Kai Robertui Maudsley buvo 21-eri, jis diržu pasmaugė vyrą, kuris prisipažino esąs pedofilas. Kalėjime jis ir vėl žudė – dar vieną pedofilą.

R. Maudsley didžiąją gyvenimo dalį praleido kalėjime už žiaurias žmogžudystes, tačiau jo artimieji mano, kad tai yra pateisinama, o nepažįstami žmonės renka parašus, kad sušvelnintų žudiko bausmę. Kodėl žmonės jį pateisina?

1977 m. vasarį 26 metų Davidas Francis ir 23 metų R. Maudsley, abu psichiatrinės nusikaltėlių ligoninės Crowthorne kaime pietų Anglijoje kaliniai, sėdėjo klinikos kieme ir stebėjo, kaip 32 metų Davidas Cheesemanas kartu su kitais žaidžia futbolą.

Po rungtynių D. Cheesemanas paprašė sanitarų atidaryti sandėliuko duris, kad galėtų įnešti batus. Trys pacientai įėjo į vidų, bet kai prižiūrėtojas norėjo sekti, Maudsley jo neįsileido. D. Cheesemanas priglaudė prie D. Francis gerklės savadarbį peilį, pagamintą iš radijo dalių, ir pasakė sanitarui: „Dink, aš turiu peilį“.

Sanitaras pamatė, kad R. Maudsley ir D. Cheesemanas surišo D. Francis rankas plokštelių grotuvo laidu ir pradėjo spardyti jam į pilvą. Durys buvo užbarikaduotos spintomis. „Skambėjo smūgiai ir traškėjimas, labai stiprus čiurlenimas ir kojų trenksmas į grindis, tarsi kas nors būtų ištiktas mirtinos agonijos“, – iš bylos medžiagos skaitė prokuroras.

Kankinimai truko devynias valandas. D. Francis buvo sumuštas ir supjaustytas gyvas, paskui pasmaugtas, o jo kūnas pakabintas ant stiklinių durų, kad sargybiniai matytų, kas jam nutiko. Netrukus 23 metų R. Maudsley tapo žinomu visoje Didžiojoje Britanijoje – tai nebuvo pirmoji ir ne paskutinė jo žmogžudystė.

„Robertas miręs“

R.s Maudsley gimė 1953 m. birželį Liverpulyje, kur jo tėvas dirbo sunkvežimio vairuotoju ir buvo ketvirtas vaikas šeimoje. R. Maudsley buvo mažiau nei dveji metai, kai socialiniai darbuotojai jį pėmė iš šeimos dėl “kritiško tėvų dėmesio trūkumo“, ir berniukas kartu su dviem broliais ir seserimi atsidūrė „Nazareto seserų“našlaičių namuose – katalikiškoje labdaros organizacijoje, kuriai vadovauja vienuolės.

Roberto prisiminimais, prieglaudoje gyvenimas buvo geresnis nei namuose. „Mes visi labai gerai sutarėme. Mūsų tėvai mus aplankė, bet jie buvo kaip svetimi, – sakė Roberto brolis Paulius. – Vienuolės buvo mūsų šeima ir mes laikėmės kartu.“

Vaikai prieglaudoje gyveno apie šešerius metus, kol buvo rasta šeima, norinti įsivaikinti vyresnįjį Roberto brolį. Norint užbaigti procedūrą, reikėjo apie tai pranešti biologiniams tėvams George'ui ir Jean Maudsley. Tačiau šie staiga nusprendė vaikus susigrąžinti į šeimą. Ir aštuonerių metų R. Maudsley su broliais ir seserimi grįžo namo – tuo metu šeimoje buvo dar aštuoni vaikai.

Namuose jie nuolat patyrė fizinį smurtą. „[Mano tėvas] buvo tiesiog senas žmogus, kuris mušė mus kumščiais, diržu ir kartais lazda, – sakė Paulius. – Bet mūsų mama buvo pusės to iniciatorė“.

