Visą 1992 m. rugsėjo 1 d. dieną Janas Jaroszewiczius negalėjo susisiekti su savo tėvu Piotru Jaroszewicziumi, kilusiu iš Baltarusijos Nesvyžiaus miesto ir buvusiu Lenkijos ministru pirmininku.

Vakare atvykęs į tėvų vilą viename iš Varšuvos rajonų, Janas rado savo tėvą kėdėje su diržu aplink kaklą – vyras buvo pasmaugtas. Jo žmona Alicia gulėjo kraujo klane vonios kambaryje – į ją buvo šauta medžiokliniu šautuvu, paimtu iš šeimos kolekcijos.

Ši žmogžudystė tebėra vienas paslaptingiausių epizodų šiuolaikinėje Lenkijos istorijoje ir iki šiol nėra išaiškinta.

Nuo kalinio iki generolo

Kokia buvo P. Jaroszewicziaus tautybė? Jam skirtuose tekstuose apie tai neužsimenama. Yra žinoma, kad jis gimė 1909 m. Baltarusijos Nesvyžiaus mieste.

Andžejus, P. Jaroszewicziaus sūnus iš pirmosios santuokos (Janas, kurį minėjome, gimė antrojoje), pasakojo, kad jo prosenelis (ir premjero senelis) Karolis Horoševičius gyveno Nesvyžiuje ir dirbo Radvilų rūmuose. Jaunystėje jis dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo ištremtas į Sibirą, netoli Rusijos miesto Irkutsko – po kelerių metų Radvilos padėjo jam grįžti į Nesvyžių. Po kelerių metų Karoliui gimė dukra Liudmila, kuri tapo mokytoja. Ji ištekėjo už savo kolegos Konstantino Jaroševičiaus.

1916 m. K. Horoševičius mirė ir po to jaunos šeimos padėtis ėmė blogėti. Liudmila ir Konstantinas, būsimo ministro pirmininko tėvai, paliko Nesvyžių ir daug keliavo ieškodami darbo. Jie išsiuntė dvi dukras pas gimines Mozyriaus srityje, o du sūnus (įskaitant būsimą ministrą pirmininką) pasiėmė su savimi į Berežnoję (dabar agromiestelis Stolino srityje). Piotras įgijo išsilavinimą mokytojų seminarijoje Pružanuose, o iš ten ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo paskirtas į Mazovijos sritį – tiek ji, tiek Pružanai tuo metu priklausė Lenkijai.

Šiuolaikinės Lenkijos teritorijoje Piotras dirbo iki 1939 m., kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kartu su žmona jis nusprendė vykti į Berežnoją, kur toliau gyveno būsimo ministro pirmininko motina. Jiems atrodė, kad iš vakarų puolę vokiečiai toli nenueis. Blogiausiu atveju jie planavo kirsti sieną ir prašyti prieglobsčio Sovietų Sąjungoje. Kelias pasirodė esąs sunkus (Kobrine jie buvo laikomi šnipais ir vos nesušaudyti), bet rugsėjo 16-osios vakarą šeima atvyko. O kitą dieną Raudonoji armija kirto Lenkijos sieną ir pajudėjo jų link.

Valdant naujajai valdžiai, P. Jaroszewiczius 1939 m. spalį tapo vietos mokyklos direktoriumi, tačiau 1940 m. birželio pabaigoje jis, jo žmona ir trijų mėnesių dukra buvo deportuoti kaip liaudies priešai į rytus, į Rusijos Archangelsko sritį. Kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą, jie buvo paleisti, persikėlė į Stalingradą (dabar Volgogradas), kur mirė poros dukra.

Tuomet SSRS pradėjo formuotis Anderso armija. Taip buvo vadinamos Lenkijos ginkluotosios pajėgos, suformuotos SSRS iš karo belaisvių, pabėgėlių ir nuteistųjų. Tai tapo įmanoma po to, kai Lenkijos vyriausybė tremtyje ir SSRS atkūrė diplomatinius santykius. Piotras bandė stoti į kariuomenę, tačiau jam buvo atsisakyta, nes prieš karą nebuvo gavęs karinio parengimo. Taip pat buvo įtarimų, kad jis serga šiltine, ir tai pasitvirtino.

Piotras buvo paguldytas į ligoninę, iš kurios buvo išrašytas tik 1942 m. kovo mėn. Būtent tada iš Sovietų Sąjungos buvo išvesta Anderso armija. 1943 m. pavasarį pasklido žinia apie Katynės žudynes, kurių metu NKVD 1940 m. sušaudė daugiau nei 20 tūkst. lenkų. Po to vyriausybių santykiai vėl pablogėjo.

