Kanadoje dingusi mergina ieškoma jau 17 metų. Prieš pat dingimą ji teigė patyrusi kažką baisaus.

2008 m. vasarį Marilyn Bergeron atvyko į savo tėvų namus Kanadoje siaubingos būklės: ji buvo išsigandusi, bet nepasisakė šeimai, ko ji bijo. Kitą rytą ji išėjo pasivaikščioti ir nebegrįžo. Jos tėvai įtarė, kad Marilyn galėjo patekti į prekeivių žmonėmis rankas, o policija manė, kad ji tiesiog nusprendė pabėgti. Kas nutiko Marilyn prieš jai dingstant ir kaip 17 metų trukusios paieškos lėmė šalies įstatymų pakeitimus – šioje savaitgalinėje detektyvinėje istorijoje.

2008 m. vasario 17 d., 11:15 val., 24 metų M. Bergeron išėjo iš savo namų Kvebeke, Kanadoje. Ji buvo laikinai apsistojusi pas tėvus ir pasakė jiems, kad eis pasivaikščioti po parką netoli namų, o paskui užsuks į prekybos centrą. Marilyn pažadėjo grįšianti po poros valandų. Mergina paliko telefoną – su savimi turėjo tik su tėvo sąskaita susietą banko kortelę.

Praėjus kelioms minutėms po išėjimo iš namų, Marilyn bandė išsigryninti 60 dolerių iš bankomato, bet nesėkmingai – tikriausiai pamiršo PIN kodą. Apsaugos kameros parodė, kad ji nerimavo ir nuolat dairėsi aplinkui. Vėliau Marilyn nuėjo nusipirkti kavos, už kurią sumokėjo tėvo kortele. Ir tada dingo.

Vakare Marilyn tėvai pradėjo nerimauti ir paskambino savo vyriausiai dukrai Natalie, kuri tuo metu buvo Jungtinėse Valstijose. Jie pasakė, kad sesuo negrįžo namo. Ryte šeima iškvietė policiją. Netrukus atvyko patrulis, o vėliau ir tyrėjas, tačiau, pasak šeimos, policija po to Marilyn nebeieškojo.

Vėliau tą pačią dieną atvyko Natalie, kuri kartu su tėvais pradėjo aiškintis, kur galėtų būti jos sesuo. Tuomet Marilyn tėvas Michelis Bergeronas peržiūrėjo savo banko sąskaitą ir pamatė, kad dukra atsiskaitė jo kortele kavinėje, esančioje už 20 kilometrų nuo namų. Kaip vėliau pasakojo buvusi Kanados dingusių vaikų tinklo vykdomoji direktorė Pina Arcamone, paaiškėjo, kad tai buvo paskutinė vieta, kur dingusi mergina buvo matyta.

Šeimai pasirodė keista, kad Marilyn pasirinko šią vietą, turint omenyje, kad netoli jų namų buvo daug kitų kavinių. Ji manė, kad mergina ten su kuo nors susitiko. „Kavinė atrodė kaip susitikimų vieta, nes ji buvo šalia greitkelio“, – sakė Natalie.

Kaip Natalie paaiškino „Global News“, ten buvo sunku nueiti pėsčiomis – maršrutas vedė per greitkelį ir kelio tiltą. Be to, Marilyn neturėjo automobilio ar grynųjų, kad sumokėtų už taksi, aiškino advokatas Marcas Bellemare'as, buvęs Kvebeko teisingumo ministras, kuris talkino Bergeronų šeimai.

Tačiau policija buvo linkusi manyti, kad Marilyn galėjo nusižudyti nušokdama nuo tilto į Šv. Lauryno upę. Vienok merginos šeima buvo tikra, kad Marilyn to nepadarė – jai nutiko kažkas baisaus.

Tylenė iš prigimties

M. Bergeron gimė 1983 m. gruodžio 21 d. mažame Čikoutimi miestelyje, Kvebeko provincijoje, Kanadoje. Kai ji buvo paauglė, šeima persikėlė į provincijos sostinę Kvebeko miestą. Merginos tėvai sakė, kad Marilyn mokykloje buvo krepšinio komandos kapitonė ir mėgo muziką.

