Jekaterinburge (Rusija) 13 metų buvo ieškomas maniakas, kuris prievartavo ir žudė moteris. Jis buvo sugautas, nes neteisingai priparkavo automobilį.

2005 m. rugsėjį 43 metų sportininkė Fliura Gimajeva iš Jekaterinburgo išėjo iš namų ir nebegrįžo. Kitą dieną jos kūnas buvo rastas parke netoli jos namų. Policija daugelį metų ieškojo F. Gimajevos žudiko. Paaiškėjo, kad ji tapo maniako, kuris 13 metų puldinėjo moteris Sverdlovsko srityje, auka. Vienu metu tyrėjai manė, kad sugavo žudiką, tačiau išpuoliai tęsėsi: pėdsakai pasirodė esą melagingi. Ši istorija apie tai, kaip gi jiems pagaliau pavyko sučiupti nusikaltėlį.

2005 m. rugsėjo 9 d., apie 17.30 val., 43 metų F. Gimajeva iš Jekaterinburgo patraukė į Pergalės parką vakare pabėgioti.

Ji nuo vaikystės buvo lengvosios atletikos profesionalė ir tarptautinė sporto meistrė. F. Gimajeva išties galėjo apginti save: sverdama apie 50 kilogramų, ji kilnojo 110 kilogramų sveriančią štangą, bėgo maratonus ir stengėsi nepraleisti treniruočių.

Moteris pažadėjo šeimai grįžti po pusantros valandos, bet nei sutartu laiku, nei vėliau į namus ji taip ir negrįžo. Artimieji sunerimo, pradėjo skambinti į ligonines ir morgus, o anksti ryte vyras kreipėsi į policiją.

Liudininkai pranešė, kad vakare, apie 18 val. matė F. Gimajevą bėgiojančią parke. Sportininkės kūnas buvo rastas tą pačią dieną, gulintis už 30 metrų nuo bėgimo takelio.

Teismo medicinos ekspertai apžiūrėjo nusikaltimo vietą: aplinkiniai krūmai buvo nuniokioti, visur matėsi kraujo purslai, o žolė sutrypta, tarsi F. Gimaeva būtų tempta žeme. Apžiūra parodė, kad moteris buvo sumušta ir išprievartauta. Autopsija patvirtino, kad mirtis įvyko tarp 18 ir 19 val. Nusikaltėlis pasmaugė F. Gimajevą, bandė sulaužyti jai kaklą ir įkišo jai į gerklę skaitmeninį laikrodį.

44 dydis

Biomedžiaga iš po F. Gimajevos nagų buvo išsiųsta į laboratoriją. Mėginiuose rasta odos dalelių ir kraujo. Tyrėjai manė, kad F. Gimajeva aktyviai priešinosi ir apdraskė nusikaltėlį. Apžiūra parodė, kad užpuolikas turėjo pirmąją teigiamą kraujo grupę.

Ant velionės daiktų buvo rastas pado pėdsakas, kuris tikriausiai priklausė žudikui. Atspaudo analizė parodė, kad batai buvo 44 dydžio. Tyrėjai pradėjo ieškoti bent 170 centimetrų ūgio vyro, kuris taip pat buvo geros fizinės formos – kitaip jis vargu ar būtų nugalėjęs sportininkę.

Pirmiausia jie patikrino F. Gimajevos aplinkinių ratą – giminaičius, draugus, kolegas. „Tirta, ar buvo nesantuokinių ryšių, – sakė prokurorė Tatjana Novoselceva. – Šiuo atžvilgiu moteris buvo absoliučiai eilinė, jokių abejotinų ryšių, žalingų įpročių, nieko panašaus.“

Tarp F. Gimajevos pažįstamų įtariamųjų nebuvo – tada tyrėjai perėjo prie tų, kurie anksčiau buvo teisti už išžaginimą ir tuo metu buvo laisvėje. Tarp jų buvo keli žmonės su pirmąja teigiama kraujo grupe, o kažkas netgi gyveno netoli Pergalės parko, kur buvo rastas F. Gimajevos kūnas. Tačiau visi turėjo alibi, ir paieška nedavė rezultatų.

Po mėnesio toje pačioje vietovėje buvo užpulta kita moteris.

Pagautas, bet ne tas

2005 m. spalį 21 metų Olga Jakuševa (vardas pakeistas) ėjo namo iš darbo ir artėjo prie laiptinės, kai išgirdo žingsnius už nugaros, netrukus nepažįstamasis trenkė jai į galvą ir nutempė už garažų. Grasindamas jis pareikalavo, kad ji nežiūrėtų jam į veidą, išprievartavo merginą ir dingo.