Pasveikęs P. Jaroszewiczius įsidarbino kolūkyje. Tada jis vėl buvo suimtas ir su žmona deportuotas į Kazachstaną. Ten, grasinant lageriu, jis buvo priverstas priimti sovietinę pilietybę. Vyras neturėjo daug pasirinkimo: po Anderso armijos pasitraukimo durys į Vakarus užsitrenkė. Jam tereikėjo išgyventi sovietinėje realybėje.

1943 m. gegužę iš Sovietų Sąjungoje likusių lenkų, o vėliau ir kitų jau sovietų kontroliuojamų Lenkijos karinių dalinių, buvo suformuota Pirmoji lenkų Tado Kosciuškos pėstininkų divizija. P. Jaroszewiczius prie jų prisijungė – iš pradžių sandėlininku ir raštininku. Tačiau vėliau, jo paties žodžiais tariant, jis paprašė darbo politinėje linijoje – tapo politiniu karininku, pasakojančiu kareiviams apie sovietinės sistemos privalumus ir diegiantis valstybinę ideologiją „masėms“.

Po daugelio metų, prieš pat mirtį, P. Jaroszewiczius buvo paklaustas, kodėl jis pasirinko tokį kelią ir kodėl vėliau tylėjo apie prieš jį vykdytas represijas ir dukters mirtį. „Aš tylėjau, kaip ir daugelis kitų, ir raginau tūkstančius žiauriai įskaudintų žmonių tylėti ir susitaikyti su tragiška praeitimi. Dabar į šiuos klausimus žiūriu taip pat. Nes viena yra žinoti, kentėti, nerimauti, o visai kas kita – draskyti sunkius senus randus“, – tada sakė jis.

1943 m. Piotras baigė 2-osios Dombrovskio pėstininkų divizijos karininkų mokyklą. 1944 m. jis tapo šio divizijos vyriausiojo vado pavaduotoju politiniams reikalams, o tais pačiais metais – Lenkijos armijos 1-osios armijos (Lenkijos armijos 1-ojo korpuso, suformuotos T. Kosciuškos divizijos pagrindu) politinio skyriaus vadovu. Kai jis buvo paskirtas į pastarąsias pareigas, suteikiant jam kapitono laipsnį, įtakingas pareigūnas Jakubas Bermanas pasipiktino, kad P. Jaroszewiczius net nebuvo komunistas. Tačiau paskyrimas įvyko. 1944–1945 m. Piotras jau buvo 1-osios armijos vado pavaduotojas.

Per dvejus metus P. Jaroszewiczius iš deportuoto ir teisių neturinčio tremtinio tapo aukšto rango karininku. Jo karjera ėjosi aip per sviestą. 1945–1950 m. jis buvo krašto apsaugos viceministras. Vos per kelerius metus raštininkas tapo brigados generolu – jo paaukštinimas greičiausiai buvo susijęs su slaptosiomis tarnybomis, nes tiesiog nebuvo kitos jėgos, galinčios pakelti P. Jaroszewiczių į tokias aukštumas.

Dešimtmetis premjero poste

1952 m. pirmoji P. Jaroszewicziaus žmona mirė nuo vėžio, palikdama jį su šešerių metų sūnumi Andžejumi. 1955 m. vyras vedė antrą kartą – žurnalistę Alicią Solską. Po penkerių metų jis buvo atleistas iš karinės tarnybos ir tuomet pradėjo kurti politinę karjerą.

Pereidamas iš vienų pareigų į kitas, 1964 m. P. Jaroszewiczius tapo kandidatu į valdančiosios PUWP (Lenkijos jungtinės darbininkų partijos) politbiurą. Tačiau svarbiausias įvykis jo gyvenime įvyko 1970 m.

Tuomet valdžia vidutiniškai 30 proc. padidino maisto, pramonės prekių ir statybinių medžiagų kainas. Šalyje prasidėjo streikai, kuriuos režimas nusprendė numalšinti jėga. Dėl to visoje šalyje žuvo 41 darbininkas, du policininkai ir vienas kareivis. Po neginkluotų žmonių sušaudymo Lenkijos vadovas Wladyslawas Gomulka patyrė širdies smūgį ir 1970 m. gruodį jį pakeitė Edwardas Gierekas. Tuo pačiu metu, prisijungęs prie politbiuro, ministru pirmininku tapo P. Jaroszewiczius.

Būtent Nesvyžiaus gentainis buvo vadinamas naujojo ekonominio kurso architektu. Idėja buvo pasinaudoti Sovietų Sąjungos ir JAV atšilimo politika ir pasiskolinti pinigų iš Vakarų, kad būtų galima pertvarkyti ekonomiką. Buvo manoma, kad modernizavus pramonę, Lenkija galės dideliu mastu eksportuoti prekes į demokratines šalis ir taip grąžinti pasiskolintus pinigus.

