Mirė Stasys Dovydaitis-Vaidila – drąsus kovotojas už laisvą Lietuvą, partizanas, politinis kalinys, Lietuvos šaulių sąjungos garbės šaulys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, nepaprastos elegancijos, vidinės stiprybės ir subtilaus humoro žmogus, rašoma Lietuvos šaulių sąjungos pranešime žiniasklaidai.

S. Dovydaičio gyvenimas buvo susijęs su Lietuvos laisvės kova. Jis gimė šeimoje, kurioje tarnystė valstybei buvo savaime suprantama vertybė. Jo tėvo brolis – profesorius Pranas Dovydaitis, Vasario 16-osios Akto signataras, „Aušros“ gimnazijos direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dėstytojas. Kitas dėdė – Vincas Dovydaitis, 1920 m. žuvęs pirmasis Lietuvos šaulių būrio vadas, su šauliais gynęs Valkininkus nuo lenkų. Dengdamas besitraukiančius kovos draugus jis žuvo mūšyje ir po mirties buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

Ši šeimos istorija formavo ir patį S. Dovydaitį. Nuo 1945m. Pakaunėje, jų namuose, veikė partizanų bunkeris. Kaip pats pasakojo, kartu su tėvu jis pirmą kartą į užsienį išlydėjo Juozą Lukšą-Skirmantą – dienos metu, paprastame vežime, padarius dvigubą dugną, kuriame buvo gabenami dokumentai, nuotraukos, o kartu slėpėsi pats Lukša ir du ginkluoti partizanai.

Dar besimokydamas S. Dovydaitis įkūrė pagrindinę antisovietinę „Aušros“ organizaciją, platino atsišaukimus, ypač Kauno Botanikos sode. Tėvui nerimaujant dėl sūnaus gyvybės, su mokytojos pagalba jam buvo sutvarkyti dokumentai ir jis išsiųstas mokytis į ryšių mokyklą Kaune. Gavęs paskyrimą į Kaišiadoris, jis atkūrė kovinę organizaciją „Aušra“. Tuo metu jo tėvai jau buvo areštuoti.

1952 m. S. Dovydaitis buvo suimtas. Atsisakęs bendradarbiauti su okupacine valdžia ir šnipinėti, jis buvo nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio Rusijoje. Ten kalėjo kartu su Ukrainos ir Baltarusijos partizanais. Kaip pats sakė, lageryje „du kartus mirė, bet liko gyvas“. Visą gyvenimą nepamiršo lagerio numerio – AM244-10. Išbuvęs ne visą skirtą laiką, 1956 m. grįžo į Lietuvą.

Tais pačiais metais jis kartu su broliu dalyvavo Kauno Vėlinių protestuose, skirtuose palaikyti Vengrijos sukilimą. Nors buvo suvargęs po lagerio, bet stojo ginti žmonių nuo juos tramdžiusių milicininkų.

„Ėjau priekyje visų, buvau aršus... O minia skandavo eidama per visą Laisvės alėją: „Laisvę Vengrijai! Laisvę Lietuvai!“ Jaučiausi baisiai pakiliai, nežinau, kaip galima apibūdinti tą jausmą“, – interviu yra pasakojęs pats S. Dovydaitis.

1990 m. gegužės 5 d. S. Dovydaitis tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, priklausė Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės 203-iajai Tvirtovės kuopai. 1991 m. sausio įvykių metu S. Dovydaitis neliko tik stebėtojas – sausio 9 – vasario 15 dienomis stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, vėliau buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

1991 m. sausio įvykių metu stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, vėliau apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Daugelį metų jis pats keldavo Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą, tapdamas gyvu laisvės tradicijos simboliu.

Net sulaukęs garbingo amžiaus, S. Dovydaitis išliko aktyvus, šviesus ir kuklus. Jam laisvė niekada nebuvo tik žodis – tai buvo gyvenimo laikysena.

"Ilsėkis ramybėje, broli šauly. Laisvės kary", - rašoma Lietuvos šaulių sąjungos užuojautoje.

Pranešama, kad atsisveikinimas su velioniu vyks „Tylos namuosei“, Jonavos g., Kaunas.

2026 m. sausio 24 d. (šeštadienį) 15.00–21.00

2026 m. sausio 25 d. (sekmadienį) 09.00–12.00

S. Dovydaitis bus laidojamas sekmadienį Petrašiūnų kapinėse.