O. Jakuševa nuvyko į policiją ir apibūdino užpuoliko išvaizdą – jis buvo aukštas, vilkėjo tamsias kelnes ir sportbačius. Be to, vyras pasakojo, kad neseniai parke nužudė moterį. Tyrėjai atkreipė dėmesį į šią detalę, juoba, kad nusikaltimai buvo įvykdyti panašiu būdu: vakare pirmiausia smūgis į galvą, o vėliau – išprievartavimas.

2005 m. lapkritį toje pačioje vietovėje įvyko dar vienas išpuolis. Netoli Pergalės parko, kur buvo rastas F. Gimajevos kūnas, vyras papurškė praeivei į veidą dujų balionėliu, o po to kelis kartus trenkė jai į galvą plaktuku. Atsitiktinis praeivis ir parduotuvės apsaugos darbuotojas pribėgo išgirdę moters riksmus – kartu jie įveikė užpuoliką ir perdavė jį policijai. Nusikaltėlis pasirodė esąs 20 metų Jevgenijus Kriaževas, anksčiau teistas už plėšimą.

Apklausos metu J. Kriaževo buvo paklausta, ar jis yra padaręs kitų nusikaltimų, ir jis prisipažino, kad anksčiau buvo užpuolęs moterį Pergalės parke. Tyrimo eksperimento metu J. Kriaževas, pasak tyrėjo Eldaro Iskenderovo, „beveik idealiai tiksliai“ nurodė vietą, kur buvo nužudyta sportininkė F. Gimajeva, ir prisipažino ją nužudęs.

Bylos medžiaga buvo perduota teismui. J. Kriaževas buvo apkaltintas ne tik užpuolimu, bet ir F. Gimajevos nužudymu. Apžiūros metu vyras buvo pripažintas pamišusiu, o iš tardymo izoliatoriaus jis buvo išsiųstas priverstiniam gydymui į ligoninę intensyvios stebėsenos sąlygomis. Tačiau tyrėjai vis dar abejojo, ar jis tikrai kaltas dėl nužudymo.

„Jis painiojosi, pasakodamas apie nusikaltimo detales, – sakė E. Iskenderovas. – Nepaisant to, kad jis pasirodė esąs žiaurus žmogus, kai kurios nusikaltimo įvykdymo aplinkybės neatitiko jo asmenybės.“ Pavyzdžiui, jis nerodė seksualinio susidomėjimo auka – ankstesnis užpuolikas elgėsi kitaip. Pasak E. Iskenderovo, F. Gimajevos nužudymas „sukėlė daug triukšmo“, todėl „buvo didelė tikimybė“, kad E. Kriaževas tiesiog perskaitė detales iš laikraščių ir prisiėmė atsakomybę už kažkieno kito nusikaltimą.

Tyrėjai paprašė E. Kriaževo kraujo grupės – tyrimo rezultatai patvirtino, kad jis nenužudė F. Gimajevos. Tyrimą teko atnaujinti.

Kepurė ant akių

2006 m. spalio 10 d., apie septintą valandą vakaro, 19-metė Jekaterina Bobrovskaja (vardas pakeistas) išėjo į kiemą pasikalbėti su drauge. Po pusvalandžio ji ruošėsi eiti namo, bet taip ir nepasiekė savo buto: prie pat įėjimo į butą vyras užpuolė J. Bobrovskają iš užnugario. Jis trenkė Jekaterinai į galvą ir pradėjo ją smaugti, grasino nužudyti, jei ji į jį pažvelgs ar bandys priešintis, o paskui ją išprievartavo. Vėlesniais mėnesiais policijai buvo teikiama vis daugiau pareiškimų – visos aukos buvo išprievartautos toje pačioje vietovėje.

Tyrėjas E. Iskenderovas manė, kad išpuoliai buvo panašūs: vakaras, aplink nėra žmonių ir grasinimai, kad auka nepažvelgtų į nusikaltėlį. „Jis ėmėsi priemonių, kad moteris jo nematytų, – sakė prokurorė Tatjana Novoselceva. – Viename iš epizodų jis užtraukė moteriai ant akių kepurę ir ranka uždengė jos akis. Jis pasakė: „Nežiūrėk. Jei nežiūrėsi, paleisiu tave.“ Nors visos moterys buvo „visiškai skirtingos išvaizdos“, užpuolikas, anot T. Novoselcevos, elgėsi vienodai: „Smaugimas, tai yra būtent noras kontroliuoti savo auką. Jis ją šiek tiek prismaugė, išgąsdino, paleido. Tai yra galia, galios jausmas“, – sakė ji.

Pasak E. Iskenderovo, toks ir buvo nusikaltėlio braižas.

2009 m. Jekaterinburgo teismo medicinos ekspertams buvo suteikta galimybė atlikti molekulinius genetinius tyrimus – naudojant naują technologiją, buvo galima ištirti iš anksčiau išsaugotus mėginius. Tyrėjai iš archyvų surinko neišaiškintas išžaginimo bylas, įvykusias Ordžonikidzevo rajone, ir išsiuntė biomedžiagas analizei – į tyrimą buvo įtrauktos ir mirusios F. Gimajevos nagų iškarpos.