Labiausiai kentėjo Robertas: „Viskas, ką prisimenu apie savo vaikystę, yra sumušimai. „Buvau uždarytas kambaryje šešis mėnesius, tėvas atidarydavo duris ir mušdavo keturis ar šešis kartus per dieną“, – prisiminė Robertas. Vieną dieną tėvas smogė jam pneumatiniu šautuvu į nugarą – smūgis buvo toks stiprus, kad vamzdis sulinko.

1965 m. Robertas, vienintelis iš 12 vaikų, buvo atiduotas globėjams, – jo biologiniai tėvai pasakė jo broliams ir seserims, kad Robertas mirė.

Balsai galvoje

1969 m. 16-metis Robertas pabėgo iš globėjų šeimos į Londoną. Jis du kartus bandė nusižudyti, todėl kelis mėnesius praleido psichiatrinėje ligoninėje. R. Maudsley gydytojams sakė, kad balsai jo galvoje ragino jį nužudyti savo tėvus. R. Maudsley buvo priklausomas nuo narkotikų – norėdamas jiems gauti pinigų, vogė ir užsiėmė prostitucija.

Vienas iš vaikino klientų buvo darbininkas, vardu Johnas Farrellas, kuris po neseniai įvykusių skyrybų suprato jaučiąs potraukį vyrams. Žurnalistas Alanas Warrenas, parašęs knygą apie R. Maudsley, 1974 m. kovo 14 d. įvykius apibūdino taip: kai R. Maudsley vėl buvo J. Farrello namuose, šis iš komodos išėmė dėžę su fotografijomis. „Pažvelk į šias nuotraukas. Jos yra nuostabios. Jos mane tikrai jaudina“, – sakė jis. Nuotraukose buvo matyti vaikai, kuriuos jis išprievartavo.

„Noriu, kad darytum tai, kaą tau liepsiu. Kaip vienas iš berniukų tose nuotraukose“, – sakė J. Farrellas. Maudsleys pasitraukė prie durų, nežinodamas, kaip reaguoti. J. Farrelo diržas mėtėsi šalia jo ant grindų. R. Maudsley lėtai pakėlė jį aukštyn, grįžo prie lovos, užmetė diržą ant J. Farrelo kaklo ir stipriai užtraukė kilpą.

Tada pats R. Maudsley atėjo į policiją ir pasakė: „Aš ką tik nužudžiau prievartautoją, ir štai aš čia. Ar jūs man padėsite?“ Jis suprato, kad kelia pavojų aplinkiniams. Buvo nustatyta, kad vaikinas yra nepakaltinamas ir jis buvo išsiųstas gydytis į „Brodmoor“, nusikaltėlių psichiatrinę ligoninę Kroutorno kaime.

1977 m. R. Maudsley įvykdė dar vieną žmogžudystę: kartu su kitu pacientu-kaliniu D. Cheesemanu žiauriai nužudė nuteistą pedofilą D. Francis.

Vienas iš sargybinių prisiminė: D. Francis galva buvo “sudaužyta kaip virtas kiaušinis“, iš jo kaukolės kyšojo šaukštas ir trūko dalis smegenų. Žiniasklaida pranešė, kad R. Maudsley suvalgė aukos smegenis. Vėliau ši informacija buvo paneigta, tačiau žudikas iki šiol lyginamas su Hannibalu Lecteriu.

H. Lekteris yra amerikiečių rašytojo Thomaso Harriso romanų serijos antagonistas. Jis yra serijinis žudikas, kanibalas ir puikus psichiatras, galintis daug sužinoti apie žmogų vien iš jo kvapo. Jis įgijo aristokratišką išsilavinimą ir turėjo rafinuotą skonį. Filme „Avinėlių tylėjimas“ H. Lekterį vaidino Anthony Hopkinsas, o seriale „Hanibalas“ – Madsas Mikkelsenas.