Marilyn artimieji žurnalistams pasakojo, kad mergina buvo labai smalsi ir atvira, domėjosi skirtingomis kultūromis. Jos draugas Martinas prisiminė, kad ji daug šypsojosi, bet buvo santūri ir tyli.

Po mokyklos Marilyn studijavo meną ir medijų technologijas Jonquière koledže Kvebeke, o vėliau persikėlė į Monrealį. „Atrodė, kad tai teisingas žingsnis. Jai patiko šis miestas <...>. Monrealyje ją traukė muzikantai, nes muzika visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis“, – sakė merginos sesuo Natalie.

Monrealyje Marilyn dirbo muzikos parduotuvėje. Ji lengvai susirado draugų ir, pasak artimųjų, turėjo jų nemažai. Ji papasakojo savo mamai Andre apie santykius su vyrais. „Galbūt ji buvo šiek tiek nerūpestinga. Kai kurie vyrai buvo 10 metų vyresni už ją, ji netgi sakė, kad bijo“, – sakė Andre.

Marilyn trejus metus gyveno Monrealyje. Ji papasakojo savo šeimai, kad planuoja lankyti finansų kursus, galiausiai tapti stiuardese ir persikelti į vakarų Kanadą.

Ji bijojo

Sesuo prisiminė, kad 2007 m. Marilyn kardinaliai pasikeitė. Gruodžio 10 d. ji sutiko savo mokyklos laikų draugą Jonathaną vakarėlyje Monrealyje. Pasak jo, tą vakarą Marilyn „nebuvo panaši į save“.

Kai Jonathanas palydėjo Marilyn namo, ji pravirko. Pasak jo, atrodė, kad ji kažko bijo. Tada jis pradėjo aiškintis, kas nutiko ir paklausė: “Gal buvai žmogžudystės liudininkė?“ Į ką ji atsakė: „Ne, dar blogiau.“ „Ar buvai išprievartauta?“ – toliau klausinėjo jis. Marilyn atsakė: „Ne, dar blogiau. Tu net neįsivaizduoji, ką aš patyriau.“ Mergina taip ir nepaaiškino Jonathanui, kas nutiko, bet jam susidarė įspūdis, kad draugė bando jį apsaugoti.

Kalėdų dieną Marilyn aplankė savo tėvus Kvebeke, kurie taip pat pastebėjo, kad jų dukra pasikeitė. Tačiau paklausta, ar viskas gerai, Marilyn atsakė „taip“. Kaip prisiminė jos sesuo, ji „nebešypsojo taip, kaip anksčiau, ir aptilo“. „Niekas nesuprato, kas nutiko“, – vėliau žurnalistams pasakojo jos mama.

2008 m. vasarį Andre paskambino Marilyn po darbo, ir ši pasiskundė, kad jai „viskas blogai“ ir kad ji bijo pasilikti Monrealyje. Tada mama paprašė jos susikrauti daiktus ir tą patį vakarą grįžti namo. Po pusvalandžio Marilyn įsėdo į autobusą, važiuojantį į Kvebeką.

Namuose ji atsisakė pasakoti tėvams, kas nutiko Monrealyje, bet nusprendė kol kas ten negrįžti. Marilyn atrodė liūdna ir prislėgta, kažkas ją akivaizdžiai kamavo, prisiminė jos artimieji. Andre bandė išsiaiškinti, ar dukters problemos susijusios su asmeniniu gyvenimu, pinigais ar narkotikais. Tačiau Marilyn į visus klausimus atsakė „ne“. Kai mama paklausė, ar kas nors ją užpuolė, dukra užmerkė akis, suspaudė lūpas ir jai pradėjo riedėti ašaros. Po to abi apsikabino ir pravirko.

„Jautėmės apleisti“

Praėjus pusmečiui po Marilyn dingimo, jos tėvai pateikė skundą policijai: jie nebuvo gavę nė vieno pranešimo dėl dukters bylos. Šeima tikėjosi, kad tyrėjai patikrins vaizdo įrašus iš stebėjimo kamerų, įrengtų ant tilto ir pakeliui į kavinę, tačiau šie to nepadarė. Kai policija pareikalavo vaizdo įrašų, jie jau buvo ištrinti, nes buvo pasibaigęs jų saugojimo laikas.