Kiekvieno mėginio genetiniai portretai pasirodė esantys identiški – tai įrodė, kad išžaginimų seriją ir F. Gimajevos nužudymą įvykdė vienas asmuo. Tyrėjai toliau ieškojo archyvuose panašių nusikaltimų ir suprato, kad F. Gimajeva galėjo būti ne pirmoji auka. Jų dėmesį patraukė jaunos mergaitės Nadeždos Tabulinos nužudymo byla 2004 m.

Išprievartavo jau mirusią

N. Tabulina gimė 1984 m. ir gyveno Jekaterinburge su savo tėvu. Po tėvų skyrybų ji pasirinko gyventi su juo. „Ji pasakė: „Gyvensiu su tėčiu. Galbūt garaže, bet gyvensiu su juo, – sakė Nadeždos tėvas Sergejus Tabulinas. – Man Nadiuška buvo išsigelbėjimas, šviesos spindulėlis šiame sunkiame gyvenime. Ji užmigdavo šalia manęs ant pagalvės, kitaip tiesiog negalėdavo užmigti.“

Tabulinai vasaras leisdavo kaime. Pasak Sergejaus, vaikystėje Nadežda mėgo „landžioti tokiose vietose, kur net man būdavo baisu“. Kai tėvas sakydavo: „Netoliese yra meškų“, ji atsakydavo: „Meška nebaisi, žmonės baisūs.“

2004 m. spalio 6 d. S. Tabulinas ilgai užsibuvo darbe. „Grįžau namo pusę dvyliktos nakties, o jos nebuvo, – pasakojo Sergejus. – Iškart supratau, kad kažkas negerai, kitaip ji būtų paskambinusi, jei kas nors būtų nutikę.“

Ankstyvą spalio 7 d. rytą 20-metės Nadeždos tėvai nuskubėjo į policijos nuovadą pranešti, kad jų dukra praėjusią naktį išėjo iš namų ir negrįžo. Tą pačią dieną N. Tabulinos kūną aptiko praeivis. Apžiūra parodė, kad mergina buvo išprievartauta ir pasmaugta.

Po kelių dienų Sergejus buvo pakviestas atpažinti kūną – jis ant dukters kūno pamatė nubrozdinimų ir mėlynių. „Prieš pasmaugdamas, jis ją sumušė, nes, matyt, ji priešinosi, – sakė S. Tabulinas. – Tyrėjas gelbėjo mano nervus ir man pasakė, kad ji liko nekalta. Tik vėliau sužinojau, ką tas žvėris jai padarė. Jis ją mirusią išprievartavo.“

Radus Nadeždos kūną, tyrėjai apklausė jos pažįstamus, tačiau padarė išvadą, kad šie su žmogžudyste nesusiję. Daugiau įtariamųjų neliko, ir tyrimas pasiekė aklavietę.

2009 m. N. Tabulinos drabužių mėginiai buvo išsiųsti molekuliniams genetiniams tyrimams. Žudiko genetinis profilis 99 proc. atitiko jau turėtą. Tuomet Nadeždos byla buvo įtraukta į bendrą serijinių nusikaltimų bylą.

Tačiau nuo 2009 m. panašūs išžaginimai ir žmogžudystės Ordžonikidzevo rajone liovėsi. Teisėsaugos pareigūnai išsiuntė maniako genetinio profilio duomenis į kaimyninius regionus, tačiau ir ten jis nebuvo pastebėtas. Tada jo paieškos visiškai sustojo.

Išgerti taurę vyno su drauge

2017 m. Aukščiausiosios Pišmos policijos nuovada gavo pranešimą apie dingusią 30-metę Iriną Vakruševą.

Moteris dirbo vienoje iš būsto ir komunalinių paslaugų įmonių vadovo asistente ir augino penkerių metų sūnų iš ankstesnės santuokos. Likus pusantrų metų iki dingimo ji susipažino su vyru, vardu Andrejus, ir dabar gyveno su juo ir vaiku.

Balandžio 15 d., 20 val., I. Vakruševa pasiėmė butelį vyno ir nuėjo aplankyti draugės. Nors jos namas buvo gretimoje gatvėje ir jai tereikėjo nueiti 500 metrų per kiemus, I. Vakruševa vis dar nepasirodė. Tada jos draugė nusprendė jai paskambinti. Į skambutį buvo atsiliepta nedelsiant – draugė išgirdo nesuprantamus riksmus ir grumtynių garsus, po kurių skambutis nutrūko. Draugė nedelsdama pradėjo skambinti Irinos tėvams ir draugams.

