Nekrologai – artimųjų, draugų, bendražygių ištarti ar surašyti paskutiniai vieši atsisveikinimo žodžiai, skiriami išėjusiam Anapusybėn. Laikas diktuoja ir šio žanro madas: kone kasdien socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose galima rasti informacijos apie vieną ar kitą mirusįjį, – ir pačius artimiausius žmones, ir draugus, ir plačiai visuomenei žinomus asmenis.

Šį specifinį žanrą tyrinėjusios Elynos Kliavinios teigimu nekrologas, kaip trumpoji proza yra artimas esė – čia susipina faktai ir subjektyvūs jausmai, neaiškios užuominos. Ir nekrologas, ir esė yra monologo formos. Tyrinėtoja juos suskirstė į klasikinius, romantinius, realistinius.

Nekrologuose taip pat atsispindi šiuolaikinės visuomenės požiūris į Anapilin išėjusiuosius nusipelniusius ir reikšmingus asmenis. Būtent apie tokius žmones kalbamės su institucijų, iš kurių šis žanras, taip pat ir užuojautos mus pasiekia dažniausiai.

Ideologijai nepavaldūs

Neretas atvejis, kai žingsniuojant sostinės Gedimino prospektu, prie įėjimo į Lietuvos mokslų akademiją galima išvysti portretinę nuotrauką ir degančias žvakeles – vadinasi, 120-ies akademikų bendruomenės gretas paliko ir Anapilin iškeliavo dar vienas garbus ir iškilus Lietuvos mokslininkas.

Pagal statutą, kuris yra patvirtintas Seimo, Mokslų akademija (MA) gali vienyti 120 narių. Pasak mokslų akademijos prezidento, akademiko Jūro Banio, norintiems tapti šios bendruomenės nariu keliamas esminis reikalavimas – būti išskirtiniu mokslininku Lietuvoje.

„Būsimasis akademijos narys turi būti sukūręs mokyklą, turėti darbų, kurie būtų matomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Žodžiu, būti žinomu mokslininku," – pasak pašnekovo, būtent tokia aukšta kartelė iškeliama būsimam MA kandidatui.

Antrą kadenciją MA vadovaujantis J. Banys neslepia, kad su bendražygiais tenka atsisveikinti gan dažnai. Juk paprastai akademikais tampama jau sulaukus garbaus amžiaus.

Mirus MA nariui internetiniame bendruomenės puslapyje paskelbiamas nekrologas,nusiunčiama užuojauta į laikraštį, o prie įėjimo į MA pastatomas portretas ir uždegamos žvakelės.

Nekrologą paprastai rašo to skyriaus, kuriam priklausė miręs mokslininkas, atstovai. O tokių skyrių MA yra penki.

Pasak pašnekovo, rašant nekrologą dviratis neišradinėjamas, laikomasi klasikinio modelio. Jame turi atsispindėti trys svarbiausi dalykai: kada ir kur žmogus gimė, mirė ir įvardint jo moksliniai nuopelnai. Šeima paminima tik fragmentiškai, pareiškiant jai ir artimiesiems užuojautą.

Didžioji dalis akademiko vardą užtarnavusių žmonių yra atėję iš sovietmečio. Garsūs mokslo žmonės galėjo būti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, gauti Sovietų Sąjungos valstybinius apdovanojimus. Klausiu akademiko, ar rašant nekrologą yra įvardijami sovietinio laikotarpio nuopelnai, apdovanojimai, pareigybės. O gal priešingai, nereikia jų vengti?

„Noriu akcentuoti, kad ideologinių dalykų akademija ir sovietiniais laikais išvengė. Nebuvo tokio reiškinio. Yra tik mokslas, o jis, kaip žinote, ideologijai nėra pavaldus, – nesutinka MA prezidentas. – Ir sovietmečiu, kai MA vadovavo Juozas Matulis, ji nebuvo ideologizuota. Pagal partinį principą nei vienas akademikas nebuvo išrinktas.“

Pašnekovas prisiminė vieną garsų sovietmečio asmenį, dėl kurio MA anuomet patyrė spaudimą. Partija reikalavo priimti jį į akademikų bandruomenę. Tačiau tiek sovietmečiu, tiek dabar renkant naują akademijos narį vyksta slaptas balsavimas ir tas pseudomokslininkas nesurinko nė vieno balso.

Dažniau užuojautos nei nekrologai

Pasak ilgametę, daugiau kaip trisdešimties metų darbo Vyriausybėje sukaupusio patarėjo Vyganto Švobos, užuojauta premjero, kitų šalies vadovų vardu reiškiama Anapilin iškeliavus iškiliai asmenybei: žymiam kultūros, politikos ir visuomeninio lauko žmogui.

„Neretai menininkų, mokslininkų atminimas pagerbiamas nekrologu, – toks straipsnis dažniausiai publikuojamas atitinkamuose leidiniuose, –- sako V. Švoba. – Nekrologe apžvelgiamas išėjusiojo gyvenimo kelias, nuveikti darbai, pabrėžiama jų svarba valstybei.“

Tačiau dažniausiai iš Vyriausybės viešąją erdvę pasiekia ne nekrologai, bet užuojautos.

