Kriminalinių nusikaltimų rašytoja daug metų stengėsi nustatyti serijinį žudiką. Jis buvo sugautas tik po jos mirties.

2006 m. rašytoja Michelle McNamara įkūrė tinklaraštį „True Crime Diary“, skirtą išspręstoms ir neišspręstoms serijinių žudikų byloms. Netrukus ji susidomėjo prievartautojo ir žudiko, turėjusio du slapyvardžius – „East Area Rapist“ ir „Original Night Stalker“, ir kuris veikė visoje Kalifornijos valstijoje 1974–1986 m., byla. M. McNamara buvo apsėsta jį sugauti, sugalvojo jam naują slapyvardį – Auksinės valstijos žudikas. Ji parašė knygą apie nusikaltėlį, kuri pasirodė tik po mirties. Kaip rašytoja pakeitė neišspręstos bylos tyrimo eigą ir kaip buvo surastas žudikas – šioje savaitgalinėje istorijoje.

1984 m. rugpjūčio 1 d., pasiėmusi „Sony Walkman“ grotuvą, 24 metų Kathleen Lombardo išėjo pabėgioti Oak Parke, Čikagos priemiestyje, Ilinojaus valstijoje. Vakaras buvo šiltas. Apie 21.45 val. K. Lombardo nubėgo Pleasant Street ir ją pamatė savo verandoje sėdintys kaimynai.

Vos po 15 minučių K. Lombardo buvo rasta alėjoje su perpjauta gerkle. Šalia jos gulėjo sulūžęs grotuvas. Sužeistą K. Lombardo matė pro šalį ėję vaikai. Pasak vieno iš jų, jie netoliese žaidė „arba krepšinį, arba ledo ritulį“ ir nuėjo į parduotuvę užkandžių. Iš pradžių dėl tamsos jie nepamatė K. Lombardo, bet netrukus suprato, kad ant žemės guli žmogus.

K. Lombardo dar buvo gyva, kai ją rado vaikai. Vienas jų nuskubėjo į gretimą namą ir iškvietė pagalbą. Netrukus į nusikaltimo vietą atvyko rajone patruliuojantys policijos pareigūnai.

Maždaug už pusės kilometro nuo tos vietos gyveno 14-metė Michelle McNamara. Tą vakarą, kaip įprasta, ji sėdėjo savo kambaryje šeimos namo palėpėje. M. McNamara svajojo tapti rašytoja. Sienoje buvo įmontuota knygų spinta, o milžiniškas medinis stalas užpildė visą kambarį, ant jo buvo rašomoji mašinėlė. Pro langą mergaitė žvelgė į gretimą stogą. M. McNamara savo asmeniniame dienoraštyje pasirašė kaip „Mišelė, rašytoja“.

Praėjus dviem dienoms po to, kai K. Lombardo buvo rasta alėjoje, M. McNamara, niekam nesakiusi, paliko savo namus ir nuvyko į žmogžudystės vietą. Ten ji rado sugedusio „Walkman“ grotuvo gabalėlių ir pasiėmė juos su savimi.

Policija taip niekada nerado K. Lombardo žudiko.

M. McNamara vėliau savo knygoje rašė, kad būtent ši neišaiškinta žmogžudystė paskatino jos susidomėjimą tikru nusikaltimu. 2006 m. ji įkūrė internetinį tinklaraštį „True Crime Diary“. M. McNamara savarankiškai tyrinėjo ir rašė apie daugelį išaiškintų ir neišaiškintų žmogžudysčių, kurias įvykdė serijiniai žudikai Jungtinėse Valstijose, tačiau ją ypač traukė daugelį metų trunkanti apiplėšimų, prievartavimų ir žmogžudysčių serija, įvykdyta 1974–1986 m. Kalifornijoje.

„Daryk tai, ką sakau“

M. McNamarą taip sudominęs nusikaltėlis buvo žinomas kaip Rytų srities prievartautojas. Iš pradžių jis veikė Sakramento apygardoje ir prievartavo moteris – dažniausiai tyrinėdavo gyvenamuosius rajonus su vieno aukšto namais, kruopščiai atrinkdavo aukas ir laukdavo, kol jos bus vienos namuose.