„I. Vakruševa buvo labai bendraujanti mergina, ji turėjo daug draugų ir stiprią šeimą, – sakė tyrėjas E. Iskenderovas. – Artimieji nuėjo rašyti pareiškimų į policiją, o jos draugai kreipėsi į paieškos grupę.“

Kitą dieną policijos pareigūnai, savanoriai ir vietos gyventojai ieškojo „moters iki pečių šviesiais plaukais, žaliomis akimis ir auskaru nosyje“. Prie paieškos prisijungė ir Irinos sutuoktinis Andrejus, kuris laikinai perdavė vaiką močiutei. Jie šukavo netoliese esančius kiemus ir įėjimus, apžiūrėjo palėpes ir šulinių dangčius, kol vienas iš savanorių aptiko nuo moters striukės nuplėštą gobtuvą, nusėtą rudomis dėmėmis. Jie pamatė netoliese esančio rūsio duris, atviras, o šalia jų – kraujo klanus.

Policija nusileido į rūsį ir ten rado kitų įkalčių: šviesių plaukų kuokštą ir raudoną gumytę, taip pat nusėtą rudomis dėmėmis, Irinos telefono dangtelį ir krepšį su dokumentais. Grindys buvo nuklotos vyno butelio šukėmis, o tarp jų tyrėjai pamatė 44 dydžio bato atspaudą.

Prie įėjimo į tą kiemą nebuvo kamerų, todėl detektyvai pradėjo apklausti vietos gyventojus. Vienas jų pro savo langą matė, kaip vyras vedė moterį, laikydamas ją už kaklo. „Tačiau jis nekreipė į tai dėmesio, pamanė, kad kažkas tiesiog ginčijasi, šeimos barnis“, – sakė tyrėjas E. Iskenderovas.

Kitas liudininkas, perskaitęs skelbimą apie I. Vachruševos paiešką, prisiminė, kad tą dieną kažkas blogai pastatė automobilį kieme ir užblokavo kelią. „Jis lankėsi pas draugą ir tiesiog negalėjo apvažiuoti šio automobilio, turėjo važiuoti veja. Todėl vyrass prisiminė tą automobilį“, – sakė E. Iskenderovas.

Vyras policijai pateikė vaizdo registratoriaus įrašą – jame buvo užfiksuotas pilkas „Renault Logan“. Vaizdas buvo neryškus, tačiau teismo medicinos ekspertai, atsižvelgdami į mastelį ir kontrastą, iššifravo du iš trijų valstybinio numerio ženklo skaitmenų. Kelių policijos duomenų bazėje atlikta paieška davė rezultatą: automobilis priklausė Aleksejui Falkinui, gimusiam 1982 m., kuris buvo registruotas Ordžonikidzevo rajone ir anksčiau buvo teistas už išžaginimą.

Batai, pirštinės ir peilis

Pasak E. Iskenderovo, „buvo sukurta visa legenda“, kaip sulaikyti A. Falkiną. „Prisistačiau jam kaip kelių policijos pareigūnas, paaiškinau, kad Verchniaja Pyščma ką tik įvyko rimta avarija, kurioje buvo sužeisti žmonės, – sakė detektyvas Ilja. – Ir remdamasis šia legenda, kad man tiesiog reikėjo apžiūrėti jo automobilį dėl pažeidimų po avarijos, pasiūliau susitikti su Falkinu.“

Aleksejus atvyko į susitikimą su teisėsaugos pareigūnais ir tada, anot E. Iskenderovo, „su juo prasidėjo operatyvinis darbas“. „Kai pirmą kartą pamačiau Falkiną, nesakyčiau, kad šis vyras buvo maniakas ir žvėris. Absoliučiai ramus pilietis, nesukėlęs jokių įtarimų“, – sakė Konstantinas Kozikas, Rusijos vidaus reikalų ministerijos Vyriausiosios valdybos Sverdlovsko srityje Kriminalinių tyrimų departamento vadovas.

Tuo pačiu metu teismo medicinos ekspertai apžiūrėjo A. Falkino automobilį: juos suneramino tai, kad šis, nepaisant balandžio mėnesio šlapdribos, buvo švariai nuplautas tiek viduje, tiek išorėje. Jiems pavyko rasti įkalčių: bagažinėje buvo buitinės pirštinės, medžioklinis peilis ir 44 dydžio vyriški batai, kurių padas atitiko rūsyje rastą atspaudą. Teismo medicinos ekspertai taip pat rado kraujo dėmę po kilimėliu bagažinėje; apžiūros metu paaiškėjo, kad tai buvo I. Vachruševos kraujas.