Iš pradžių šalyje kilo gyvenimo lygis, tapo prieinamos vakarietiškos vartojimo prekės. Tačiau didžioji dalis pinigų buvo nekompetentingai investuota arba tiesiog pavogta – Lenkijos skolos pradėjo augti. Vakarai, patekę į ekonominės krizės laikotarpį, negalėjo pirkti lenkiškų prekių tokiais kiekiais, kurios, be to, ne visada buvo aukštos kokybės. Tai lėmė, kad dešimtmečio pabaigoje valdžia susidūrė su negebėjimu aptarnauti užsienio skolą.

1980 m. vasarį P. Jaroszewicziuss buvo atleistas. Tačiau tai neišgelbėjo PUWP. Liepos mėnesį kainos vėl buvo pakeltos ir prasidėjo streikas. Dėl to valdžia sudarė susitarimą su profesinėmis sąjungomis, kurio pagrindu tą patį rudenį buvo įkurta legendinė „Solidarumo“ profesinė sąjunga. Rugsėjį buvo atleistas E. Gierekas, politiškai trumpai pergyvenęs savo ministrą pirmininką.

Jo įpėdiniai bandė visą atsakomybę už krizę perkelti jam ir P. Jaroszewicziui, 1981 m. demonstratyviai pašalindami juos iš PUWP. Tais pačiais metais šalyje buvo įvesta karo padėtis – taip valdžia, veikiama Sovietų Sąjungos įtakos, bandė kovoti su augančiu „Solidarumo“ populiarumu. Tarp internuotųjų buvo ne tik opozicijos atstovai, bet ir buvusių šalies lyderių komanda, vadovaujama E. Giereko. Tarp jų atsidūrė ir P. Jaroszewiczius.

Kol buvęs premjeras buvo suimtas, jį bandė apkaltinti dėl aštuntojo dešimtmečio ekonominės katastrofos ir teisti specialiame tribunole. Tais pačiais 1981 m. P. Jaroszewiczius buvo paleistas namo. Kaltinimai nebuvo svarstomi, o 1984 m. liepą politikui buvo suteikta amnestija. Jis visiškai pasitraukė iš viešo gyvenimo, nedalyvavo devintojo dešimtmečio pabaigos – dešimtojo dešimtmečio pradžios įvykiuose, kai Lenkijoje žlugo komunistinis režimas.

Tačiau Piotras jau buvo senas žmogus – žmogžudystės metu jam buvo 82 metai.

Daug kaltinamųjų – jokių rezultatų

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais P. Jaroszewiczius ir jo antroji žmona A. Solska gyveno uždarą gyvenimą viloje, esančioje Varšuvos Anino rajone. Draugai ir giminaičiai porą lankydavo retai.

Žudikai į namus įsilaužė 1992 m. rugpjūčio 31 d. į rugsėjo 1 d. naktį. Pirmąją rudens dieną niekam nepavyko susisiekti su pora; vėlai tą patį vakarą ten atvyko Alicios ir Piotro sūnus Janas Jaroszewiczius. Jis rado savo tėvų kūnus.

Rugsėjo 2 d., 1 val. nakties, policija atvyko į namus. Nebuvo dingę nieko vertingo – nei paveikslų, nei papuošalų, nei medalių, nei ginklų, nei sidabro kolekcijos. Tikėtina, kad nusikaltėliai pavogė kelis tūkstančius dolerių, kuriuos Piotro sūnus jam grąžino prieš pat mirtį – šią sumą jis buvo pasiskolinęs.

Tyrimo metu nuo pat pradžių buvo padaryta klaidų – į vilą atėjo daug žmonių, o tai trukdė policijos darbui. Tačiau tyrėjai pamatė bato antspaudą – jį palikęs asmuo avėjo kinų prekės ženklo „Double Coin“ sportbačius.

Tyrėjai svarstė kelias versijas:

šeima – P. Jaroszewicziaus sūnūs vienas kito nemėgo, Alicia negalėjo pakęsti savo posūnio, tačiau priešiškumo įtaka žmogžudystei nebuvo patvirtinta;

paaugliai – prieš pat žmogžudystę viloje lankėsi 14-metė Kasia, Alicios anūkė iš pirmosios santuokos, ir, nepaisydama draudimo, atsivedė draugų į namus. Tačiau jų patikrinimas nieko įtartino neatskleidė;

politinė – P. Jaroszewiczius dirbo prie antrosios savo memuarų dalies, tariamai rinko dokumentus, kompromituojančius aukštus pareigas užimančius asmenis. Tačiau žurnalistas, kuris buvo jo bendraautoris, teigė, kad Piotras norėjo pateisinti save už metus, kuriuos dirbo ministru pirmininku;

grupės, apiplėšusios pagyvenusių ir turtingų žmonių butus, veiksmai – penki panašūs incidentai įvyko Varšuvos senamiestyje. Ši versija taip pat nebuvo patvirtinta.

