Paveikslas „Rankos jam priešinasi“ buvo nutapytas daugiau nei prieš 40 metų ir nuo to laiko apipintas daugybe legendų ir grėsmingų gandų. Kas iš tikrųjų pavaizduota drobėje? Ir kodėl ji turi tokią blogą reputaciją?

2000 m. menininkas Billas Stonehamas tikrino savo e. paštą, kai pamatė žinutę iš nežinomo siuntėjo. Joje buvo tik vienas klausimas: „Ar žinote paveikslą „Rankos jam priešinasi?“ Billas atsakė, kad „Rankos jam priešinasi“ yra jo pirmosios žmonos parašyto eilėraščio ir 1972 m. sukurto paveikslo pavadinimas.

„Savo atsakyme jis [nepažįstamasis] atsiuntė man nuorodą į „eBay“ aukciono puslapį ir labai padidintą mano veido nuotrauką, kurioje esu penkerių metų, – žurnalistei Alice Vincent pasakojo menininkas. – Buvo šiurpu, labai šiurpu matyti tai savo kompiuteryje.“

Paaiškėjo, kad nepažįstamasis buvo Kimas Smithas, galerijos savininkas iš Mičigano, neseniai įsigijęs B. Stonehamo paveikslą. Jis jį įsigijo internetiniame aukcione (viename pirmųjų „eBay“), kuris sulaukė viso pasaulio dėmesio dėl neįprasto pirkinio aprašymo. Pardavėjas, pageidavęs likti anonimu, iš karto pareiškė, kad nebus laikomas atsakingu už jokią žalą, kuri gali nutikti būsimam eksponato savininkui.

„Šis paveikslas gali turėti paslaptingą galią, kuri galėtų paveikti jūsų gyvenimą, – rašė jis. Taip prasidėjo istorija, kuri „Rankos jam priešinasi“ pavertė vienu garsiausių ir liūdniausiai pagarsėjusių šiuolaikinių paveikslų.

„Tėti, vaikai naktį išėjo iš paveikslo!“

Paaiškėjo, kad „anoniminis pardavėjas“ buvo susituokusi pora. Jie aptiko paveikslą apleistoje alaus darykloje, parsinešė jį namo ir nusprendė pakabinti dukters miegamajame.

„Tuo metu buvome šiek tiek nustebę, kad taip gražiai sukurtas paveikslas buvo tokiu būdu išmestas, – sakė jie. Tada pridūrė: – Bet nebe dabar!“

Pamažu jų šeimos gyvenime ėmė klostytis įvykiai, primenantys scenas iš siaubo filmo. „Vieną rytą mūsų ketverių su puse metų dukra pradėjo mus įtikinėti, kad paveiksle pavaizduoti vaikai naktį pešėsi ir tiesiog įsiveržė į kambarį.“ Jos tėvą taip suneramino jos istorija, kad jis nusprendė jos miegamajame įrengti judesio jutikliu valdomą kamerą, kad pats pamatytų, kas vyksta naktį.

Įdomu tai, kad pora, kuri paveikslą įkėlė į „eBay“ svetainę, teigė netikintys paranormaliais reiškiniais ir bandė rasti racionalius šio vaizdo paaiškinimus (ar apsimetė, kad bandė). Tai dar labiau pakurstė susidomėjimą paveikslu internete.

„Kad nekiltų klausimų šia tema: [esame tikri, kad] vaiduoklių ir antgamtinių būtybių šiame pasaulyje nėra, – rašė jie. – Nebuvo jokių balsų ar parako kvapo. Ant sienos nebuvo jokių pirštų atspaudų ar keistų dėmių.“ Vis dėlto tą naktį kameros nufilmuotas vaizdo įrašas pasirodė esąs gana dviprasmiškas, o gal net ir bauginantis. Kai kuriuose kadruose buvo matyti paveiksle pavaizduota lėlę primenanti mergaitė, išsitraukianti ginklą ir nukreipianti jį į berniuką. Tačiau pora ir vėl nematė nieko antgamtinio, teigdama, kad „greičiausiai tai buvo apšvietimo efektas“.

Tuo pačiu metu daugelis aukciono puslapio lankytojų pradėjo rašyti apie keistus dalykus, nutikusius jiems vien žiūrint į paveikslą. Vieni nualpo, kiti karščiavo. Vaikų, kuriems buvo parodytas paveikslas „Rankos jam priešinasi“, reakcijos buvo visiškai nepaaiškinamos: vieni rėkė ir isteriškai verkė, o kiti ėmė elgtis taip, lyg juos būtų apsėsęs koks nors kitas padaras. Bent jau taip tvirtino „eBay“ vartotojai.