„Jis įmynė į kraujo klaną ir pėdsakai liko ant laiptų, – sakė E. Iskenderovas. – Jam buvo paaiškinta, kad už žmogžudystę, susijusią su išžaginimu, atsižvelgiant į jo praeitį, jam gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, ir kad jam naudinga bendradarbiauti su tyrimo institucijomis.“ Be to, A. Falkinui buvo pasakyta, kad jis buvo matytas netoli žmogžudystės vietos ir kad bagažinėje buvo rastas I. Vakruševos kraujas.

Policija paėmė A. Falkino biomedžiagą ir palygino ją su duomenų bazės duomenimis. Genetinis profilis sutapo su maniako, kuris buvo ieškomas 13 metų, profiliu.

Sudaužytas butelis

Iš pradžių A. Falkinas „atsiribojo ir nenorėjo kalbėtis“, bet tyrėjai rado būdą, kaip jį prakalbinti. „Falkinas nenorėjo atsidurti kalėjime, jis buvo per daug laisvės trokštantis, todėl sudarė sandorį su tyrimu, – sakė E. Iskenderovas. – Po to jis pradėjo kalbėti apie kitus savo padarytus nusikaltimus. O tada jis įsisiautėjo: nuo prisipažinimo dėl dviejų butų vagysčių, kurias padarė vaikystėje, iki išžaginimų ir žmogžudysčių.“ Iš viso jis prisipažino dėl daugiau nei 30 nusikaltimų, įvykdytų nuo 2004 iki 2017 m.

Pasak tų, kurie tuo metu kalbėjosi su A. Falkinu, neatrodė, kad jis gailisi – veikiau priešingai, gyrėsi. „Jis labai realistiškai viską pademonstravo ant manekeno, net kaip užšoko ant kūno, kaip smogė“, – prisiminė E. Iskenderovas. Taip tyrėjai sužinojo, kas nutiko I. Vakruševos nužudymo dieną.

A. Falkinas pasakojo, kad nuo pat pradžių „ieškojo aukos“, kad ją išprievartautų – o atvykęs į Aukščiausiąją Pyšmą, pro automobilio langą pamatė merginą, einančią per kiemą. Pasak K. Koziko, A. Falkinui mergina patiko: „Jis pribėgo prie jos, sugriebė, uždengė burną ir tada nutempė į rūsį, kurį pamatė atvirą.“ Išsigandusi I. Vakruševa pasiūlė nusikaltėliui paimti du tūkstančius rublių – tai buvo visi pinigai, kuriuos ji turėjo su savimi. Užpuolikas paėmė pinigus, bet Irinos nepaleido.

A. Falkinas tempdamas I. Vakruševą į rūsį pakeliui sutiko moterį. Irina paprašė jos pagalbos, bet ši nepaisė prašymų ir praėjo pro šalį. Rūsyje A. Falkinas grasino I. Vakruševai peiliu, smogė elektrošoku ir išprievartavo. Kažkuriuo metu suskambo Irinos telefonas. Tuomet kai tik smabino jos draugė. „Supratusi, kad tai gali būti paskutinė Irinos galimybė sulaukti pagalbas, ji atsiliepė į skambutį ir bandė padiktuoti adresą, kur jie yra, – pasakojo E. Iskenderovas. – Tada A. Falkinas išplėšė jai iš rankų telefoną, numetė jį ant žemės ir dūrė peiliu. Tai nebuvo paprastas virtuvinis peilis, o tikrai aštrus ginklas.“

Kol A. Falkinas tvarkėsi su telefonu, I. Vakruševa iš rankinės išsitraukė butelį vyno ir du kartus trenkė prievartautojui į galvą; po antrojo smūgio butelis sudužo. Po to, anot E. Iskenderovo, A. Falkinas „įsiuto“ ir „pradėjo moterį beatodairiškai badyti“ – smogė į kūną, galvą, rankas ir iš viso padarė apie 40 dūrių.

Užpuolikas pabėgo, bet netrukus grįžo „slėpti pėdsakų“: „Pirmiausia jis išpjovė aukos lytinius organus, tada įdėjo aukos kūną į bagažinę ir nuvežė į mišką. Lytinius organus jis užkasė savo sode“, – pasakojo E. Iskenderovas.

A. Falkinas užkasė I. Vakruševos kūną už kelių dešimčių metrų nuo kelio, 329-ajame Jekaterinburgo–Žemutinio Tagilo–Serovo greitkelio kilometre.

„Įdomu, ar tu gyva, ar ne“

Iki 2017 m. A. Falkinas keletą metų neįvykdė jokio nusikaltimo – jo dingimas buvo aiškinamas tuo, kad vyras atsidūrė kalėjime. Tyrėjai daro prielaidą, kad jis ten pateko tyčia – norėdamas pasislėpti nuo teisėsaugos pareigūnų po nesėkmingo pasikėsinimo nužudyti, įvykusio 2012 m. vasarą.