Per dešimtį ir daugiau metų, kai jis siautėjo Kalifornijoje, šis vyras įvykdė kelias dešimtis išpuolių.

Pirmasis jo išpuolis įvyko 1976 m. birželio 18 d. Rančo Kordovoje, Kalifornijoje. Nukentėjo mergina, kurios vardo policija neatskleidė. Prieš pat išpuolį, 1976 m. gegužę, ji persikėlė į miestą gyventi pas tėvą.

Kai kuriam laikui šis paliko miestą, mergina pastebėjo, kad yra sekama. Ta pati mašina dažnai važiuodavo pro jos namus, o vairuotojas tarsi tyčia nusisukdavo, kad neatpažintų. Netrukus mergina pradėjo sulaukti skambučių į savo telefoną – kitame laido gale visada tvyrojo tyla.

Ketvirtą savaitę nepažįstamas asmuo užpuolė merginą, kai ji nakvojo viena. Ketvirtą valandą ryto į namus, tikriausiai peiliu atrakinęs spyną, pateko slidinėjimo kauke ir odinėmis pirštinėmis dėvintis nusikaltėlis. Jis įėjo į miegamąjį ir šoko ant lovos, laikydamas peilį prie merginos galvos ir taip stipriai jį spausdamas, kad iš jos smilkinio pradėjo bėgti kraujas. Tada jis surišo savo auką ir ją išprievartavo.

„Jei pajudėsi ar išleisi garsą, įsmeigsiu į tave šį peilį“, – vėliau savo prievartautojo žodžius atpasakojo mergina.

Po to nusiktėlis ją paliko ją ant lovos. Dar kartą pagrasinęs, kad nužudys ją, jei ji pajudės jam būnant namuose, nusikaltėlis išėjo iš miegamojo. Mergina spėjo nubėgti į tėvo kambarį ir iškviesti policiją, tačiau prievartautojas tuo metu jau buvo pabėgęs.

Dažnai prieš darydamas nusikaltimą jis įsilauždavo į savo aukų namus, išstudijuodavo namo išplanavimą, šeimos nuotraukas ir įsiminė vardus. Prieš pat užpuolimą jis paskambindavo savo aukoms ir arba padėdavo ragelį, arba kartodavo: „Aš tave užmušiu... Aš tave užmušiu...“ Jis išjungdavo šviesas verandoje ir atidarydavo langus. Jei namuose buvo ginklas, jį užtaisydavo, o taip pat namuose paslėpdavo raištelius ir virves, kuriomis vėliau surišdavo savo aukas.

Viena iš jo aukų buvo Chris Pedretti. 1976 m. gruodžio 18 d. 15-metė Ch. Pedretti, gyvenusi Carmichael mieste, Sakramento grafystėje, Kalifornijoje, buvo viena namuose, nes jos tėvai buvo išvykę į Kalėdų vakarėlį. Apie 18 valandą Pedretti grojo pianinu, kai prie gerklės jai buvo buvo prikištas peilis. „Daryk, ką sakau, arba aš tave užmušiu ir dingsiu tamsoje“, – pagrasino nepažįstamasis su peiliu.

Pasak Ch. Pedretti, į namus įsiveržęs vyras jai užrišo akis, surišo ir užkimšo burną. „ Per kiek daugiau nei dvi valandas jis mane tris kartus išprievartavo. Pakaitomis vedė mane nuogą į gatvę per žiemos šaltį, tada nešė į skirtingus kambarius, kur mane prievartavo. Tris kartus maniau, kad tą naktį mirsiu. Pats baisiausias momentas buvo, kai jis nunešė mane ant sofos svetainėje priešais židinį ir paliko surištą, užrištomis akimis ir užkimšta burna. Kai pajutau šilumą nuo židinio, maniau, kad jis padegė namą ir paliko mane mirti“, – prisiminė P. Pedretti.

1977 m. prievartautojas „tapo drąsesnis“: jei anksčiau jis užpuldavo namuose likusias, vienas ar su vaikais gyvenančias moteris, tai dabar ėmė pulti poras. Paprastai ant veido jis dėvėjo kaukę, o ant rankų – odines pirštines. Naktį jis įsibraudavo į namus ir grasindavo aukoms ginklu. Jo aukos prisiminė, kad žaginimo metu jis staiga išsiblaškydavo ir eidavo į virtuvę išgerti alaus ar pavalgyti.

