1981 m. liepos 17 d., penktadienis. Beveik du tūkstančiai žmonių susirinko prabangiame 40 aukštų viešbučio „Hyatt Regency“ atriume Kanzaso mieste, JAV, į savaitinį „arbatos šokį“ – populiarų miesto vakarėlį, vykstantį šeštojo ir septintojo dešimtmečių stiliumi.

Skambant gyvai muzikai, poros sukosi šokių aikštelėje, o kiti svečiai stebėjo linksmybes nuo trijų pakabinamų tiltų, kybančių virš atriumo. Šie statiniai buvo pagrindinis vos prieš metus pastatyto pastato – aukščiausio valstijoje – architektūrinis akcentas. Nė vienas iš linksmuolių neįtarė, kad po kelių akimirkų taps didžiausios JAV istorijoje inžinerinės katastrofos liudininku – arba auka. Apie tai, kas tuomet nutiko pasakojama leidinyje „Zerkalo“ publikuojamoje istorijoje.

Pažangos simbolis

Didžiausias Misūrio valstijos miestas Kanzas Sitis nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos siekė tapti moderniu metropoliu. Dar septintajame dešimtmetyje Joyce'as Hallas, sveikinimo atvirukų imperijos “Hallmark Cards“ įkūrėjas, ir jo sūnus Donaldas pro bendrovės būstinės langus matė apgailėtiną, slegiantį kraštovaizdį: apleistus sandėlius, automobilių stovėjimo aikšteles, tuščius pastatus. Šeimos verslas, virtęs daugelio milijonų dolerių vertės koncernu, nusipelnė geresnės aplinkos.

Atsakymas buvo „Crown Center“ – grandiozinis 34 hektarų ploto projektas, kurį rėmė J. Hallo įmonė, apjungiantis biurus, parduotuves, būstus, viešbučius ir pramogas. Toks funkcijų derinys viename komplekse tuo metu buvo naujiena Amerikai, kur buvo įprasta aiškiai atskirti verslo, mažmeninės prekybos ir gyvenamąsias zonas.

Aštuntajame dešimtmetyje architektūros mada reikalavo apimties. Daugiaaukščiai atriumai įkūnijo eros dvasią: šiose didžiulėse, šviesos užlietose vidaus erdvėse lankytojai jautėsi tarsi ateities mieste. “Hyatt Regency“ tapo viso projekto karūnos brangakmeniu.

Komplekso statyba prasidėjo 1978 m. gegužę. Projekto savininkas – „Hallmark“ įkūrė atskirą įmonę „Crown Center Redevelopment Corporation“ – sudarė sutartį su inžinerijos įmone dėl visų statybos skaičiavimų, o generalinis rangovas buvo „Eldridge Construction Company“. Per dvejus metus iškilo 40 aukštų bokštas, kurio aukštis siekė 154 metrus – aukščiausias pastatas Misūrio valstijoje.

Pirmosios problemos prasidėjo statybų metu. 1979 m. spalį 250 kv. m atriumo stogo sugriuvo tiesiai ant statybvietės. Tai, ko gero, buvo laikmečio ženklas: dėl Vietnamo karo ir kylančių naftos kainų Jungtinėse Valstijose ekonominė krizė gilėjo, statybų įmonės griebė bet kokius užsakymus ir stengėsi juos įvykdyti kuo greičiau ir pigiau. Kaip vėliau rašė „Kansas City Star“, „dideli statiniai visoje šalyje griuvo nerimą keliančiu dažnumu“. 1978 m. įgriuvo Hartfordo pilietinio centro Konektikute stogas, o 1979 m. – „Kemper Arena“ Kanzaso mieste lubos.

