabaigos, grupė aukšto rango Sovietų Sąjungos lyderių – demokratinių pokyčių ir perestroikos priešininkų – bandė užgrobti valdžią šalyje, tačiau perversmo bandymas baigėsi nesėkme. Generalinė prokuratūra išdavė sąmokslininkų arešto orderius.

Vienas iš jų buvo SSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo. Rugpjūčio 22 d. KGB pareigūnai išvyko suimti B. Pugo – juos kaip liudytojus lydėjo tuometinis SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Grigorijus Javlinskis.

B. Pugo, mirtinai sužeistas į galvą, buvo rastas savo bute – saugumo pajėgoms duris atidarė jo uošvis. Šalia ministro gulėjo jo žmona, taip pat sužeista į galvą – ji dar buvo gyva, bet, anot G. Javlinskio, visiškai be oroentacijos. Kitą dieną ji mirė ligoninėje. Tyrėjų teigimu, B. Pugo pirmiausia nušovė savo žmoną į galvą, o paskui save – kulka nuplėšė žandikaulį ir dalį kaukolės. Ant naktinio stalelio gulėjo du atsisveikinimo rašteliai. Pirmajame B. Pugo aiškino: „Padariau absoliučią klaidą, prilygstančią nusikaltimui. Taip, tai klaida, o ne įsitikinimai. Žinau, kad mane apgavo žmonės, kuriais taip pasitikėjau...“ Kitame raštelyje, kurį parašė jo žmona, buvo parašyta: „Mano brangieji! Aš nebegaliu gyventi. Neteiskite mūsų. Rūpinkitės seneliu. Mama.“

Nors oficiali versija buvo savižudybė, dėl ministro mirties kilo daug klausimų. Visų pirma, neaišku, kodėl ant naktinio stalelio gulėjo pistoletas, kuriuo B. Pugo nusišovė į galvą. Vėliau žuvusiojo sūnus paaiškino, kad jį iš B. Pugo rankų paėmė jo 90 metų uošvis, tačiau savo parodymuose to neužsiminė, nes buvo išsigandęs.

Vos po dviejų dienų tapo žinoma apie dar vieną garsų savižudybę – nusižudė 68 metų SSRS maršalas Sergejus Achromejevas: jis palaikė perversmą, bet nebuvo tiesioginis jo dalyvis. Pareigūno kūnas buvo rastas rugpjūčio 24 d. jo kabinete Kremliuje. 22 val. budėję pareigūnai pastebėjo, kad S. Achromejevo kabinete nedega šviesa, tačiau iš durų kyšo raktas.

Įtardami, kad kažkas negerai, jie įėjo vidun ir pamatė S. Achromejevą, sėdintį prie radiatoriaus, vilkintį maršalo uniformą. Ant maršalo kaklo buvo kilpa iš sintetinio špagato – stora virvė, kurios viršutinis galas buvo kruopščiai pritvirtintas prie lango rėmo įprasta lipnia juosta. Šalia jo buvo užrašai, kuriuose jis aprašė, kaip bandė nusižudyti: „Esu prastas meistras ruošti savižudybės ginklą. Pirmasis bandymas 9.40 val. nepavyko – virvė nutrūko. Atsigavau 10.00 val. Renku jėgas, kad viską pakartočiau dar kartą.“ Vėliau tie, kurie bandė ištirti S. Achromejevo mirtį, savęs klausė: kam jis pranešė? Ir jei jis tikrai norėjo nusižudyti, kodėl to nepadarė savo bute – ypač turint omenyje, kad tuo metu jo šeima buvo vasarnamyje?

Po dviejų dienų, 1991 m. rugpjūčio 26 d., 63 metų Nikolajus Kručina, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto vadovas, iššoko pro savo namo penktame aukšte langą. Prie įėjimo budėjęs pareigūnas ne iš karto suprato, kas nutiko: išgirdęs kūno smūgio į žemę garsą, iš pradžių pamanė, kad tai sprogimas. N. Kručina taip pat paliko atsisveikinimo raštelį: „Aš nesu sąmokslininkas, bet esu bailys.“

„Prašau informuoti apie tai sovietų žmones.“ Vėliau tyrėjai rado dar vieną raštelį, kuriame jis, regis, toliau aiškino: „Nesu nusikaltėlis ar sąmokslininkas, man tai atrodo niekšiška ir pasibjaurėtina iš kurstytojų ir išdavikų pusės. Bet aš esu bailys. Atleisk man, Zoičikai [Kručinos žmona Zoja Ivanovna. – Red.], vaikai, anūkės... Niekas čia nekaltas. Aš kaltas, kad pasirašiau dokumentą dėl šių sekretorių apsaugos. Nėra didesnės kaltės nei mano prieš jus, Michailai Sergejevičiau. Tarnavau sąžiningai ir ištikimai.“ Nuo 1983 m. N. Kručina buvo atsakingas už partijos biudžetą, finansus ir turtą, kurį „The New York Times“ įvertino 9 mlrd. dolerių. Velionis pareigūnas už savo karjerą asmeniškai buvo skolingas M. Gorbačiovui.

Jei visas šias mirtis būtų galima priskirti rugpjūčio įvykiams, tai kita partijos pareigūnų savižudybių serija, regis, neturėjo nieko bendra su puču. 1991 m. spalio 6 d. pro langą iššoko buvęs TSKP Centro komiteto vadovas, 80 metų Georgijus Pavlovas, šias pareigas ėjęs iki N. Kručinos.

Jis pasitraukė iš partinių reikalų 1983 m. Tyrėjai nustatė, kad G. Pavlovas nusižudė pilnu skrandžiu ir blaivus. Kairėje jo kelnių kišenėje buvo raštelis: „Tik kremavimas“. Tyrėjai nustatė: kadangi G. Pavlovas neturėjo jėgų užlipti ant palangės, jis pasinaudojo kėde – nusiavė šlepetes, užlipo ant atlošo ir tada iššoko pro langą. Advokatas Henrichas Padva taip pakomentavo G. Pavlovo savižudybę: „Žinoma, yra prielaida, kad tai ne savižudybė, o žmogžudystė... Aš tikrai žinau, kad jis buvo daug labiau informuotas nei N. Kručina. Būtent G. Pavlovas tais (Brežnevo) metais tvarkė pinigus...“

Paslaptingiausia savižudybė įvyko 1991 m. spalio 17 d., kai nusižudė buvęs TSKP CK tarptautinio departamento JAV sektoriaus vadovas Dmitrijus Lisovolikas. Tą vakarą D. Lisovolikas buvo namuose su žmona ir sūnumi – jie kartu žiūrėjo televizorių. Pasak žmonos, pasibaigus laidai, jis išėjo į balkoną parūkyti. Po kelių sekundžių žmona išgirdo durų girgždėjimą, o įėjusi į kambarį, kuriame buvo balkonas, pamatė savo vyrą lipantį per balkono turėklus ir nespėjo jo sustabdyti.

Šios mirtys 1991 m. pabaigoje padėjo tamsią pabaigą Sovietų Sąjungos istorijai. Savižudybių banga atspindėjo asmeninius ir sisteminius sukrėtimus – senosios tvarkos žlugimą, valdžios praradimą, baimę dėl ateities. Tačiau žlugus SSRS, šis reiškinys neišnyko. Jelcino eroje keistos aukštų pareigūnų ir verslininkų mirtys tęsėsi, jau vykstant privatizacijai ir turto perskirstymui. V. O Putino Rusijoje jie tapo kone sisteminiai.