„Praleidome kažką svarbaus, nes tyrimas Kvebeke nebuvo tinkamai atliktas“, – žurnalistams sakė šeimos advokatas M. Bellemare'as. Pasak jo, bylą turėjo nagrinėti Monrealio, o ne Kvebeko policija, nes Marilyn grįžo į miestą aplankyti tėvų dieną prieš dingimą, o Monrealyje jai nutiko „kažkas baisaus“. Tačiau tyrimas nebuvo perduotas, nes pagal įstatymą bylą turėtų nagrinėti miesto, kuriame asmuo buvo matytas paskutinį kartą, policija.

Pasak buvusios Dingusių vaikų tinklo vykdomosios direktorės P. Arcamone, policija į bylą nežiūrėjo rimtai.

„Jautėmės apleisti, nes daug tikėjomės iš teisėsaugos sistemos. Maniau, kad dingęs žmogus yra didelė problema ir reikia atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali sukelti jam pavojų“, – vėliau sakė Marilyn motina Andre.

Net praėjus beveik metams po merginos dingimo, jokios informacijos apie Marilyn nebuvo pasirodę. Tik tada policija sutiko paviešinti stebėjimo kamerų įrašus, kuriuose matyti, kaip ji bando išsigryninti pinigus iš bankomato. Jos tėvai buvo pasipiktinę, kad tai nebuvo padaryta anksčiau.

Skrajutės, skambučiai ir FTB

Policijai nesiėmus jokių veiksmų Marilyn surasti ir suprantant, kad laikas ne jų pusėje, Bergeronų šeima pati pradėjo paieškos kampaniją visoje Kanadoje. Jie sukūrė svetainę su Marilyn nuotraukomis ir atspausdino skrajutes, kurias pirmiausia iškabino Kvebeko mieste, vėliau Monrealyje ir kituose regionuose.

Draugai ir šeimos nariai 40-yje skirtingų miestų išplatino tūkstančius skrajučių. Jie įsteigė karštąją liniją, kuria žmonės galėjo pranešti apie galimą Marilyn buvimo vietą, ir netgi pasamdė privatų detektyvą. Šeima visą gautą informaciją perdavė policijai. „Tačiau kad ir kokią užuominą radome, atrodė, kad niekas jos nepriėmė rimtai“, – sakė Marilyn motina Andre.

Natalie Bergeron turėjo skirti laisvadienį paieškoms. Vieną dieną ji nuvyko į Monrealį, kur kreipėsi į visus sutiktus žmones ir papasakojo jiems apie Marilyn. Per 48 valandas ji kalbėjosi su tūkstančiais miesto gyventojų.

Kai Natalie grįžo į darbą, ji tęsė paieškas komandiruočių metu. „Ėjau per sunkiai įveikiamus rajonus. Manau, kad kažkuriuo metu mane galėjo nušauti“, – sakė ji.

Natalie vis labiau ėmė galvoti, kad jos sesuo galėjo tapti prekybos žmonėmis auka. Tai galėtų paaiškinti Marilyn prisipažinimą draugui, kad ji patyrė kai ką blogesnio nei išprievartavimas. Taigi Natalie nusprendė susisiekti su FTB. Tačiau tai nepadėjo.

Tuo metu su Natalie susisiekė kitos dingusios mergaitės, kuri buvo rasta po dvejų metų, tėvai. Ji buvo gabenama iš miesto į miestą ir verčiama užsiimti prostitucija. Kai mergina bandė pabėgti, buvo žiauriai sumušta. O tėvui ją išgelbėjus, suteneriai toliau grasino šeimai.

Naktinė viešnia

Praėjus metams po Marilyn dingimo, 2009-ųjų žiemą, į susituoktinių namo duris mažame Hokesberio miestelyje, Ontarijuje, pasibeldė jauna moteris šviesiais plaukais ir aukštakulniais. Ji atrodė maždaug dvidešimties metų, laisvai kalbėjo angliškai, tačiau su pastebimu prancūzišku akcentu. Permirkusi lietuje ir drebėdama nuo šalčio, mergina verkė ir šaukėsi pagalbos. Ji bandė kažkam prisiskambinti, bet niekas neatsiliepė. Šeimininkai pasiūlė ją kur nors pavežti, bet ji atsisakė. Ji 15 minučių pasėdėjo jų namuose ir išėjo.