1977 m. gegužės 17 d. jis pažadėjo vienai iš aukų, kad nužudys du žmones, jei išžaginimo istorija bus paskelbta žiniasklaidoje. Tada policija išpublikavo pagal liudininkų parodymus sudarytą profilį.

Iki 1977 m. lapkričio nusikaltėlis netoli Sakramento jau buvo išprievartavęs 26 moteris.

Lapkričio 10 d. jis užpuolė savo jauniausią auką – 13-metę Margaret Wardlow. Tą vakarą M. Wardlow su mama nuėjo vakarieniauti į kaimyno namus ir nusprendė neužrakinti durų. Jų namuose gyveno 36 kilogramus sveriantis auksaspalvis retriveris, todėl šeima jautėsi saugi.

Grįžusi namo M. Wardlow nuėjo miegoti, bet apie pusę trijų ją pažadino šalia stovintis vyras odinėmis pirštinėmis. Kitame kambaryje buvo jos mama, kurią jis buvo surišęs ir ant nugaros sukrovęs lėkštes: pažadėjo jas abi nužudyti, jei išgirs, kad lėkštės nukris nuo motinos nugaros.

Grįžęs prie M. Wardlow, jis taip pat surišo ją taip stipriai, kad susprogo rankų kraujagyslės. Jis paklausė mergaitės, ar ji jau turėjo lytinių santykių, o kai ši pasakė ne, jis ją išprievartavo. „Jis trumpai turėjo su manimi analinį seksą, o paskui pradėjo vaikščioti iš vieno kambario į kitą“, – prisiminė M. Wardlow.

Jos prisiminimais, kažkuriuo metu mama pradėjo šaukti. Iki to laiko M. Wardlow spėjo atsirišti kojas, nubėgti į antrą namo aukštą ir užsidaryti vonioje. Netrukus jos mama taip pat pakilo į antrą aukštą ir jos iškvietė policiją. Nusikaltėliui pavyko pasprukti.

Kitas išpuolis, 49-asis, įvyko 1979 m. liepos 5 d. Danvilio mieste netoli San Francisko.

Naujoje vietoje

Po kelių mėnesių naktiniai išpuoliai prasidėjo Pietų Kalifornijoje.

1979 m. spalio 1 d. nežinomas užpuolikas užpuolė porą Goletos mieste, netoli Santa Barbaros. Apie 2 valandą nakties vienai iš prievartautojo aukų (policija neįvardijo) pavyko pasprukti, kol jis vaikščiojo ratais po namus, po nosimi murmėdamas: „Užmušiu, užmušiu, užmušiu“.

Mergina šaukdama išbėgo pro laukujas duris, o jos vaikinas, pririštas kitame kambaryje, pasinaudojo momentu, išbėgo į kiemą ir pasislėpė už medžio. Liudytojas matė, kaip nusikaltėlis paspruko pavogęs dviratį.

Policijos pareigūnai iš šiaurinių valstijos rajonų jau manė, kad Kalifornijos pietuose pasirodęs prievartautojas yra jiems pažįstamas nusikaltėlis: jis elgėsi taip pat, kaip ir Prievartautojas iš Rytų regiono, tačiau netrukus prie išžaginimų prisidėjo ir žmogžudystės.

1979 m. gruodžio 30 d. Goletos policija aptiko 44 metų chirurgo ortopedo Roberto Offermano ir 35 metų klinikinės psichologės Debros Manning kūnus chirurgo bute. Abu buvo nušauti. Kaip vėliau savo knygoje rašė M. McNamara, remdamasi policijos pranešimais, žudikas taip pat suvalgė šaldytuve rastus kalakuto likučius. Policija rado įrodymų, kad jis pabėgo per kaimyninį butą, kurio gyventojai pasakojo, kad jis žiauriai trenkė jų pudeliui.

Nuo 1979 m. pabaigos iki 1986 m. nusikaltėlis įvykdė 10 žmogžudysčių, iš kurių keturios buvo su išžaginimu. 1981–1986 m. jo išpuoliuose atsirado pauzė.