Pasak daugybę jų parašiusio Vyriausybės patarėjo, įprastai sprendimas dėl užuojautos derinamas su Vyriausybės vadovu (tai atlieka atstovas spaudai arba atsakingas už komunikaciją patarėjas), o tekstą rašo komunikacijos srityje dirbantys žmonės: „Kadangi dirbu Vyriausybės kanceliarijoje nuo 1991 m., niekada neskaičiavau, bet drįstu manyti, kad per šį laikotarpį tikrai teko parašyti per šimtą užuojautų.“

Pašnekovas priduria, kad paprastai į žinomo asmens mirtį reaguojama labai greitai.

„Esu girdėjęs ir tokių nuomonių, kad šalies vadovai tarsi lenktyniauja, kuris gi pirmas nulenks galvą mirusiajam, – neslepia V. Švoba. – Manyčiau, kad tas operatyvumas nėra blogai. Stengiamės užuojautą pareikšti tik pasirodžius informacijai apie iškilaus žmogaus mirtį. Kartais tai būna ir vėlus vakaras.“

Pasak jo, kol nebuvo visagalės internetinės erdvės, tekdavo naudotis enciklopediniais leidiniais, užsisakyti juos iš bibliotekų. Dabar užuojautos tekstui sukurti tikrai pakanka informacijos internete ir ji, žinoma, pasiekiama operatyviai.

„Yra buvę atvejų, kai žinodami, jog iškilus žmogus yra atsidūręs mirties akivaizdoje, užuojautos tekstą buvome pasirengę iš anksto...“, – sakė pašnekovas.

Pasa V. Švobos, jam neteko skaityti ar girdėti pamokymų šiam žanrui – apie užuojautoms keliamus reikalavimus.

„Kadangi užuojautos tekstas itin koncentruotas, tai jį rašant svarbu paminėti esminius iškeliavusiojo nuopelnus ir svarbą. Čia praverčia ir žinios, ir gyvenimo patirtis, ir bendrasis etikos supratimas“, – priduria jis.

Pasak patarėjo, paprastai Vyriausybės vadovai susipažįsta su paruošta užuojauta, ar nekrologu, tačiau jam niekada neteko susidurti su tuo, jog jie būtų ėmę koreguoti tekstą ar jį perkurti...

Įžvelgia stygių

Pasak filosofės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės Nerijos Putinaitės, okupacinis laikotarpis smarkiai paveikė visuomenės požiūrį į mirusiųjų pagerbimo ritualus. Viena tokių pasekmių – ir faktas, jog Vakarų šalyse įprasta ir vertinama atminimo forma – nekrologas – mūsų šalyje iki šiol buvo gan retai naudojamas žanras, o ir suvokiama labai konservatyviai – tik kaip nuosekli panegirika.

„Man atrodo, kad nekrologų apskritai skelbiama labai mažai. Vakarų šalyse, mirus žymesniam mokslininkui ar kultūros veikėjui, pasirodo tikrai ne vienas nekrologas, o žmogaus veikla įvertinama platesniame kontekste – kaip mokslininko ir pan.“, – sakė N. Putinaitė.

Pasak jos, šiandienę lietuvišką nekrologų tradiciją suformavo sudėtinga ir permaininga šalies istorija, pirmiausia – keliskart kitusios politinės santvarkos. Ta pati istorija lemia ir tai, kad norint pagerbti sovietmečiu gyvenusius, o vėliau jau nepriklausomos Lietuvos kultūriniam, visuomeniniam gyvenimui nusipelniusius žmones, kartais šmėsteli ir bendradarbiavimo su ideologinėmis ar represinėmis struktūromis šešėlis.

„Rašant nekrologą, santykio su sovietiniu laikotarpiu jau negali apeiti. Jį užfiksuoti yra sudėtinga, reikia subtiliai tai daryti.

Sovietmečiu per režimui nusipelniusių žmonių laidotuves buvo įprasta sakyti kalbas ir taip pažymėti mirusiojo nuopelnus sistemai. Šios kalbos turėjo būti optimistinės, rodyti tokią žmogaus gyvenimo prasmę. Artimųjų liūdesiui ar skausmui laidotuvėse vietos nebuvo daug.

„Vis dėlto žmonės atrado formą – savotiška kompensacija tapo užrašai ant vainikų juostų. Ten buvo galima užrašyti „liūdi“ ar formuluoti kitus labai sentimentalius užrašus apie ašaras, ar pan.“, – komentavo docentė.

Pasak jos, sovietmečiu vienas esminių kalbėjimo ir rašymo apie Anapilin iškeliavusius žmones ypatumų buvo asmeniškumo vengimas.

„Paminėti žmogų išsakant savo asmenines emocijas ar jausmus, jį pažinojus kažkiek laiko, nebuvo įprastas dalykas, nes tai neatitiko oficialios konjunktūros, kurią atitiko bendras visuomenės susvetimėjimas“, – teigė filosofė.

Ji linkėtų, kad nekrologai ir kitos atminimo formos, pasirodančios po žymaus žmogaus mirties – biografijos, prisiminimai – rastų Lietuvoje savo vietą, ir pristatytų mirusįjį iš visų pusių.

„Galėtų būti aktyviau tęsiama asmeniškesnio ir tiesai atviresnio santykio tradicija. Juos rašyti turėtų tie žmonės, kurie pažinojo mirusįjį, bendravo su juo asmeniškai. Svarbu būtų ir įvairiapusiškai įvertinti veiklą. Tai labai praturtintų prisiminimus ir atskleistų asmenybes“, – įsitikinusi filosofė.