„Kai žudžiau, įsivaizdavau savo tėvus. Jei būčiau nužudęs savo tėvus 1970 m., nė vienam iš šių žmonių nebūtų tekę mirti, – per teismą sakė R. Maudsley. – Jei būčiau nužudęs juos [savo tėvus], būčiau vaikščiojęs po pasaulį kaip laisvas ir nerūpestingas žmogus.“

Kalinių sąrašas sutrumpėjo

Po D. Francis žmogžudystės R. Maudsley buvo perkeltas į Veikfieldo kalėjimą. Jis buvo vadinamas „Monstrų rūmu“, nes jame daugiausia gyveno pavojingi nusikaltėliai, tačiau net jie bijojo Roberto ir jo vengė. Gandai apie R. Maudsley žmogžudystes pasklido tarp kalinių ir jis buvo pramintas “kanibalu“ ir „smegenų rijiku“.

Pirmasis iš jų buvo Salney Darwoodas, nuteistas už savo žmonos nužudymą. R. Maudsley įviliojo jį į kamerą, kelis kartus dūrė savadarbiu peiliu, paskui pasmaugė ir paslėpė kūną po lova. R. Maudsley išėjo ieškoti kitos savo aukos, tačiau nė vienas iš kalinių nenorėjo jo sekti. „Visi matėme beprotybę jo akyse“, – vėliau prisiminė vienas iš jų.

Tada R. Maudsley pateko į 56 metų Billo Robertso, kuris buvo nuteistas už septynerių metų mergaitės išžaginimą, kamerą. R. Maudsley užpuolė miegantį Robertsą, peiliu praskėlė jam kaukolę ir kelis kartus trenkė galvą į sieną. Po to R. Maudsley atsainiai priėjo prie kalėjimo prižiūrėtojo ir pasakė, kad kalinių sąrašas šiek tiek sutrumpėjo.

1979 m. R. Maudsley gavo antrą bausmę iki gyvos galvos. Jis buvo perkeltas į Parkhursto kalėjimą Vaito saloje, kur susitiko su psichiatru Bobu Johnsonu.

„Man dabar daug lengviau kalbėti apie daugelį dalykų – apie dalykus, apie kuriuos prieš šešis mėnesius nebūčiau radęs žodžių“, – sakė R. Maudsley per vieną iš įrašytų pokalbių su psichiatru.

B. Johnsonas mano, kad raktas į R. Maudsley pažangą buvo jo paties žiaurumo priežasčių pripažinimas. Jis suprato, kad žudydamas prievartautojus keršija savo tėvams, kuriuos ir toliau matė kiekviename iš nužudytųjų.

„Turime pripažinti, kad dalis mano prigimties, mano socialiniai vaidmenys ir ryšiai, tiesą sakant, yra įsišakniję vaikystėje. Siaubas, susikaustymas, panika, baimė... visiškas, visiškas bejėgiškumas“, - aiškino R. Maudsley.

B. Johnsonas vėliau žurnalistams sakė, kad gydomas pacientas padarė pažangą ir sumažino savo agresiją.

Tačiau 1983 m. R. Maudsley buvo grąžintas į kalėjimą be įspėjimo.

„Kiekvieną kartą, kai jie mato bet kokią jo pažangą, į jo ratą įkiša stipiną, – sakė Roberto brolis Paulas. — Jo problemos prasidėjo, kai vaikystėje buvo uždarytas kambaryje. Viskas, ką jie [valdžia] daro, tai panardina jį į tą traumą“.

„Pažadu mylėti ir nevalgyti“

Veikfilde R. Maudsley buvo patalpintas į karcerį, 1983 m. specialiai jam pastatytą kamerą. Tai buvo 5,5 x 4,5 metro dydžio kambarys su neperšaunamais stiklais. Kameroje esančius baldus sudarė stalas ir kėdė iš lengvo presuoto kartono, betoninė plokštė su čiužiniu vietoj lovos, veidrodis ir prie grindų prisuktas tualetas su kriaukle. Įėjimas į kamerą buvo uždaromas plieninėmis durimis, kurių apačioje buvo langas – pro jį sargybiniai perduodavo maistą R. Maudsley ir išnešdavo indus.

Kiekvieną dieną valandos trukmės pasivaikščiojimui jį išvesdavo šeši apsauginiais drabužiais apsirengę kalėjimo prižiūrėtojai. Likusį laiką R. Maudsley sėdėjo savo kameroje ir jam buvo uždrausta bendrauti su kitais kaliniais, naudotis radiju ir televizoriumi.