Paskutinis Prievartautojo nusikaltimas įvyko 1986 m. gegužės 4 d. Kaip vėliau užsiminė M. McNamara, jis galėjo laukti, nes policija ieškojo kito nusikaltėlio, kuris naudojo panašius metodus, Richardo Ramirezo, žinomo kaip Naktinis Stalkeris. Jis buvo suimtas 1985 m. rugpjūčio 31 d.

Tik 2000-ųjų pradžioje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad policija, naudodama DNR tyrimus, patvirtino, kad nusikaltimus Pietų ir Rytų Kalifornijoje įvykdė tas pats asmuo.

Kankino nerimas ir nemiga

Tačiau vis tiek nepavyko atskleisti nusikaltėlio tapatybės. Policija bandė jį atpažinti atlikdami DNR tyrimus, tačiau jo duomenų Kalifornijos duomenų bazėje nebuvo. Tuomet policija sujungė jo bylas į vieną.

Ši byla M. McNamara persekiojo daugelį metų. Ji buvo įsitikinusi, kad žudiką galima atpažinti atsekus jo padarytas klaidas ir nusikaltimo vietose paliktus įkalčius. Siekdama atkreipti daugiau dėmesio į bylą, M. McNamara sugalvojo jam naują, pagal jo įvykdytų išžaginimų ir žmogžudysčių geografiją – Auksinio valstijos žudiko slapyvardį. Ši pravardė jai pasirodė įsimintinesnė.

M. McNamara atliko savo tyrimą, kalbėjosi su detektyvais ir bendradarbiavo su aktyvistais, kurie nepasitikėjo policija ir rinko įrodymus patys.

„Studijavau Auksinės valstijos žudiko veidą, remdamasi [policijos] eskizais, padarytais prieš dešimtmečius, daugiau nei savo vyro veidą, – rašė M. McNamara. — Tikslaus vaizdo nėra, bet jo smakras ir iškili nosis lieka nepakitę. <...> Aš žinau jo kraujo grupę. Žinau jo penio dydį (mažą). Žinau, kad jis buvo plaukikas ar bėgikas“.

Tačiau paieška nedavė rezultatų, o M. McNamara jautėsi perdegusi ir išsekusi. Ją kankino nerimas ir nemiga, ji kreipėsi į gydytoją.

„Vieną naktį užmigau žiūrėdama policijos bylas. Girgždėdamos prasivėrė miegamojo durys ir išgirdau žingsnius tamsoje. Nieko daugiau nekalbėdama pagriebiau lempą nuo naktinio staliuko, pašokau iš lovos ir užsipuoliau kambaryje esančią figūrą. Tai buvo mano vyras“, – rašė M. McNamara.

M. McNamara taip ir nesulaukė, kad jos medžiojamas žudikas būtų sučiuptas. 2016 m. balandžio 21 d. ji netikėtai mirė sulaukusi 46 metų, išgėrusi kelis išrašytus vaistus – Adderall, fentanilį ir alprazolamą. Sunkinanti aplinkybė buvo anksčiau nediagnozuota širdies ir kraujagyslių liga.

Jos vyras Pattonas Oswaltas pažadėjo baigti moters rašomą knygą apie Auksinės valstijos žudiką. Kartu su rašytoju Paulu Hainesu ir žurnalistu Billy Jensenu jie išties užbaigė M. McNamaros knygą. Ji buvo išleista 2018 m. vasario 27 d. ir pavadinta „I'll Be Gone in the Dark“. Knyga tapo bestseleriu, o HBO nusipirko filmo teises. Pagal ją taip pat 2020 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas.

Savo knygos pabaigoje, prieš rodydama „Golden State Killer“ aukų nuotraukas, M. McNamara kreipėsi tiesiai į jį:

„Vieną dieną, labai greitai, išgirsi, kaip automobilis privažiuos prie šaligatvio. Išgirsi žingsnius kelyje, vedančiame į namą. <…> Taip viskas baigsis tau. Tu nutilsi amžinai, o aš dingsiu tamsoje“, – taip kartą pagrasinai vienai iš savo aukų. Atidaryk duris. Parodyk savo veidą. Išeik į šviesą“, – rašė M. McNamara.

