Policijai pavyko atskleisti daugybę keistų išpuolių prieš vaikus. Nusikaltimo vietoje atsitiktinai visada būdavo dvi mergaitės.

1968 metų rugpjūčio 1-osios naktį šiaurės rytų Anglijos Niukaslo priemiestyje buvo rastas trejų metų berniuko kūnas. Tai nebuvo pirma keista vaiko mirtis šioje vietovėje. Tyrėjai iš karto jų nesujungė į vieną bylą. Nusikaltimo vietoje visada tarsi atsitiktinai pasirodydavo dvi mergaitės. Netrukus policija ėmė įtarinėti, kad yra apgaudinėjama ir su nusikaltimu gali būti susijusios dvi draugės, tačiau mergaitės liudijo viena prieš kitą. Kuri gi iš jų pasirodė esanti šaltakraujė žudikė.

Liepos 31 d., apie 13.30 val., trejų metų Brianas Howe'as ir jo geriausias draugas Johnas Finlay sėdėjo savo kieme Niukaslio priemiestyje ir žiūrėjo, kaip darbuotojai griauna seną pastatą. Netrukus Johno motina juos pakvietė į namus.

Po pietų mama jį paguldė miegoti, o Brianą pavaišino sausainiais ir išsiuntė namo – jis gyveno visai šalia. Apie 14 val. berniukas buvo pastebėtas gatvėje su kitais vaikais – dviem mergaitėmis, važinėjančiomis dviračiu ir broliu Normanu, bet jis taip ir negrįžo namo.

Briano vyresnioji sesuo grįžo namo apie 15.20 val. Netrukus ji susirūpino, kad brolio vis dar nėra namuose, ir nuėjo jo ieškoti. Kol ji gatvėje klausinėjo kitų vaikų, prie jos prisijungė dar dvi mergaitės – Norma Bell ir Mary Bell: jos nebuvo giminaitės, bet gyveno gretimuose namuose ir visada vaikščiojo kartu.

Mergaitės apėjo visą apylinkę, bet Briano niekur nerado. Po septynių vakaro Howe'ų šeima kreipėsi į policiją.

23.10 paieškų metu Brianą rado negyvą, jo kūnas gulėjo už betoninių luitų dideliame sąvartyne šalia geležinkelio bėgių: vaikai mėgo čia bėgioti ir žaisti. Kairė berniuko ranka buvo ištiesta, o delnas juodas nuo purvo. Šalia kūno gulėjo sulūžusios žirklės – viena iš ašmenų buvo sulinkusi. Buvo bandyta paslėpti kūną užmėtant jį žole ir gėlėmis, kurios augo po visą sąvartyną.

Nelaimingas atsitikimas

Tai nebuvo pirmoji žmogžudystė, įvykusi rajone per pastaruosius mėnesius. 1968 m. gegužės 25 d. trys berniukai – 16-metis Johnas Southernas, 13-metis Walteris Longas ir 8-metis Fredas Myhillas – įlipo į apleistą namą, esantį St. Margaret's Street 85. Viduje jie ieškojo lentų, iš kurių būtų galima pastatyti balandinę.

Pakilę į antrą aukštą, viename iš kambarių ant grindų prie lango jie pamatė berniuko kūną. Jo rankos buvo ištiestos virš galvos, o iš burnos tekėjo seilės, sumaišytos su krauju. F. Myhillas pabėgo, o J. Southernas ir W. Longas išbėgo iš namo ir paprašė elektrikų, kurie tą dieną atjunginėjo apleistus namus nuo elektros tinklo, pagalbos.

„Dariau jam dirbtinį kvėpavimą. Visą laiką laikiau jį ant rankų, bet jis buvo miręs. Jo kūnas buvo šaltas“, – vėliau sakė vienas iš jų.

Kol elektrikai bandė padėti berniukui, 13-metis Walteris pasijuto blogai ir nuėjo į kitą kambarį pakvėpuoti. Pro langą pamatė dvi mergaites, kurios, kaip ir jis bei jo draugai, norėjo įlipti į apleistą namą. Jis jas išvijo.

Pusę keturių nakties prie namo atbėgo June Brown – antrame namo aukšte buvo rastas jos sūnus, ketverių metų Martinas Brownas. Į įvykio vietą atvykę gydytojai bandė išgelbėti berniuką, tačiau jiems nepavyko.

Teismo medicinos ekspertas negalėjo nustatyti mirties priežasties: Martinas buvo fiziškai sveikas ir gerai maitinamas. Ant jo kūno nebuvo jokių reikšmingų sužalojimų, išskyrus mėlynę ant kelio, ir visi jo kaulai buvo nepažeisti. Drabužiai, su kuriais jis buvo rastas, taip pat buvo nepažeisti. Teismo medicinos ekspertas pastebėjo tik tai, kad vaikui smegenyse buvo nedidelis kraujavimas.