Nepaisant šio incidento, viešbutis 1980 m. liepos 1 d. atvėrė duris pirmiesiems svečiams. Pagrindinis jo akcentas buvo penkių aukštų 36 x 44 metrų dydžio atriumas su trimis pakabinamais tiltais, kurių kiekvienas buvo 37 metrų ilgio – skywalk (dangaus takais), kaip tokie statiniai vadinami angliškai. Plieniniai, stikliniai ir betoniniai tiltai jungė šiaurinį ir pietinį sparnus antrame, trečiame ir ketvirtame aukštuose. Kiekvienas tiltas svėrė apie 29 tonas.

Atriumas greitai tapo mėgstama vieta tarp vietos elito. Kas savaitę vykstantys „arbatos šokiai“ šioje futuristinėje erdvėje suburdavo šimtus porų į vakarėlius su gyva muzika 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių stiliumi. Žiūrovai stebėjo apačioje šokančius žmones nuo oro tiltų, tarsi jie sklandytų virš jų. Tačiau vos po metų šis architektūrinis pasididžiavimas virto mirties spąstais.

Sutaupė

Techninę projekto dalį vykdė garsi inžinerijos įmonė „G.C.E. International“ (iki 1983 m. – „Jack D. Gillum & Associates“), vadovaujama Jacko Gillumo ir jaunesnio inžinieriaus Danielio Duncano, kuris licenciją gavo 1979 m. D. Duncanas buvo tiesiogiai atsakingas už „Hyatt Regency“ projektą, o J. Gillumas buvo jo vadovas.

1978 m. gruodį generalinis rangovas „Eldridge Construction“ pasamdė subrangovą „Havens Steel Company“, kad šis pagamintų ir sumontuotų visas atriumo plienines konstrukcijas. Čia ir prasidėjo lemtingų sprendimų grandinė.

Pradinis planas atrodė taip. Trečiojo aukšto tiltelis kabojo atskirai šone ant savo trosų. Tačiau antro ir ketvirto aukštų tilteliai turėjo kabėti vienas virš kito. Pagal projektą, nuo atriumo lubų per ketvirto aukšto sijas iki antro aukšto ėjo tvirti 32 milimetrų skersmens plieniniai strypai. Viršutinis tiltelis buvo pritvirtintas veržlėmis strypo viduryje, o apatinis – apačioje.

Tačiau kai „Havens Steel“ 1979 m. sausį ėmėsi darbo, jie susidūrė su problema. Pagal brėžinius, kiekvieną strypą reikėjo susriegti per visą jo ilgį, kad būtų galima užsukti ketvirto aukšto veržles. Tai labai apsunkino ir pabrangino gamybą, o strypai tapo trapūs transportavimo ir montavimo metu.

Įmonė pasiūlė optimizavimą: padalinti sistemą į du atskirus strypus – vienas tęstųsi nuo lubų iki ketvirto aukšto tilto, kitas – nuo ketvirto iki antro.

Pakeitimas atrodė nereikšmingas, tačiau tai buvo klaida. Anksčiau tvirti strypai laikė abiejų galerijų svorį, o jungtys su veržlėmis laikė tik vieno tilto svorį ir jo numatytą apkrovą – ir tam jie buvo suprojektuoti. Dabar apatinio tilto svorį laikė ne tvirtas strypas, einantis nuo lubų, o prie viršutinio tilto pritvirtintas strypas. Tai reiškia, kad jungtis, kuri laikė viršutinį tiltą ant strypo, dabar turėjo laikyti ir apatinio svorį – tai yra, dvigubą apkrovą.

Tačiau dėl kažkokios priežasties niekas, kas turėjo tai pastebėti, nepastebėjo. „Havens Steel“ vėliau teigė, kad dėl pakeitimo telefonu susitarė su D. Duncanu. Inžinieriai tai neigė. Tačiau faktas lieka faktu: 1979 m. vasario 16 d. G.C.E. gavo 42 brėžinius iš „Havens Steel“, įskaitant modifikuotą tilto išdėstymą. Vasario 26 d. D. Duncanas patvirtino juos ir išsiuntė atgal.

Įmonės technikas netgi uždavė D. Duncanui klausimų apie strypų stiprumą po projekto pakeitimo, tačiau šis atsakė, kad dviejų strypų sistema „iš esmės yra tokia pati kaip ir su vienu“.

Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, net ir originalus projektas galėjo atlaikyti tik 60 proc. statybos kodeksų reikalaujamos apkrovos. O po pakeitimo saugos riba sumažėjo iki kritinių 30 proc.

Labiausiai stebina tai, kad kai pastato savininkas 1979 m. spalį sugriuvus atriumo stogui statybų metu, organizavo darbų patikrinimą, J. Gillumas raštu įsipareigojo patikrinti ne tik stogo konstrukciją, bet ir visas metalines jungtis atriumo konstrukcijose. Kitą mėnesį jis išsiuntė klientui ir architektui keletą ataskaitų, kuriose nurodė, kad visas atriumas yra saugus. Jis apie tai kalbėjo ir asmeniniuose susitikimuose. Tačiau panašu, kad tai buvo tik žodžiai.

„Nutrūkusi jungtis niekada nebuvo suprojektuota“, – vėliau prisipažino J. Gillumas. Niekas neatliko naujos konstrukcijos skaičiavimų. Buvo sukurta visa neatsakingumo grandinė: visi rėmėsi tuo, kad kažkas kitas kontroliuoja situaciją. „Havens Steel“ statė pagal inžinierių patvirtintus planus, inžinieriai pasitikėjo rangovu, klientu – visais kitais.

Katastrofa per kelias sekundes

Ištisus metus viešbučio plaukiojantys tiltai liko laiko bomba, pasiruošusi sprogti, kai ant konstrukcijų susirinks pakankamai žmonių.

Tai įvyko 1981 m. liepos 17 d. Tą penktadienio vakarą į savaitinį “arbatos šokį „Hyatt Regency“ viešbučio atriume susirinko maždaug 1600–2000 žmonių, daugelis jų – pagyvenę. Orkestras grojo šeštojo–septintojo dešimtmečių melodijas, poros sukosi šokių aikštelėje, o barmenai pilstė kokteilius. Televizijos komandos filmavo šį socialinį renginį vakaro žinioms.

37 metų Karen Jeter šoko su savo 48 metų vyru Eugene'u. Jie buvo susituokę vos prieš 17 dienų. Karen mėgo šokti ir išmokė savo mažą sūnų Brentą (gimusį ankstesniuose santykiuose) šokti, pažadėdama jam, kad visos merginos dėl jo eis iš proto. Tačiau tą kartą berniukas liko namuose: Jeteriai nusprendė praleisti vakarą savo mėgstamoje vietoje kartu, mėgaudamiesi medaus mėnesiu.

Žiūrovai rinkosi galerijose: antrame aukšte stovėjo apie 40 žmonių, ketvirtame, tiesiai virš jų, – dar 16–20. Trečiasis tiltas, nustumtas į šoną, buvo mažiau perpildytas. Žmonės siūbavo ir trypė kojomis pagal muziką, grožėdamiesi apačioje šokančiais žmonėmis. Buvo 19:05 val., orkestras baigė džiazo legendos Duke'o Ellingtono „Satin Doll“ atlikimą.

Trombonininkas vos spėjo baigti savo solo, kai pasigirdo du garsūs trenksmai. Žmonės ant apatinio tilto išgirdo metalo traškesį ir instinktyviai bėgo prie konstrukcijos kraštų, tačiau dauguma nespėjo žengti daugiau nei kelių žingsnių.

Ketvirto aukšto tiltas įlinko kelis centimetrus – ir po kelių akimirkų sugriuvo ant apačioje esančio. Abu statiniai – 58 tonos betono, stiklo ir plieno – nuvirto ant perpildyto atriumo. Vėliau vienas 42-ojo aukšto besisukančio restorano lankytojas prisiminė: net ir ten jautėsi lyg būtų sprogusi bomba.