Sudarė geneologinį medį

M. McNamaros darbas vėl sukėlė susidomėjimą neišspręsta byla. 2016 m. birželio 15 d. FTB išplatino atmintinę, prašydamas visuomenės pagalbos sulaikant Rytų kranto prievartautoją. Informaciją pateikusiam asmeniui buvo pasiūlyta 50 tūkst. dolerių.

2017 m. detektyvas Paulas Holesas, iki tol daugiau nei 20 metų dirbęs su „Golden State Killer“ byla, nusprendė paleisti žudiko DNR per naujai atsirandančią šeimos paieškos tarnybą „GEDmatch“. Šių paslaugų idėja yra ta, kad asmuo, atsiųsdamas jiems savo DNR, gautų išplėstinį savo giminaičių genealoginį sąrašą.

Tarnyba pateikė tariamų žudiko giminaičių genealoginį medį. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad įtariamasis turėjo būti atsektas iki jo protėvių, gyvenusių 1800-aisiais. P. Holesui ir jo komandai pavyko sudaryti 25 šeimų sąrašą su tūkstančiais kitų giminaičių.

Po keturių mėnesių kruopštaus darbo tyrėjams pavyko rasti Sakramente gyvenusį vyrą, vardu Josephas DeAngelo. P. Holesą sukrėtė tai, kad tai buvęs policijos pareigūnas, kuris buvo gėdingai atleistas iš darbo po to, kai buvo sučiuptas pavogęs plaktuką ir šunų purškiklį.

72 metų Josephas DeAngelo gyveno Sakramente, Kalifornijoje, mažame vieno aukšto name su viena iš savo dukterų. Norėdama palyginti žudiko DNR su J. DeAngelo, P. Holeso komanda iš šiukšlių ištraukė daiktus, kuriuos naudojo J. DeAngelo ir kuriuose buvo jo DNR, ir jie puikiai sutapo.

„Visi [būdai surasti nusikaltėlį] iki šio momento nepavyko. 44 metus teisėsaugos institucijos bandė išspręsti šią bylą. Jokiu kitu atveju Kalifornijos istorijoje neprireikė tokių didelių resursų“, – vėliau sakė J. Holesas.

J. DeAngelo buvo suimtas 2018 m. balandžio 24 d. Kadangi išžaginimams suėjo senaties terminas, J. DeAngelo buvo nuteistas už 13 žmogžudysčių ir 13 pagrobimų (tai Kalifornijos baudžiamosios teisės ypatumas: net žmogaus perkėlimas iš vienos vietos į kitą namuose gali būti laikomas pagrobimu).

Tardymo metu nusikaltėlis tikino, kad jo viduje slypi asmenybė, vardu Džeris, kuri privertė jį įvykdyti žmogžudystes ir prievartavimus.

2018 m. balandį tapo žinoma, kad policija D. DeAngelo taip pat siejo su kitu nusikaltėliu – Viseilijos plėšiku. Apie tai kalbėjo Orindžo apygardos prokuroras. Viseilijos grobikas veikė Tulare apygardoje, Kalifornijoje, 1974–1975 m., kur J. DeAngelo gyveno dirbdamas policijos pareigūnu. Paprastai Viseilijos plėšikas nevogdavo vertingų daiktų, tačiau kruopščiai planuodavo pabėgimą. Per vieną iš apiplėšimų jis šovė į policininką, pataikydamas į žibintuvėlį; skeveldros sužeidė policininkui į akį.

Norėdamas išvengti mirties bausmės, J. DeAngelo susitarė su prokuratūra: pažadėjo prisipažinti kaltu dėl visų 13 žmogžudysčių. Galiausiai jis gavo 11 bausmių iki gyvos galvos iš eilės be galimybės sulaukti lygtinio paleidimo, 15 bausmių iki gyvos galvos su lygtinio paleidimo galimybe ir aštuonerius metus už sunkinančias aplinkybes. 79 metų J. DeAngelo 2021 m. buvo perkeltas į valstijos kalėjimą Korkorane, kur tebėra įkalintas iki šių dienų.