R. Maudsley artimiesiems papasakojo, kad jį išnaudojo kalėjimo darbuotojai. Jie mojuodavo cigaretėmis jam prieš veidą, juokdavosi ir sakydavo: „Tu negausi šitų“. Kad jie to nedarytų, R. Maudsley metė rūkyti, tuomet prižiūrėtojai spjaudydavo į maistą.

„Esu pasmerktas būti tarp žmonių, kurie turi akis, bet nemato, kurie turi ausis, bet negirdi, kurie turi burnas, bet nekalba, – 2000 m. „Times“ žurnalistui rašė R. Maudsley. – Kalėjimo valdžia mane laiko problema, kurios sprendimas – įkalinti mane izoliatoriuje, išmesti raktą ir palaidoti gyvą betone. Jiems nesvarbu, ar aš blogas žmogus, ar pamišęs. Jie nežino atsakymo ir jiems nerūpi: iš akių, – ir iš širdies...“.

R. Maudsley paprašė televizoriaus, klasikinės muzikos juostų ir papūgos. „Kodėl aš negaliu gauti banguotos papūgos vietoj dabar turimų musių, tarakonų ir vorų? Pažadu ją mylėti ir nesuvalgyti, – rašė R. Maudsley. - Jei [kalėjimo administracija] pasakys „ne“, tada aš paprašysiu paprastos cianido kapsulės, kurią mielai paimsiu, ir Roberto Johno Maudsley problema bus išspręsta gana greitai ir lengvai“.

Galiausiai R. Maudsley buvo leista klausytis klasikinės muzikos, o laikui bėgant į jo kamerą buvo įneštas televizorius ir net žaidimų konsolė.

Talentingas kalinys

2017 m. R. Maudsley sūnėnas Gavinas, Pauliaus sūnus, davė interviu apie savo 64 metų dėdės gyvenimą kalėjime. R. Maudsley, tuo metu 39 metus išbuvęs vienutėje, artimiesiems pasakė, kad „nenori“ būti paleistas. Jis netgi atsisakė vienos valandos per dieną, skirtos pasivaikščiojimams, kad galėtų būti vienas savo kameroje.

„Jis gyvena savo mažame pasaulyje, turi televizorių, muziką ir „PlayStation 2“. Jo mėgstamiausias žaidimas yra „Call of Duty“. Jis sako, kad yra patenkintas savo gyvenimu ir tikrai atrodo laimingas“, – sakė Gavinas. – Jis žino, kad mirs kalėjime, ir dėl to yra ramus. Jis sako, kad visame likusiame pasaulyje yra tiek daug blogų žmonių, todėl jis verčiau liksiąs su savimi“.

Be klasikinės muzikos, R. Maudsley domėjosi poezija ir vaizduojamuoju menu. Jis svajojo įgyti muzikinį išsilavinimą ir net parašė darbą apie muzikos teoriją, tačiau Mančesterio universitetas, bendradarbiavęs su Veikfieldo kalėjimu, jo nepriėmė.

R. Maudsley negali matyti kitų kalinių, tačiau socializacijos stoką kompensavo susišūkaudamas per sieną su vienu garsiausių Didžiosios Britanijos plėšikų Charlesu Bronsonu (tikrasis vardas Michaelas Petersonas).

„Aš dažnai girdžiu Charlie Bronsoną, kai lankau savo dėdę, nes jie yra tame pačiame sparne. Jie nemato vienas kito, bet bendrauja rėkaudami, – sakė Gavinas. – Jie kartais sutaria, o kartais tampa priešais. Jie ginčijasi, nes Charlie yra tarsi pamišėlis, kuris jį [Maudsley] kankina žodžiais: „Suvienykime jėgas ir būkime komanda“.

Kaip ir anksčiau, R. Maudsley gali išeiti iš kameros tik tada, kai jį lydi šeši sargybiniai – ir tai jam atrodo juokinga. Tačiau su juo elgiamasi daug geriau nei anksčiau: „Jis pergyveno daugumą sargybinių, kurie jo nekentė“, - paaiškino Gavinas.