„Vieną sekundę – šventinė atmosfera, kitą – chaosas“, – raudojo trimitininkas Vaughanas Sinclairas, kuris susilaužė ranką ir neteko draugų. Muzika nutilo, ją pakeitė dūžtančio stiklo garsas, riksmai, dejonės ir mirštančiųjų švokštimas.

Karen ir Eugene'o Jeterių kūnai buvo rasti tik ryte. Sūnus Brentas apie jų mirtį sužinojo iš savo biologinio tėvo ir pamotės, kurie taip pat buvo šokiuose, bet išgyveno. „Tai buvo neįsivaizduojama, – prisiminė jis po daugelio metų. – Ypač kai esi vaikas. Pasakyti, kad buvo sunku, būtų per mažai.“

14 valandų pragare

Dr. Josephas Weckerle'as, vienas iš Kanzaso miesto skubios pagalbos sistemos kūrėjų ir garsiausių miesto gydytojų, ką tik buvo baigęs 11-os valandų pamainą ligoninėje ir bėgiojo laiptais aukštyn ir žemyn, ruošdamasis regbio sezonui. Jis jau ketino eiti namo, kai praėjus 12 minučių po griūties buvo iškviestas į „Hyatt Regency“. Dispečeris sakė, kad viešbučio „stogas įgriuvo“, tačiau J. Weckerle'as nesuprato tragedijos masto, kol ten nenuvyko.

Atriumas atrodė lyg po karo: betono nuolaužos ir dulkės dengė gyvuosius ir mirusiuosius, girdėjosi riksmai, nebuvo šviesos, trūkę elektros laidai kibirkščiavo ir rūko, patalpa buvo užlieta vandens iš sutrūkusių vandens vamzdžių.

Be to, griūnant konstrukcijoms, buvo suplyšę gesinimo vamzdžiai, o dabar užlietas atriumas. Vandenyje plūduriavo žmonių palaikai.

J. Weckerle'as greitai suorganizavo medicininį aukų rūšiavimą – dabar jau priimtą JAV skubios pagalbos triažą: jis turėjo nustatyti, kas neišgyvens be medicininės priežiūros, kas išgyvens, o kas vis tiek mirs. Esant ribotiems ištekliams, gydyti galėjo tik pirmosios pagalbos teikėjai. Tie, kurie galėjo vaikščioti, buvo išprašyti iš pastato. Parodų salė tapo morgu, o įvažiavimas – pirmosios pagalbos vieta. Gydytojai ir gelbėtojai brovėsi per griuvėsius, kad pasiektų aukas, kartais patys įstrigdami ir spėliodami, ar ant jų neužgrius kitos nestabilios konstrukcijos.

Nebuvo pakankamai išteklių, kad būtų galima greitai padėti visiems. Įvykio vietoje buvo 34 gaisrinės mašinos, greitosios medicinos pagalbos ekipažai, gydytojai iš penkių ligoninių. Tačiau nei viešbučio krautuvai, nei galingiausi ugniagesių gelbėjimo tarnybos domkratai negalėjo perkelti 60 tonų nuolaužų. Reikėjo didelių kranų. Valdžia kreipėsi pagalbos į statybų įmones, ir jos nedelsdamos sureagavo.

„Jie sakė: „Imkite, ką norite“, – prisiminė ugniagesių viršininko pavaduotojas Arnettas Williamsas. – Niekas neprašė ataskaitų ir nesiuntė sąskaitų faktūrų.“ Savanoriai atsivežė domkratus, pjaustytuvus, kompresorius, pneumatinius kūjus. Kranus reikėjo pristatyti pro vestibiulio langus.

Gelbėjimo operacija truko 14 valandų. Kuo toliau, tuo blogiau darėsi dėl atriumo užtvindymo. Markas Williamsas, paskutinis išgelbėtas žmogus, daugiau nei 9 valandas praleido po apatiniu tiltu išnirusiomis kojomis, negalėjo išlįsti ir vos nenuskendo. Galiausiai gelbėtojai suprato, kad įėjimo durys veikia kaip užtvanka, ir pralaužė jas buldozeriu. Vanduo atslūgo.