Netrukus po šio incidento pora paskambino Bergeronų pagalbos linija. Natalie iš karto pamanė, kad tai gali būti jos sesuo. Ji nuvyko į Ontariją parodyti porai Marilyn nuotraukų. Šie pasakė, kad tai tikrai ji.

„Mintis, kad tai galėjo būti mano dukra, mane sugniuždė. Nenorėjau, kad ji taip kentėtų. To mes nenorėjome savo dukrai“, – tuo metu savo jausmus apibūdino Marilyn motina.

Tuo pačiu laikotarpiu Bergeronai gavo apie 30 žinučių iš nepažįstamų žmonių, kurie neva matė Marilyn restorane su pagyvenusiu vyru ir Hawkesbury traukinių stotyje. Tuomet Kvebeko policija atvyko į Hawkesbury patikrinti šių žinučių, tačiau policija teigė, kad mergina, kurią jie apibūdino, neturi nieko bendra su Merilin.

Bergeronai skeptiškai vertino policijos žodžius ir dar kelis kartus lankėsi Hokesberyje, bet Marilyn taip ir nerado. „Tyrėjai puikiai žino, kad iš Monrealio į Torontą eina prekybos žmonėmis kelias. Merginos vyko į Torontą šokti ir užsiimti prostitucija“, – tyrimą komentavo šeimos advokatas M. Belmaras.

Keisti įstatymus

Praėjo metai, bet apie Marilyn nieko negirdėjo. Policija negalėjo suteikti šeimai prieigos prie Marilyn „Facebook“ paskyros, kad sužinotų, su kuo ji bendravo dieną prieš dingimą.

Bergeronai pasiūlė 30 tūkst. Kanados dolerių atlygį už bet kokią informaciją apie Marilyn. Per daugiau nei 15 paieškų metų jie sulaukė daugybės skambučių, kurių dauguma buvo beverčiai. Vienu metu vyras pradėjo skambinti Natalie naktimis, teigdamas, kad žino, kur yra Marilyn. Pasak jo, ji pateko į prekeivių žmonėmis rankas, ir jis buvo vienas iš jų. Tačiau pamažu pokalbis pasisuko apie turto prievartavimą, ir Natalie suprato, kad kalbasi su sukčiumi.

2016 metais Marilyn motina Andre Parlamente susitiko su socialinės plėtros ministru, kad įtikintų pareigūnus peržiūrėti dingusių asmenų įstatymą.

Policijos įstatymas iš tiesų buvo pakeistas: teisėsaugos institucijos gavo prieigą prie medicininių duomenų bazių, kurios leido joms sekti draudimo naudojimo veiklą. „Mums tai yra būdas susidoroti su situacija ir jausti, kad darome kažką naudingo“, – sakė Marilyn sesuo.

Tačiau kas iš tikrųjų įvyko prieš 17 metų, nežinoma. Marilyn tėvai ir sesuo vis dar laiko prekybos žmonėmis versiją tikėtina. O dingusios merginos motina netgi pripažįsta, kad tokia aktyvi dukters paieška galėjo jai pakenkti.

Šeimos advokatas teigė, kad Marilyn jau gali būti mirusi, tačiau šios versijos patvirtinti neįmanoma: nerasta nei kraujo, nei palaikų, nei drabužių. „Kažkas buvo su ja kelias valandas prieš jos dingimą. Galbūt šis asmuo ją nužudė arba kažkur nusivežė. <…> Galbūt ji bandė apsaugoti savo tėvus“, – samprotavo M. Belmartas.

Virtuvės stalas Bergeronų namuose visiškai nuklotas užrašais apie Marilyn, surinktais per daugelį paieškų metų. Andre dokumentavo viską, ką jiems pavyko sužinoti apie dukrą. Per šį laiką jie daugiau nei 60 kartų keliavo po šalį, bandydami susekti dukrą.

Marilyn kambarys name Kvebeke atrodo taip pat, kaip ir prieš 17 metų. Jos daiktai sudėti į spintas, o gitaros kabo palei sieną. Kiekvienais metais per Kalėdas tėvai į merginos krepšį sudeda dovanas, kurias paruošė dukrai po jos dingimo. „Kai ji grįš, mes jai visa tai atiduosime. Mes vis dar turime galimybę išgyventi šias akimirkas kartu“, – sakė jos tėvas.