Galiausiai dėmesys buvo sutelktas į plėšikų grupę iš Mazovijos Minsko miesto – jie buvo žinomi pravardėmis Fashistas, Krzaczekas, Nunekas ir Sztywny. Krzaczeko bute buvo rastas suomiškas peilis. Jis, kartu su kitais peiliais, buvo parodytas A. Jaroszewicziui, kuris teigė matęs jį savo tėvo namuose. Kartu su Fashisto meilužės Jadvygos parodymais tai tapo pagrindiniu įrodymu 1994 m. balandį prasidėjusiame teismo procese. Tačiau galiausiai byla žlugo, 1998 m. Varšuvos vaivadijos teismas išteisino visus keturis kaltinamuosius dėl įrodymų trūkumo – to reikalavo ne tik gynyba, bet ir prokuroras. 2000 m. tą patį nuosprendį patvirtino Varšuvos apeliacinis teismas. Du byloje dirbę inspektoriai po daugelio metų buvo įsitikinę, kad sučiupo tikruosius nusikaltėlius, ir buvo nusiminę, kad anie buvo išteisinti.

2001 m. Lenkijoje buvo paleista automatinė pirštų atspaudų identifikavimo sistema. Po ketverių metų P. Jaroszewicziaus byla buvo perduota specialiajam padaliniui, tiriančiam sudėtingus neišaiškintus nusikaltimus. 2005 m. pabaigoje analitikai atrado, kad iš bylos medžiagos dingo svarbūs įkalčiai. Kalbama apie tris pirštų atspaudų folijos fragmentus su neatpažintų pirštų atspaudų pėdsakais. Jie buvo rasti ant kirvuko, kuriuo buvusio ministro pirmininko kaklas buvo suveržtas diržas, ant nužudytojo stalo gulinčių akinių ir ant spintelės durų jo kabinete. Po dvejų metų paieškų buvo rastas tik pirmasis folijos fragmentas, tačiau asmens su šiais pirštų atspaudais duomenų bazėje nebuvo.

2017 m. byloje pasirodė naujas posūkis. Žurnalistai kalbėjosi su J. Jaroszewicziumi, kuris, kitaip nei jo brolis, anksčiau nieko nekalbėjo apie žmogžudystę. Paaiškėjo, kad prieš septynerius metus jis iš teismo gavo dėžę su įrodymais, kurios taip ir negalėjo atidaryti. Paaiškėjo, kad joje buvo du pirštų atspaudų folijos fragmentai su pirštų atspaudais, kurių policija ieškojo metų metus. Kodėl ji buvo perduota Janui, nežinoma. Tais metais ši medžiaga buvo perduota prokuratūrai.

Atrodo, kad byla artėja prie kulminacijos. 2019 m. prokuratūra oficialiai apkaltino buvusio ministro pirmininko nužudymu tris „karatė gaujos“ narius: Martiną B., Dariuszą S. ir Robertą S. Įtariama, kad jie į namus pateko pro atvirą vonios kambario langą, naudodamiesi dviem sklype rastomis kopėčiomis. Tada Robertas S. smogė ministrui pirmininkui (kuris žiūrėjo televizorių) į galvą namuose rasto šaunamojo ginklo dalimi. Po to kartu su Martinu B. jis nunešė Piotrą į jo kabinetą ir pririšo prie kėdės.

Miegamajame miegojusią Alicią nusikaltėliai pažadino ir nuvedė į vonios kambarį greta jos miegamojo. Ten jie surišo jai kojas ir rankas ir paguldė ant grindų. Apiplėšusi namus, trijulė sutiko P. Jaroszewiczių, kuriam pavyko išsivaduoti. Jis vėl buvo pasodintas į kėdę. Robertas S. jį pasmaugė, o du nusikaltėliai laikė buvusį ministrą pirmininką už rankų. Tada tas pats vyras paėmė šautuvą ir nušovė Alicią.

Teismo procesas prasidėjo 2020 m. Po metų vyrai buvo paleisti iš areštinės dėl įrodymų trūkumo, tačiau liko policijos priežiūroje. 2024 m. lapkritį visi trys kaltinamieji buvo išteisinti. Taigi klausimas, kas nužudė buvusį Lenkijos premjerą, lieka neatsakytas.