Kėdainių ligoninė pranešė skaudžią žinią – mirė ilgametė kolektyvo narė, operacinės bendrosios praktikos slaugytoja Daiva Bradauskienė. Ji buvo ne tik kolegė, bet ir daugelio pacientų mylima bei gerbiama specialistė.

„Su giliu liūdesiu atsisveikiname su mūsų mylima kolege – Operacinės bendrosios praktikos slaugytoja Daiva Bradauskiene. Reiškiame nuoširdžią užuojautą jos šeimai, artimiesiems ir visiems, kurie ją pažinojo. Stiprybės šiuo sunkiu metu“, – rašoma Kėdainių ligoninės pranešime.

Kaip skelbia portalas rinkosaikste.lt, itin gražus ir jautrus atsisveikinimas publikuojamas Kėdainių socialinės globos namų „Facebook“ puslapyje:

„Šiandien su giliu liūdesiu atsisveikiname ir, kad ir kaip nenorėtume kalbėti būtuoju laiku, bet gyvenimas padaro lankstą ir praveria langus į amžinąją dangaus šviesą… Atsisveikiname tardami nuoširdų AČIŪ Žmogui, kuris giliai ir prasmingai buvo su mumis. AČIŪ, DAIVUTE, KAD BUVAI IR BŪSI MŪSŲ DALIMI! Nuoširdžiai liūdime dėl brangios kolegės netekties. Jos šiluma, atsidavimas, begalinis gerumas ir tyli drąsa visada liks mūsų atmintyje ir širdyse. Ji buvo ne tik kolegė – ji buvo šviesa, kuri skleidėsi visur, kur tik žengė. Tegul jos širdies didybė, meilė žmogui ir gyvybei lydi ją Anapus – ten, kur šviesa nesibaigia. O artimiesiems linkime stiprybės – žinokite, kad jos gyvenimas paliko neišdildomą pėdsaką, kurį matome ir jaučiame kiekvieną dieną. Su gilia pagarba, dėkingumu ir meile – Kėdainių socialinės globos namų kolegų bendruomenė.

Išeinanti Šviesa! Kartais gyvenime sutikti žmonės tampa ne tik mūsų kasdienybės dalimi – jie tampa šviesa, kuri šildo, net jei žingsniuoja greta tyliai, be triukšmo. Tokia buvo Ji – mūsų kolegė, mūsų draugė, mūsų širdies Žmogus. Buvo kažkas stebuklingo jos buvime – lyg tyli melodija, kuri niekada nenutyla, net kai muzika nustoja groti. Jos darbai nebuvo triukšmingi, bet jie skambėjo ilgam – kiekviename rankos prisilietime, kiekviename švelniame žodyje, kiekviename gyvybę tausojančiame žingsnyje.

Jeigu reikėtų surasti literatūrinį atitikmenį, Ji – tai Mažoji princesė iš Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“, tik ši – suaugusi, tikra ir gyva tarp mūsų. Ji mylėjo visas gyvybes: žmones, kuriems likimas skyrė sunkią dalią, gyvūnus, kuriems stigo balso, kad paprašytų pagalbos, kolegas, kurie kartais patys net nesuprato, kad jiems reikėjo švelnumo ar šviesios akimirkos. Kaip Mažasis princas globojo savo ROŽĘ, taip ir Ji globojo kiekvieną, kam trūko rūpesčio – be išskaičiavimo, be ribų. Jos rankose buvo ne tik darbas, bet ir tikėjimas, kad kiekvienas vertas pagarbos, šilumos ir atidos. Ji ne tik dirbo – Ji gyveno rūpesčiu, net kai niekas nematė, net kai jau pati buvo pavargusi.

Operacinėje – ji buvo tarsi tylus angelas, kuris žinojo ne tik, kaip palaikyti sterilumą, bet ir kaip įnešti švaros į baimę, kuri dažnai lydi žmogų prie ligos ar skausmo. Ji buvo kaip balzamas – ir kūnui, ir sielai. Su ja būnant – pasikeisdavo oras. Neperdedant. Lyg išėjus iš audros patektum į saulėtą lauką, kur kiekvienas kvėptelėjimas lengvesnis. Ji sugebėjo nuraminti net tą, kuris garsiai neverkė, bet tyliai išgyveno viduje. Jos šiluma neapsiribojo darboviete – ji nešėsi tą meilę su savimi ir namo, kur laukė ne tik šeima, bet ir priglausti gyvūnai – liudininkai, kad meilė gali būti kasdienybė, ne tik gražus žodis.

Sunku rašyti apie tokią Moterį būtuoju laiku. Bet ar iš tiesų Ji „buvo“? Ar tokie žmonės kada nors išeina? Ar galime sakyti, kad dingo saulė, jei dar šviečia jos atspindys mūsų languose? Jos palikimas – tai ne darbų sąrašas, o žmonės, kuriems ji padėjo. Tai šimtai mažų širdžių – žmogiškų ir gyvūniškų – kurios plakė lengviau dėl jos. Tai mes – jos kolegos – kurie iš jos mokėmės, ką reiškia būti ŽMOGUMI.

TEGUL ŠVIESA LYDI IR ŠILDO TAVIMI LIKUSIUS KELIAUTI!