Policija įtarė, kad Martinas galėjo būti apsinuodijęs, nes antrame namo aukšte buvo tuščių butelių, tačiau narkotikų ar kenksmingų cheminių medžiagų pėdsakų nerado. Antroji versija, kurią iškėlė policija, buvo ta, kad Brownas buvo pasmaugtas. Tačiau jie negalėjo to patvirtinti: ant berniuko kaklo nebuvo likę jokių žymių, o tai būtų buvę neįmanoma, jei jis būtų pasmaugtas. Įvykio vietoje taip pat nebuvo aptikta jokių grumtynių pėdsakų.

Dėl šios priežasties policija padarė išvadą, kad Martino Browno mirtis buvo nelaimingas atsitikimas ir jie neįtraukė baudžiamųjų tyrimų departamento, kad atliktų išsamų tyrimą.

Praėjus dviem dienoms po Martino mirties, nežinomi užpuolikai įsilaužė į Scotswood darželio palėpę. Ten laikomos mokymo priemonės ir valymo priemonės buvo išmėtytos po visą kambarį. Tarp netvarkos jie rado keturis raštelius, parašytus su klaidomis nelygia, didele rašysena.

„Aš žudau, KAD sugrįžčiau“, „MES nužudėme Martiną Browną, po velnių tu niekše“, „Eik šikt, mes žudome. Saugokis Fanny ir Faggott, ar jūs Poch pelės? Nes mes nužudėme Martiną Browną. Geriau saugokitės Fanny ir Story Faggot ĮVYKDO Žmogžudystes, idiotai.“

Pagal iškvietimą atvykęs jaunas policininkas nusprendė, kad rasti rašteliai tėra kažkieno kvailas pokštas. Po įsilaužimo darželyje buvo įrengta signalizacija.

Berniukas su praskelta galva

Likus dviem savaitėms iki Martino Browno mirties, 1968 m. gegužės 11 d., kitas trejų metų berniukas Johnas G. buvo rastas su praskelta galva. Įvykio vietoje vėl buvo dvi mergaitės. Policija surinko 13-metės Normos Bell ir 10-metės Mary Bell, kuri buvo Johno pusseserė, parodymus.

Mergaitės pasakojo, kad apie 14 val., žaisdamos lauke, jos sutiko verkiantį Johną. Kad jį nuramintų, Mary ir Norma nupirko jam saldainių netoliese esančioje parduotuvėje ir išsiuntė namo.

Tada Mary ir Norma nuėjo į apleistą namą, o paskui grįžo į automobilių stovėjimo aikštelę šalia „Deleval Arms“ baro, kur išgirdo Johno rėkimą.

Jis sklido kažkur iš apleistų pašiūrių šalia baro, ir mergaitės nuskubėjo ten, tada pašaukė praeivį, kuris nunešė Johną į barą ir iškvietė policiją bei greitąją pagalbą.

Policija įtarė, kad mergaitės nesako visos tiesos: jie manė, kad viena iš jų galėjo pastumti Johną iš aukštai. Atsigavęs Johnas taip pat sakė, kad jį kažkas pastūmė, bet kas, jis neprisiminė. Tačiau byla nepasistūmėjo į priekį: policija tikriausiai nenorėjo spręsti vaikų kivirčo.

Vos po dienos, gegužės 12 d., Mary ir Norma vėl atsidūrė policijos nuovadoje, bet dėl ​​kitos priežasties. Draugės buvo apkaltintos bandymu pasmaugti septynmetę mergaitę, vardu Pauline Watson. Pasak jos motinos, Norma ir Mary užpuolė mergaitę ir dvi jos drauges, šešiametes Cindy Hepple ir Susan Cornish.

Kaip policijai pasakojo Pauline, jaunesnioji iš dviejų mergaičių, Mary, pareikalavo, kad ji išeitų iš smėlio dėžės, bet Pauline atsisakė. Tada Mary bandė pasmaugti Pauline, o paskui jos draugę Susan. Tuo metu Norma žaidė netoliese.

Mary neigė savo kaltę ir policijai pasakė, kad mergaites smaugė Norma. Pauline motina tvirtino, kad smaugimo žymės ant dukters kaklo neišnyko tris dienas po incidento. Visų trijų mergaičių šeimos nesikreipė į teismą, tačiau Mary Bell buvo įspėta.

Susijusios bylos

Rugpjūčio 1 d., apie 1 val. nakties, detektyvas Jamesas Dobsonas atvyko į sąvartyną, kuriame buvo rastas Briano Howe'o kūnas. Jis sakė, kad iš karto prisiminė Martino Browno mirtį apleistame name.