Eva Balturcevič (vardas pakeistas) gyveno už miesto ribų ir į darbą važiavo viešuoju transportu. Tą dieną, 5:40 val., ji stovėjo autobusų stotelėje, kai iš miško išėjo nežinomas vyras – tai buvo A. Falkinas.

Tyrėjai nustatė, kad tą dieną A. Falkinas važiavo aplankyti draugo, gyvenančio Kedrovų kaime, ir pro savo automobilio langą pastebėjo merginą, stovinčią autobusų stotelėje. Tada jis paliko automobilį už kampo ir per mišką grįžo į autobusų stotelę.

Pamačiusi nepažįstamąjį, E. Balturcevič „nekreipė į tai dėmesio“ – vyras priėjo prie jos ir paklausė, kada atvyks autobusas, tada paprašė cigaretės, nuėjo prie stotelės kampo ir kurį laiką tylėdamas stovėjo. Pasak tyrėjų, tada jis suprato, kad autobusas greitai neatvyks, todėl kurį laiką pastovėjęs pridėjo „kažką aštraus“ prie Evos nugaros ir nutempė ją į mišką. Ji pasiūlė paimti jos pinigus ir telefoną, tačiau A. Falkinas nereagavo ir toliau tempė auką nuo kelio.

„Nemačiau, ką, tiesiog jaučiau kažkokį šaltą metalą, įspaustą į mano nugarą. Iš pradžių paklusau, tada jis, matyt, atsipalaidavo, – prisiminė E. Balturcevič. – Atsisukau, bandžiau priešintis ir pamačiau, kad jis rankose laiko kryžminį atsuktuvą. Pradėjau rimtai priešintis ir mes kritome“.

A. Falkinas pradėjo ją beatodairiškai mušti atsuktuvu – Eva užsidengė rankomis, ir smūgiai daugiausia krito į jas. „Aš šaukiau: „Gelbėkit!“, bet šeštą ryto visi miega ir niekas nieko negirdėjo, – sakė E. Balturcevič. – Jis sakė, kad jei dabar neužsičiaupsiu, mane pasmaugs. Dar jis kartojo tuos pačius žodžius: „Kodėl šiandien taip blogai. Kodėl šiandien taip blogai?“ Eva manė, kad jis tą dieną jau bandė ką nors užpulti. Ar tai tiesa, ar ne, nežinoma.

„Kai jis pradėjo mane smaugti, aš, taip sakant, atsisveikinau su visais. Ir tą akimirką iš pakavimo cecho iššoko vyras – jis nebuvo rusas, jie čia dirbo rotacijos principu mūsų lentpjūvėje, – pasakojo E. Balturchevič. – Kai Falkinas pamatė jį atbėgantį link mūsų, griebė atsuktuvą ir pabėgo. Jaunuolis priėjo prie manęs ir norėjo mane pakelti, bet aš jaučiausi taip, lyg visas mano skrandis būtų perplėštas. Buvo toks skausmas, viskas buvo perdurta.“

A. Falkinas daugiau nei 30 kartų smogė E. Balturchevič atsuktuvu.

„Ištisus metus bijojau viena eiti iki autobusų stotelės, vyras mane lydėdavo. Bijojau likti viena namuose. Net kur nors išeinant – vis galvojau, kad jis iššoks ir viskas pasikartos, – sakė E. Balturcevič. – Nežinau, ar tai suvaidino tam tikrą vaidmenį, ar ne, bet galiausiai su vyru išsiskyrėme. Kadangi nuolat verkiau, tai buvo tarsi nervinis išsekimas. Man nebuvo galima nieko pasakyti, pakelti balso, iš karto pradėdavau verkti.“

Kad įrodytų A. Falkino dalyvavimą išpuolyje, teisėsaugos pareigūnai 2017 m. surengė akistatą. A. Balturčevič „labai bijojo ir nerimavo“, kad neatpažins užpuoliko arba „apkaltins nekaltą žmogų“. Tačiau kai ji sutiko A. Falkiną, abejonių neliko. „Jis vėl pažvelgė man į akis ir pasakė: „Visą šį laiką galvojau, ar tu gyva, ar ne. Na, atleisk“, – prisiminė Eva. – Jis pats atvirai, tiesiai šviesiai man pasakė: „Tu priešinaisi, greičiausiai būčiau tave nužudęs.“ Tai buvo pasakyta taip ramiai, tarsi jis ką tik būtų išgėręs arbatos.“

„Falkinas aukoms sakė: „Jei darysi tai, ką sakau, liksi gyva.“ Jis tesėjo savo žodį: visos, kurios priešinosi, mirė, – sakė E. Iskenderovas. – Bet tos, kurie pakluso jo reikalavimams, liko gyvos.“

Atokvėpis kalėjime

2012 m., po išpuolio prieš E. Balturcevič, A. Falkinas nusprendė pasislėpti – juk moteris išgyveno ir įsiminė jo veidą. „Jis suprato, kad bus persekiojamas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už kelių ypač sunkių nusikaltimų, įskaitant žmogžudystę, įvykdymą, – sakė E. Iskenderovas. – Jam tikriausiai reikėjo atokvėpio, kad paslėptų pėdsakus.“ Pasak tyrėjo, A. Falkinas norėjo atsėdėti kalėjime, todėl įvykdė dar vieną nusikaltimą, tačiau šį kartą jis neslėpė veido ir leidosi sugaunamas.