Aukciono metu augo jaudulys ir intriga dėl paveikslo „Rankos jam priešinasi“. Per mėnesį paveikslo kaina pakilo nuo 199 iki 1050 dolerių. Net BBC susidomėjo šiuo atveju ir parodė reportažą apie paveikslą. Menininkas B. Stonehamas buvo lygiai taip pat nustebęs. Jis jau buvo pamiršęs apie vieną iš pirmųjų savo parduotų darbų, kai staiga – praėjus 25 metams po jo sukūrimo – visi apie jį kalbėjo.

Kieno rankos ant stiklo?

B. Stonehamas yra siurrealistinis menininkas. Jis kuria paveikslus, kurie atrodo kaip scenos iš filmų, priversdami žiūrovus susimąstyti, kas nutiko personažams prieš sustabdytą kadrą ir kas nutiks po jo.

B. Stonehamui buvo ką tik sukakę 20 metų, kai jo studijoje apsilankė garsus kolekcininkas Charlesas Feingartenas. „Jis tiesiog išsitraukė savo čekių knygelę ir nupirko visus mano paveikslus“, – prisimena menininkas. Tarp jų buvo ir paveikslas „Rankos jam priešinasi“.

Billas pasakojo, kad sukurti paveikslą, kuris vėliau tapo toks populiarus, jį įkvėpė pirmosios žmonos Roan eilėraštis. B. Stonehamas niekada nepažinojo savo biologinių tėvų, nes buvo įvaikintas kūdikystėje. Būtent šiai istorijai iš savo vyro gyvenimo Roan skyrė savo eilėraštį.

„Tuo metu turėjau seną šeimos nuotraukų albumą, – aiškina menininkas. – Jame buvo kelios mano nuotraukos, ir viena iš jų mane labai sudomino.“ Jame buvo pavaizduotas Bilas šalia kaimynės mergaitės, kuri nusisuko nuo fotoaparato. Bilas sako, kad jį žavėjo šviesa, krintanti ant dviejų vaikų figūrų nuotraukoje. Kurdamas paveikslą pagal šį vaizdą, jis stengėsi išsaugoti ryškiausias detales, kurios jį taip sužavėjo – nuo ​​apšvietimo iki nuotaikos. Tačiau, kaip tikras siurrealistas menininkas, B. Stonehamas pridėjo ir keletą naujų detalių, kurios suteikė nerimą keliančio atspalvio tipiškam priemiesčio vaizdui.

Visų pirma, mergaitė, menininko interpretacijoje, buvo paversta negyva lėle su išlenktomis rankomis ir kojomis. Berniukas pavaizduotas su labai keista išraiška, o šaltas, tiesus jo tamsių akių žvilgsnis, regis, persmelkia kiekvieno, žiūrinčio į paveikslą, sielą. Atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti baugiausią paveikslo detalę: rankas, įspaustas ant stiklo nugarėlės tiesiai už berniuko ir lėlės-mergaitės. Visos šios detalės, kartu paėmus, sukuria slegiantį įspūdį.

Žinoma, tik tuo atveju, jei paveikslą vertinsime nelygindami jo su menininko gyvenimo istorija. Tiesą sakant, B. Stonehamas prisipažįsta, kad paveiksle „Rankos jam priešinasi“ nemato nieko antgamtinio ar bauginančio. Paveikslas perteikia įvaikinto vaiko, nieko nežinančio apie savo praeitį ir neįsivaizduojančio, kas jo laukia ateityje, pasaulėžiūrą. Jis atrodo pasiklydęs šiame pasaulyje. Rankos už stiklo simbolizuoja tik daugybę miglotų perspektyvų, kurias toks vaikas mato prieš save.

Ar mums tikrai reikia tiesos?

Tačiau 2000 m. žmonės, pirmą kartą pamatę paveikslą „Rankos jam priešinasi“, neturėjo supratimo apie tikrąją jo sukūrimo istoriją. Juos žavėjo paveikslo antgamtinių galių įrodymų paieška. Jiems pavyko atsekti keistą mirčių seriją, susijusią su paveikslu. 1978 m. nusižudė Henry Seldis, „Los Angeles Times“ kritikas, rašęs apie B. Stonehamo darbus, įskaitant „Rankos jam priešinasi“. Žurnalisto draugai pranešė, kad H. Seldis sirgo sunkia depresija. Po trejų metų mirė kolekcionierius Ch. Feingartenas. Tuo metu jis jau buvo perpardavęs paveikslą amerikiečių aktoriui Johnui Marley, žinomam už Jacko Woltzo vaidmenį filme „Krikštatėvis“. J. Marley paveikslo ilgai neišsaugojo – perdavė jį kitam savininkui ir netrukus po to (1984 m.) mirė ant operacinio stalo.