Apžiūros metu B. Howe'o kaklo kairėje pusėje buvo aptikti du įbrėžimai, o dešinėje – trys. Be to, ant jo nosies buvo žymių, rodančių, kad kažkas suspaudė B. Howe'o nosį iš abiejų pusių. Ant kapšelio trūko dalies odos, kaip ir odos ant dešinės rankos bevardžio piršto. Kojose buvo šešios durtinės žaizdos: dvi kairės šlaunies išorinėje pusėje, trys vidinėje ir viena dešiniajame blauzdos paviršiuje. Žaizdos nebuvo rimtos ir tik pervėrė odą.

Teismo medicinos ekspertas padarė išvadą, kad Brianas buvo pasmaugtas. Jis taip pat pažymėjo, kad greičiausiai jį nužudė vaikas: suaugęs žmogus būtų jį smaugęs daug stipriau ir būtų palikęs matomus sužalojimus ant kūno. Tai rodė ir tai, kad nužudymo būdas, remiantis išvada, buvo „žaismingas“ ir „smalsus“.

„Nebuvo jokių abejonių, kad jį nužudė vaikas. Bet kas? Ir kodėl?“ – svarstė J. Dobsonas.

Tyrime dalyvavo daugiau nei šimtas detektyvų. J. Dobsonas teigė, kad pirmąją dieną po Briano Howe'o mirties jie aplankė 1000 namų Scotswoode ir apklausė apie 1200 vaikų nuo 3 iki 15 metų amžiaus.

Policija taip pat apklausė Mary ir Normą Bell, kurios gyveno kaimyniniuose namuose. Mary atsakymai policijos netenkino – juose buvo rasta neatitikimų.

Iš pradžių ji sakė, kad paskutinį kartą Brianą Howe'a matė, kai šis žaidė gatvėje, bet paskui pradėjo pasakoti, kad tą dieną Brianas neva vaikščiojo su kitu berniuku. Jis turėjo su savimi žirkles: sidabrines su vienu nulūžusiu ašmeniu.

Policijai pasirodė keista, kad Mary Bell žinojo apie žirkles, kurios buvo rastos nusikaltimo vietoje. Informacija apie tai nebuvo atskleista, o vietiniai laikraščiai nepublikavo žirklių nuotraukų.

Brianas Howe'as buvo palaidotas rugpjūčio 7 d. Laidotuvėse dalyvavęs detektyvas J. Dobsonas prisiminė, kad susirinko mažiausiai 200 žmonių, ir net tie, kurie niekada nebuvo susitikę su jo šeima, verkė. Karstą nešant iš namų, jis pastebėjo Mary Bell. Tą akimirką mergaitė ėmė juoktis ir trinti rankas. „Pagalvojau: „O Dieve, turiu ją sulaikyti, ji nužudys dar vieną [vaiką]“, – prisiminė J. Dobsonas.

Policija toliau apklausinėjo Mary ir Normą. Vienos iš apklausų metu Norma pravirko ir papasakojo naują įvykių versiją.

Pasak jos istorijos, 1968 m. liepos 31 d. Norma ir Mary pamatė Brianą žaidžiantį su broliu ir dviem mergaitėmis, po to pakvietė jį važiuoti su jomis į sąvartyną. Pirmiausia jos įlipo į didelį rezervuarą, bet jame tvyrojo nemalonus kvapas, todėl mergaitės ir Brianas nuėjo prie betoninių blokų. Pasakiusi „pakelk galvą“, Mary abiem rankomis sugriebė B. Howe'ą už gerklės ir pradėjo jį smaugti.

Norma sakė bandžiusi sustabdyti Mary, bet toji pasakė, kad nori sužaloti Brianą. Pavargusi ji sustojo, ir Norma išgirdo, kaip B. Howe'as gaudo orą, bet tada Mary vėl ėmė jį smaugti. Po kurio laiko Mary pasakė, kad yra pavargusi, ir liepė Normai tęsti, bet ši pabėgo. Vėliau Mary rado Normą ir pakvietė ją grįžti kartu su ja „pažiūrėti į Brianą“.

Mary bandė išpjauti ant berniuko, kuris tuo metu jau buvo miręs, kūno raidę „M“ , o vėliau paslėpė skustuvą po viena iš sąvartyno plokščių – vėliau jis buvo rastas ten, kur gulėjo kūnas.

Mary buvo apklausta policijos nuovadoje. Ji patvirtino Normos žodžius, bet pareiškė, kad viskas buvo atvirkščiai. Pagal jos versiją, Brianą pasmaugė Norma, o Mary bandė ją sustabdyti. Galiausiai policija pateikė kaltinimus abiem mergaitėms – Mary buvo rami, o Norma verkė.

Teismo procesas ir išvada

Mary Bell ir Normos Bell teismas prasidėjo 1968 m. gruodžio 5 d. Vėliau prie kaltinimų buvo pridėta ir Martino Browno nužudymo byla: ant jo kūno buvo rasta Mary Bell pilkos suknelės skaidulų, kurios sutapo su skaidulomis, rastomis ant Briano Howe'o kūno. Mergaitės taip pat prisipažino, kad jos rašė raštelius, kuriuos išmėtė po darželį.