2012 m. rugpjūtį jauna mokytoja iš Berezovskio išvyko į Jekaterinburgą susitikti su vaikinu. Pasimatymas baigėsi vėlai, kai nebekursavo viešasis transportas, todėl vyras merginai pasiūlė pavežėti – automobilį vairavo tas pats A. Falkinas.

Jis sutiko pavežėti merginą už 400 rublių, tačiau kelionės pabaigoje paprašė dviejų tūkstančių, o kai ji atsisakė mokėti, pasuko į mišką, trenkė merginos galvą į stiklą, nutempė į galinę sėdynę ir išprievartavo atsuktuvu. Po to, kas įvyko, mergina kreipėsi į policiją – ji įsiminė automobilio markę ir prievartautojo vardą. 2013 m. vasarį A. Falkinas buvo sulaikytas.

Jis iš karto pripažino savo kaltę ir atgailavo. „Labai šlykštu tai prisiminti ir nenoriu to daryti. Atsiprašau merginos“, – tyrėjams sakė A. Falkinas. Jis sutiko su visais kaltinimais ir atsisakė advokato, todėl teisėjas galėjo skirti ne daugiau kaip du trečdalius maksimalios bausmės – dėl to A. Falkinas gavo trejus metus ir aštuonis mėnesius bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. 2015 m. gruodį už gerą elgesį jis buvo anksčiau laiko paleistas.

Kinder siurprizas

Nusikaltimai, dėl kurių A. Falkinas prisipažino apklausų metu 2017 m., ilgą laiką liko neišaiškinti – kai kurios aukos net nesikreipė į policiją. Siekdami patvirtinti jo žodžius, tyrėjai peržiūrėjo archyvus su prašymais medicinos įstaigoms, greitosios pagalbos automobilių iškvietimais, taip pat neišaiškintomis baudžiamosiomis bylomis ir pareiškimais policijai – net ir tais, kuriuos aukos vėliau atsiėmė.

Vienas iš policijos pareigūnų asmeniškai vaikščiojo iš buto į butą ir bandė įtikinti aukas kalbėti. Taip jie sužinojo iš 66 metų moters, kad A. Falkinas ją išprievartavo, bet ji niekam apie tai nepasakė. Paaiškėjo, kad jis moteriai grasino peiliu, tačiau pro šalį važiavęs automobilis išgąsdino nusikaltėlį. Moteris išgyveno, bet prarado sąmonę ir neprisiminė prievartautojo – ir tada parodymų nedavė.

Jauniausia auka buvo devynerių metų mergaitė, kurią A. Falkinas išprievartavo 2006 m. „Būdama devynerių nesupratau, kad yra maniakų, kurie prievartauja vaikus. Nesupratau, kas vyksta, – vėliau žurnalistams sakė Tatjana Mochova (vardas pakeistas). – Po to, kas įvyko, man išsivystė kažkoks psichikos sutrikimas: tarsi būčiau pakeista, pradėjau viską matyti kitaip. Ir tarsi kažkas mane spaudė ir laikė, nepaleido.“ Būdama 25 metų, ji ir toliau kentėjo nuo fobijų ir „bijojo vyrų“ – sakė, kad „neleido jiems artintis“ prie savęs. T. Mochova norėjo turėti vaikelį, bet negalėjo prisiversti: „Bijau, kad praleisiu akimirką ir vaikui kažkas nutiks“, – sakė ji.

Paaiškėjo dar viena su nepilnamečiais susijusi istorija. Vieną dieną A. Falkinas gatvėje sutiko 13 metų berniuką ir dar jaunesnę mergaitę. Jis ėmė grasinti berniukui ir nutempė jį į krūmus, kur įvykdė „seksualinio pobūdžio smurtinius veiksmus“. Po to išprievartavo mergaitę ir padovanojo jai „Kinder Surprise“. Pasak tyrėjo E. Iskenderovo, tuo metu mergaitė „buvo maža ir nesuprato prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir prasmės“. E. Iskenderovas apie A. Falkiną samprotavo, kad „jam žmogus yra tiesiog seksualinės traukos objektas“. „Aukos amžius jam nesvarbus“, – sakė E. Iskenderovas.