Daugelis buvo gyvi palaidoti po daugybe tonų griuvėsių. Gelbėtojams teko ignoruoti sutraiškytus kūnus, o kartais net juos sukapoti, kad pasiektų tuos, kurie dar buvo gyvi. Periodiškai J. Weckerle'as sušvilpdavo, kviesdamas tylos, kad galėtų išgirsti išgyvenusiųjų balsus po griuvėsiais. Tačiau ne visus pavyko išgelbėti. Mirtinai sužeistiems, kurių nepavyko laiku pasiekti, reikėjo pasakyti tiesą. Kad kažkaip palengvintų jų kančias, jiems buvo suleista morfijaus nuo skausmo.

„Turėjau tai padaryti dėl vienos moters, kurios šeima man į akis šaukė, kad ką nors daryčiau. Prisimenu visus, dėl kurių turėjau tai padaryti. Vis dar klausiu savęs, ar tada padariau viską, kas įmanoma“, – prisiminė gydytojas J. Weckerle'as.

Viena iš šių aukų buvo barmenas, kurio koja buvo įstrigusi po griuvėsiais: „Pasakiau jam, kad turėsime nupjauti jam koją, kad jį ištrauktume, bet vyras atsisakė. Daviau jam morfino nuo skausmo. Kai vėliau grįžau, jis buvo pasiruošęs ją amputuoti.“ Chirurgas 20 minučių amputavo jam koją grandininiu pjūklu. Vyras vis tiek mirė.

Paskutinis išgyvenęs žmogus buvo ištrauktas pusę penkių ryto. Iš griuvėsių gyvi buvo išgelbėti 29 žmonės. Dėl griūties žuvo 114 žmonių. Dar 216 buvo sužeisti.

Daugelis gelbėtojų patyrė psichologinę traumą ir ilgą laiką palaikė vienas kitą neformalioje savitarpio pagalbos grupėje. Vienas iš jų, pneumatinio kūjo operatorius Billas Allmanas, dėl patirto streso nusižudė.

Tiesos paieškos

Praėjus trims dienoms po tragedijos, „Kansas City Star“ pasamdytas inžinierius Wayne'as Lischka atrado svarbią detalę. Studijuodamas miesto archyvus ir nuolaužų nuotraukas, jis suprato, kad tiltų projektas radikaliai skyrėsi nuo originalių brėžinių.

„Kansas City Star“ pradėjo savo tyrimą. Žurnalistai, uždavinėdami nepatogius klausimus tiems, kurie bandė išvengti atsakomybės, savaitėmis, o kartais ir mėnesiais lenkė oficialias komisijas. 1982 m., „Vietos žurnalistikos“ kategorijoje, už šį darbą jie gavo Pulitzerio premiją.

Lygiagrečiai dirbo ir oficialūs tyrėjai. Plieninių sijų gamintojas išsiuntė gaminius bandymams. Nacionalinis standartų biuras atliko inžinerinę peržiūrą. Misūrio generalinio prokuroro biuras rengė baudžiamąją bylą.

Nacionalinio standartų biuro vyriausiasis tyrėjas Edwardas Pfrangas apibrėžė visą „Hyatt“ statybos projektą gaubiančią aplaidžią korporacinę kultūrą kaip „visi nori išsisukti“. Galutinėje NBS ataskaitoje padaryta išvada, kad tiltai „turėjo minimalią galią išlaikyti savo svorį“. E. Pfrangas apskaičiavo, kad jie turėjo sugriūti, net jei ant jų būtų buvę trečdaliu mažiau žmonių nei tą naktį.

1984 m. vasario 3 d. Misūrio architektų ir inžinierių taryba apkaltino D. Duncaną, J. Gillumą ir G.C.E. dėl didelio aplaidumo, nekompetencijos ir neprofesionalaus elgesio. Drausminės nuobaudos nagrinėjimas truko 27 dienas ir apėmė 442 puslapius.