Tačiau kai kurie ir toliau bijo R. Maudsley ir vadina jį “Kanibalu Hanibalu“. „Bobas (trumpoji Roberto atmaina – red.) mano, kad ši pravardė kvaila – jis niekada nieko nevalgė, tiesiog taip stipriai sutraiškė vienos iš savo aukų kaukolę, kad atrodė, jog trūko dalies jos smegenų, – sakė Gavinas. - Kai kurie sargybiniai vis dar tiki, kad jis gali dviem pirštais nusukti jiems galvas. O jis netgi žaidžia šachmatais su kai kuriais“.

Tačiau vieną dieną R. Maudsley užpuolė sargybinį, kai šis atnešė maisto ir smogė jam padėklu į galvą. Kalinys supyko, kad į jo sparną perkėlė triukšmingą kaimyną, kuris naktį rėkė ir neleido jam miegoti. „Atakuoti sargybinį buvo vienintelis būdas, kad jis būtų išgirstas, – aiškino Gavinas. - Bet nemanau, kad jis jį labai sužalojo. Jis [Maudsley] man pasakė: „O, baik, tai buvo tik plastikinis padėklas“.

Bado streikas

2025 m. vasario 26 d. visi Veikfildo kaliniai buvo išvesti iš kamerų – kažkas pranešė, kad į kalėjimą buvo įnešti ginklai, todėl visose patalpose buvo atlikta krata. Pasak R. Maudsley brolio Paulo, kaliniai netrukus buvo grąžinti į kameras – tačiau Robertas buvo sulaikytas dar porai dienų, nes esą elgėsi nemandagiai. Kai R. Maudsley grįžo į savo kamerą, jis atrado, kad dingo jo televizorius, „PlayStation“, radijas ir negrožinės literatūros knygos. Tada R. Maudsley paskelbė bado streiką.

„Tą dieną jis man paskambino iš kalėjimo, jo balsas buvo piktas ir susirūpinęs. Jis pasakė: „Skelbiu bado streiką, todėl nenustebkite, jei tai paskutinis kartas, kai jums skambinu, – sakė Paulius. – Jis anksčiau turėjo telefoną savo kameroje, bet nustojo skambinti, ir mes galvojame, kad galbūt ir telefonas buvo atimtas. Bobui yra 71 metai, mes nežinome, kiek laiko jis gali nevalgyti. Negalime su niekuo susisiekti, kad sužinotume, kas vyksta, ir mes labai nerimaujame.“

Draugai ir šeima tiki, kad per kalėjime praleistus metus R. Maudsley pasikeitė ir tapo švelniu ir maloniu žmogumi, turinčiu gerą humoro jausmą. Jane Heaton prieš trejus metus parašė laišką R. Maudsley, vėliau susirašinėjo su juo ir aplankė jį kalėjime. „Nuo tada, kai susipažinau su Bobu, perskaičiau daug kalėjimo dokumentų apie jį. Visi sutelkia dėmesį į nusikaltimus, kuriuos jis padarė prieš 25 metus, tarsi gyventų laiko kilpoje, – kalbėjo R. Heaton. – Ir niekas nėra pasirengęs įvertinti, koks jis dabar“.

Neilas Samworthas, daug metų dirbęs kalėjime, taip pat mano, kad su R. Maudsley buvo elgiamasi „neteisingai“: „Jis yra visiškai izoliuotas ir tai nesąžininga. Dabar jis nekelia realaus pavojaus – tai pagyvenęs žmogus. Turime leisti jam išgyventi paskutines dienas humaniškesnėmis sąlygomis“, – sako jis.

Tačiau R. Maudsley niekada neatgailavo dėl savo nusikaltimų. “Jis mano, kad visos aukos buvo pedofilai, todėl jo veiksmai buvo pateisinami“, – sako Roberto brolis Kevinas.

2020 m. Amerikos televizijos kanalas "Crime+Investigation" apie R. Maudsley išleido dokumentinį serialą „Creating a Monster“.