Beje, niekas dar nežino, kaip paveikslas „Rankos jam priešinasi“ atsidūrė apleistoje alaus darykloje.

B. Stonehamas teigia, kad ir toliau reguliariai gauna e. laiškus iš žmonių visame pasaulyje, kuriuose jie klausia apie paveikslą „Rankos jam priešinasi“. Žurnalistai vis dar prašo jo interviu, tačiau menininkas nebėra itin entuziastingas. „Žinoma, galiu dalyvauti [radijo ir televizijos laidose] ir kurti visokias istorijas", – sako jis. Dažniausiai į žurnalistų kvietimus jis atsako vienu klausimu: „Ko tiksliai jūs norite – tiesos?“

Menininkas su šypsena prisimena, kaip kartą vienas jaunas vyras su juo ginčijosi, kad kiekvienas, kuris bent pažvelgs į „Rankos jam priešinasi“, greitai mirs. „Paskutiniaisiais metais aš labai pasismaginau dėl viso šito“, – sako Billas.

Serija tęsiama

B. Stonehamas griežtai atsisako kopijuoti paveikslą „Rankos jam priešinasi“, net jeigu ir ir siūloma didelė pinigų suma. Taip nėra dėl paveikslo žinomumo ar jį gaubiančių prietarų. Menininkas mano, kad sutikdamas atkartoti paveikslą, jis prisidėtų prie „visuotinės apgaulės“.

Vietoj to B. Stonehamas pradėjo kurti darbus, kurie yra „Rankos jam priešinasi“ tęsinys. 2004 m. jis baigė darbą „Pasipriešinimas ties slenksčiu“. Jame atkartojama ta pati mizanscena kaip ir pirmajame serijos kūrinyje. Tačiau šį kartą vietoj berniuko menininkas pavaizdavo žilaplaukį vidutinio amžiaus vyrą. Atrodo, kad lėlė kybo ore, iš dalies išardyta.

2012 m. paveikslų serijoje (atspindinčioje paties menininko įvaizdį ir pasaulėžiūrą) esantis vyras dar labiau paseno. Paveiksle pavadinimu „Apreiškimų slenkstis“ jis pavaizduotas kaip šimtametis vyras, pasilenkęs virš tvenkinio. Tačiau vietoj lėlės šalia jo stovi tikra mergaitė, laikanti lėlės kaukę. Šios mergaitės transformacijos paaiškinimas vėlgi slypi B. Stonehamo gyvenimo pokyčiuose. Netrukus prieš pradėdamas dirbti prie šio paveikslo, menininkas susitiko su savo seserimi, apie kurios egzistavimą jis nežinojo daugiau nei penkiasdešimt metų.

„Trečiame paveiksle lėlė nebe lėlė, o gyvas vaikas, – aiškina B. Stonehamas. - Kai dirbau prie šio paveikslo ir jo pavadinimo, radau ją [savo seserį]. Tą akimirką patyriau labai stiprių emocijų.“

Deja, tais metais, kai menininkas baigė paveikslą, jo sesuo mirė. Kaip paaiškėjo, jiems buvo duoti tik penkeri metai atsigriebti už prarastus dešimtmečius. „Labai liūdėjome, kad neturėjome galimybės praleisti savo vaikystės metų kartu“, – priduria Billas.

Paskutinis šios serijos paveikslas pasirodė 2017 m. Jis vadinasi „Rankos jį išrado“. Ir tai bene keisčiausias (ir tikrai nerimą keliantis) darbas iš visų. Šį kartą matome dalį pirmojo paveikslo, bet kitu kampu. Kartu su berniuku mėlynais marškinėliais esame kitoje lango stiklo pusėje, už kurio matomi vaiko ir lėlės iš „Rankos jam priešinasi“ siluetai.

B. Stonehamas sutinka, kad šiame konkrečiame paveiksle yra „kažkas nerimą keliančio“. Tačiau jis nėra mistinis. „Aš tikiu atmintimi, o ne vaiduokliais“, – aiškina jis.