D. Duncanas buvo pripažintas kaltu dėl aplaidaus brėžinių rengimo ir rangovo darbo planų neperžiūrėjimo. Jis taip pat buvo pripažintas kaltu dėl architektų apgavystės, patikindamas juos, kad jungtys yra saugios, nors pats nebuvo atlikęs jokių skaičiavimų. J. Gillumas buvo atsakingas už D. Duncano veiksmus, nes jis buvo uždėjęs savo antspaudą ant brėžinių.

1984 m. lapkritį komisija pripažino visus tris kaltais dėl didelio aplaidumo ir neprofesionalaus elgesio. D. Duncanui ir J. Gillumui buvo atimtos licencijos Misūryje, Teksase ir dar dviejose valstijose. G.C.E. prarado teisę verstis inžinerijos praktika.

„Galbūt per daug pasitikėjau kitais, – posėdyje kalbėjo D. Duncanas. – Niekas negali patikrinti visų kitų darbo. Pagrindinė „Hyatt“ problema yra aiškaus bendravimo stoka.“

J. Gillumas iki pat mirties 2012 m. kalbėjo inžinerijos konferencijose, pasakodamas apie savo klaidą. Jis tapo gyvu priminimu, kas gali nutikti, kai profesionalai pamiršta savo pareigas.

Per kelis mėnesius po nelaimės viešbučio savininkei „Crown Center Redevelopment Corporation“ buvo pateikta apie 300 ieškinių, kurių bendra suma siekė 3 mlrd. dolerių (šiandien daugiau nei 10 mlrd. dolerių). Tačiau aukos ir jų šeimos galiausiai gavo tik apie 140 mln. dolerių (šiandien apie 500 mln. dolerių). Didžiausia išmoka buvo 12 mln. dolerių, kurie buvo skirti aukai, kuriai reikėjo visą gyvenimą trunkančios medicininės priežiūros. Be to, visiems tą vakarą viešbučio svečiams buvo pasiūlyta 1000 dolerių kompensacija, ir apie 1300 iš 1600 ją priėmė.

Tačiau savininkams nebuvo iškelta jokia baudžiamoji byla – buvo tik drausminės ir civilinės bylos. Visi atsakovai, įskaitant „Hallmark“, viešbučio savininkę „Crown Center Corporation“, architektus, inžinierius ir rangovus, neigė bet kokią teisinę atsakomybę, įskaitant ir už dideles inžinerines klaidas.

Pokyčiai pramonėje

„Hyatt Regency“ katastrofa buvo lūžio taškas visai JAV statybų pramonei. Inžinerijos bendruomenė suprato, kad įprasta praktika gali sukelti nacionalinę tragediją. Tai privertė juos permąstyti savo požiūrį į atsakomybę statybose ir saugą laikyti svarbiausiu prioritetu.

Amerikos statybos inžinierių draugija priėmė naują politiką: konstrukcijų inžinieriai dabar yra visiškai atsakingi už rangovų darbo brėžinių peržiūrą, įskaitant ir teisinius ginčus teisme. Anksčiau inžinieriai dažnai pasikliaudavo tuo, kad plieno konstrukcijų gamintojas suprojektuos jungtis – ši praktika nebebuvo priimtina.

Profesinės organizacijos atliko tyrimus, patobulino kolegų vertinimo standartus, organizavo seminarus ir kūrė informacinius vadovus, siekdamos pakelti profesinius standartus. Inžinerijos mokyklos „Hyatt“ atvejį pavertė privalomu dalyku – dabar kiekvienas studentas studijuoja šią nelaimę kaip pavyzdį, kas gali nutikti, kai projektas nepavyksta.

Kanzaso miesto statybos kodeksų departamentas tapo nepriklausomu departamentu, padvigubindamas savo darbuotojų skaičių. Dabar vienas inžinierius yra atsakingas už visus kiekvieno pastato patikrinimo aspektus. Statybos kodeksas buvo išplėstas, įtraukiant išsamius reikalavimus laikančiosioms konstrukcijoms ir jungtims.