Teisme liudijo ir vaikai, ir tėvai, teigdami, kad ne kartą girdėjo, kaip Mary Bell rodo į namą, kuriame buvo rastas Martinas Brownas, ir sako, kad ji buvo žudikė. Jos žodžiai nebuvo vertinami rimtai, nes ji dažnai sakydavo žiaurius dalykus.

Paaiškėjo, kad netrukus po M. Browno mirties Mary Bell atvyko aplankyti jo tėvų. „Mary nusišypsojo ir paprašė norinti pamatyti Martiną, – prisiminė mirusio berniuko motina. – Pasakiau: „Brangioji, Martinas miręs.“ Ji atsisuko ir šyptelėjusi tarė: „O, žinau, kad jis miręs. Norėjau pamatyti jį karste.“

Abiem mergaitėms buvo atliktas psichologinis tyrimas. Norma kelis mėnesius praleido ligoninėje, prižiūrima vaikų psichiatro. Per visą šį laiką ji niekada nerodė jokių agresijos požymių. Tačiau psichiatras nustatė, kad ji turi raidos sutrikimų – jos psichologinis amžius buvo apie aštuoneri metai, nors jai buvo 13. Pasak psichiatro, jos gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio buvo ribotas, tačiau ji suprato, kad žudyti yra blogai. Mary buvo diagnozuotas psichopatinis asmenybės sutrikimas.

Gruodžio 17 d. kaltinimai Normai buvo panaikinti. Mary buvo pateikti kaltinimai dėl dviejų berniukų nužudymo dėl neatsargumo (dėl amžiaus jai nebuvo galima pareikšti kaltinimų dėl tyčinės žmogžudystės) ir ji buvo nuteista kalėti „Jos Didenybės nuožiūra“. Tai yra specialus teisinis terminas, vartojamas apibūdinti neribotą specialiųjų kalinių laisvės atėmimo laikotarpį.

Mary Bell

Mary Flora Bell gimė sekso paslaugų teikėjos Elizabeth Bell šeimoje 1957 m. gegužės 26 d. Pasak jos giminaičių, kai gydytojai parodė jai naujagimę Mary, Elizabeth sušuko: „Patraukite tą daiktą nuo manęs!“ Billy Bell, už kuriuo Elizabeth buvo ištekėjusi, vargu ar buvo tikrasis Mary tėvas. Jis sirgo alkoholizmu ir turėjo kriminalinę praeitį.

Mary Bell vos nenumirė 1958 m. gegužę: jos močiutė gėrė tabletes „nuo nervų“ ir jas slėpė adatų stalčiuje, paslėptame sename gramofone. Kažkaip Mary pavyko jas pasiekti ir praryti saują, o po to ji buvo nuvežta į ligoninę, kad jai būtų išplautas skrandis. Giminaičiai įtarė, kad pats vaikas vargu ar gali atidaryti dėžutę ir pasieki tabletes, todėl nusprendė, kad Elizabeth tokiu būdu bandė jos atsikratyti.

Vieną dieną Elizabeth Bell bandė atiduoti Mariją moteriai, kuri sirgo psichikos sutrikimais ir kuriai buvo uždrausta įsivaikinti. Elizabeth sesuo atėmė Mary iš tos moters.

Mary kalėjime praleido iš viso 11,5 metų; Ji buvo paleista 1980 m. gegužę, būdama 23 metų. Kalėjime ji teigė, kad nuo 13-os metų patyrė seksualinį smurtą. 1977 m. ji bandė pabėgti iš suaugusiųjų kalėjimo, į kurį buvo perkelta, tačiau buvo greitai sugauta.

Kai mergina buvo paleista, teismas suteikė jai teisę į naują tapatybę ir visišką anonimiškumą. 1984 m. gegužės 25 d. ji pagimdė dukrą. O 1998 m., po skandalo, žurnalistai atskleidė jos buvimo vietą. Tuomet paaiškėjo, kad rašytoja ir žurnalistė Gitta Sereny sumokėjo Mary 50 tūkst. svarų sterlingų, kad ši papasakotų jos istoriją knygai „Neišgirstas šauksmas: Mary Bell byla“. Nužudytų vaikų artimieji neigiamai reagavo į knygos išleidimą, tačiau Londono „The Times“ žurnalistams pavyko ją rasti. Dėl to ją skubiai išvežė iš namų ir paskyrė policijos priežiūrą, o dukra sužinojo apie motinos praeitį. 2003 m. Mary Bell laimėjo bylą ir jai buvo suteiktas anonimiškumas visam gyvenimui. Nuo to laiko apie šią moterį nieko negirdėti.