Pažįstamiems A. Falkinas atrodė kaip paprastas žmogus: dirbo gelbėtoju Nepaprastųjų situacijų ministerijoje, buvo vedęs ir augino du vaikus. Savo „VKontakte“ puslapyje paskelbtose nuotraukose besišypsantis A. Falkinas žaidžia boulingą, nardo su akvalangu, važinėja atrakcionais, žvejoja, keliauja į Turkiją ir Sankt Peterburgą. Daugelyje nuotraukų jis pozuoja su savo vaikais – jie visi kartu juokiasi.

Pasak E. Iskenderovo, A. Falkinas iš tikrųjų buvo šaltakraujis žmogus ir nejautė jokio gailesčio, todėl lengvai slėpė savo nusikaltimus nuo aplinkinių. „Pažįstamiems sakė, kad eina į mišką rinkti beržų sulos, o kitiems – kad eina miegoti, – prisiminė tyrėjas Ivanas Bardinas. – Jis susikūrė sau alibi, kad yra namuose arba miške, bet ne nusikaltimo vietoje.“

„Dviveidis žmogus: viena vertus, paprastas padorus pilietis, dirbantis ir išlaikantis savo šeimą, – sakė E. Iskenderovas. – Kita vertus, kai jį apimdavo noras daryti nusikaltimus, jis nieko nepaisė.“

A. Falkinui pripažinus kaltu dėl mokytojos iš Berezovskio išprievartavimo, žmona jį paliko ir pasiėmė vaikus. Paleistas iš kalėjimo, A. Falkinas susirado merginą ir įsidarbino tekintoju, tačiau 2017 m. jis nusprendė vėl išprievartauti ir užpuolė I. Vakruševą.

Mintys apie žmogžudystę

Tyrimas truko 10 mėnesių, po to A. Falkinas dar tris mėnesius tyrinėjo baudžiamosios bylos medžiagą. Jis buvo apkaltintas nusikaltimais prieš 16 žmonių – tai tik epizodai, dėl kurių buvo surinkti įtikinami įrodymai. Mirė trys jo aukos – Nadežda Tabulina 2004 m., Fliura Gimajeva 2005 m. ir Irina Vakruševa 2017 m. 2018 m. birželį byla buvo perduota teismui.

A. Falkino advokatas reikalavo, kad kai kurie epizodai būtų išbraukti iš kaltinimų ir kad būtų atlikta pakartotinė psichologinė ir psichiatrinė ekspertizė. „Atsakovas teigė, kad jis nėra visiškai sveiko proto, nurodė atminties spragas ir psichikos sutrikimus“, – sakė prokurorė Tatjana Novoselceva.

„Turiu psichikos sutrikimų. Turiu nusikalstamų minčių apie žmogžudystę ir kitų, kurių negaliu atsikratyti, – teisme sakė A. Falkinas. – Norėjau kreiptis į psichiatrą. Bet nesu kvailas ir supratau, kad jei apsilankyčiau pas psichiatrą, visas mano gyvenimas, kuris buvo daugiau ar mažiau normalus, baigtųsi. Šios moters užpuolimas buvo spontaniškas sprendimas. Viskas man visada buvo spontaniška. Savo gyvenime esu padaręs daug nusikaltimų.“

Tačiau keturių narių ekspertų komisija pripažino jį sveiko proto.

2018 m. spalio 12 d. 35 metų A. Falkinas buvo pripažintas kaltu dėl visų kaltinimų ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jis taip pat turėjo atlyginti moralinę žalą aukų artimiesiems ir sumokėti 3,4 mln. rublių

A. Falkinas pateko į kalėjimą, tačiau tyrimas tęsėsi: kai kurie nusikaltimai, kurie buvo išaiškinti po I. Vachruševos nužudymo, buvo atskirti į atskirus procesus. 2019 m. pradžioje prasidėjo naujas teismo procesas, kuriame A. Falkinas buvo apkaltintas pasikėsinimu išprievartauti nepilnametę ir dviem smurto epizodais grasinant nužudyti. 2006 m. vasario 23 d. šventės proga girtas A. Falkinas užpuolė moksleivę Pergalės parke ir bandė ją išprievartauti – tačiau netoliese buvo mergaitės sesuo, ir maniakas pabėgo. Tų pačių metų liepos 20 d. vakarą jis vėl buvo girtas tame pačiame parke. Jis pamatė 10 metų mergaitę, einančią su draugėmis – A. Falkinas jas išvaikė ir išprievartavo mergaitę. 2012 m. rugpjūčio 29 d. jis parke išprievartavo 66 metų moterį.

2019 m. balandį A. Falkino laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pratęsta dar 20 metų kalėjimo. Jis pateikė apeliaciją Aukščiausiajam Teismui, kuri tų pačių metų gegužę buvo atmesta – bausmė liko nepakeista. A. Falkinas toliau atlieka bausmę, sėdėdamas vienutėje specialiojo režimo kolonijoje.