Taip pat pasikeitė įmonės kultūra. Inžinieriai nebegali remtis „bendravimo stoka“ ar perkelti atsakomybės kitiems projekto dalyviams. Įvesta privalomo nepriklausomo visų projektų pakeitimų patikrinimo sistema.

„Žingsniai, atlikti po „Hyatt“ viešbučio, padėjo pramonei atsigauti po nesėkmės“, – teigė Misūrio architektų tarybos pirmininkas Paulas Mungeris.

Atmintis

Pats viešbutis buvo restauruotas ir atidarytas praėjus trims mėnesiams po tragedijos. Vienas iš tiltų buvo atstatytas, tačiau dabar ant kolonų, o ne kabančios sistemos. Valdžia teigė, kad pastatas tapo „galbūt saugiausiu šalyje“.

Tačiau Kanzasui prireikė 34 metų, kad nuspręstų sukurti memorialą tragedijos aukoms. Daugelis gyventojų manė, kad geriau pamiršti “tamsiausią dieną miesto istorijoje“. Ir vis dėlto aukų šeimos reikalavo įamžinti savo artimųjų atminimą.

2015 m. lapkričio 12 d. Ligoninės parke, priešais viešbutį, atidaryta „Skywalk“ memorialinė aikštė. Centre stovi menininkės Ritos Blitt metalinė skulptūra „Sending Love“, simboliškai vaizduojanti du šokančius žmones. Visų 114 aukų vardai išgraviruoti ant 7 metrų aukščio cilindrinio pjedestalo. Memorialas kainavo pusę milijono dolerių. Jų surinkimas užtruko dešimt metų. „Hallmark Cards“, kuriai priklauso viešbutis, paaukojo 25 tūkst. dolerių.

Praėjus penkeriems metams po tragedijos, vietos roko grupė “The Rainmakers“ savo debiutiniame albume „Rockin' at the T-Dance“ išleido dainą apie inžinerinių klaidų sukeltas katastrofas Amerikoje, įskaitant „Apollo 1“ ir „Apollo 13“ katastrofas. Priedainis skirtas „Hyatt“: „Eikite su manimi į Kanzas Sitį... į „Hyatt House“, į didelę šokių aikštelę. Vis dar galite matyti vaiduoklius, bet negalite suprasti, kodėl kaltininkai buvo paleisti ir apkaltintas įrankis“ (turiu omenyje bandymus dėl tragedijos kaltinti techninį gedimą, o ne aplaidumą).

Brentas Wrightas, per šią katastrofą netekęs motinos ir patėvio – tų pačių Karen ir Eugene Jeterių – dabar yra vienas iš „Skywalk Memorial Foundation“ direktorių. Kai 2021 m. Majamyje sugriuvo 12 aukštų gyvenamasis pastatas „Champlain Towers South“, jis kreipėsi į aukų šeimas ir sakė suprantantis jų skausmą: „Tačiau būkite kantrūs. Būkite su žmonėmis, kurie jus myli, ir žmonėmis, kuriuos mylite jūs, ir gyvenkite viena diena. Galiausiai tunelio gale pamatysite šviesos spindulį. Ir taip susidorosite.“

Viešbutis toliau veikia kaip „Sheraton Kansas City“. Vestibiulis išlaikė panašų išplanavimą, tačiau trečio ir ketvirto aukštų galerijos niekada nebuvo restauruotos. Tik naujas antro aukšto tiltas primena, kas čia įvyko prieš 44 metus.

„Hyatt Regency“ katastrofa buvo kruviniausia struktūrinė griūtis Amerikos istorijoje. Ir tai išlieka didžiausia tokio pobūdžio netyčinio pobūdžio tragedija – šis paaiškinimas pasirodė po teroristinio išpuolio, dėl kurio 2001 m. sugriuvo Pasaulio prekybos centro bokštai.