Armėnų plaukikas iš nuskendusio troleibuso išgelbėjo 20 žmonių. Jo žygdarbis buvo atskleistas tik praėjus šešeriems metams po nelaimės. Prieš tai net sportininko žmona apie jį nežinojo.

Vieną dieną armėnų plaukikas ir daugkartinis SSRS vandens sporto čempionas Šavaršas Karapetjanas, skubėdamas į treniruotę, pamatė troleibusą, nukritusį nuo kelio į ežerą. Rizikuodamas gyvybe, jis ištraukė keleivius, tačiau ilgas buvimas vandenyje ir gelbėjant žmones gautos žaizdos pakenkė plaukiko sveikatai, todėl jam teko nutraukti sportinę karjerą.

Š. Karapetjano žygdarbį valdžia ilgą laiką slėpė, tačiau laikui bėgant sportininkas pagaliau sulaukė visuomenės pripažinimo. Jam dabar beveik 72 metai, o už savo didvyrišką poelgį jis vis dar gauna laiškų ir apdovanojimų.

Š. Karapetjanas gimė 1953 m. Vanadzore, Armėnijoje (tuomet miestas vadinosi Kirovakanu). Jis buvo vyriausias iš trijų sūnų šeimoje. Kai jam buvo apie 11 metų, šeima persikėlė į Jerevaną. Š. Karapetjano tėvas buvo sportininkas ir norėjo, kad Šavaršas taptų gimnastu. Tačiau dėl savo ūgio jis nebuvo priimtas į gimnastikos skyrių.

Tada Šavaršas užsiregistravo į plaukimo skyrių. Iš pradžių jis bijojo vandens, bet greitai įprato ir pamilo šią sporto šaką. Tiesa, jis buvo pašalintas iš klasikinio plaukimo sekcijos kaip „neperspektyvus“, tačiau viskas pasikeitė po susitikimo su buvusiu povandeninio plaukimo treneriu, kuris pasiūlė Š. Karapetjanui treniruotis vadovaujant jam.

Vos po dvejų metų Šavaršą aplankė įspūdinga sėkmė: jis buvo priimtas į SSRS nacionalinę komandą. Būdamas 23 metų, jis tapo daugkartiniu šalies čempionu ir tarptautinių vandens sporto varžybų nugalėtoju. Už pasiektus rekordus jis buvo vadinamas „Auksine žuvele“.

Pasak Š. Karapetjano, jis nuolat treniravosi. Prieš eidamas į baseiną, jis kasdien nubėgdavo 30 kilometrų su kuprine ant nugaros, kuri svėrė 25 kilogramus. Kartais treniruotės vykdavo net naktį.

Kartą Šavaršas įveikė 800 metrų nardymo su akvalangu varžybas tarptautiniame turnyre Kijeve. Staiga jo balione pritrūko oro, bet Š. Karapetjanas sulaikė kvėpavimą ir plaukė toliau. Pasak jo, jis užėmė pirmąją vietą varžybose, tačiau tuo metu buvo beveik be sąmonės ir net nesuprato, kad laimėjo.

Du žygdarbiai per dvejus metus

Š. Karapetjanas savo pirmąjį žygdarbį įvykdė 1974 m. sausio 8 d. Kartu su kitais poilsiautojais jis keliavo autobusu iš Cachkadzoro slidinėjimo kurorto į Jerevaną. Staiga autobuso variklis ėmė gesti ir jis sustojo kalnų vingiuotame kelyje. Vairuotojas išlipo iš kabinos, bet pamiršo užtraukti rankinį stabdį. Autobusas pradėjo riedėti žemyn vis didėjančiu greičiu.

Tada Š. Karapetjanas pakilo nuo savo vietos, nubėgo į saloną, alkūne išdaužė stiklą, įlipo vidun, tada sėdo prie vairo ir paspaudė stabdį. Autobusas atsitrenkė į akmenį ir sustojo. Jei Š. Karapetjanas būtų pavėlavęs kelias sekundes, automobilis būtų nukritęs nuo uolos į tarpeklį. Tuo metu autobuse buvo apie 30 žmonių.

Po dvejų metų plaukikas atliko žygdarbį, kuris jį išgarsino visame pasaulyje. 1976 m. rugsėjo 16 d. rytą Š. Karapetjanas, jo brolis Kamo ir treneris išėjo rytinio bėgiojimo. Jų akyse visu greičiu važiavęs troleibusas prarado valdymą, nulėkė nuo kelio ir įkrito į Jerevano ežerą.

Š. Karapetjanas paprašė savo brolio ir trenerio pasilikti krante ir pats šoko į vandenį. Jis pasiekė troleibusą: jame buvę žmonės buvo gyvi, nes salono gale buvo susidariusi oro kišenė. Vanduo buvo drumstas: smūgis iš dugno pakėlė dumblą, ir beveik nieko nebuvo matyti. Bet Š. Karapetjanui pavyko išspirti langą ir jis pradėjo traukti žmones iš troleibuso. Sportininką sužalojo išdaužto lango skeveldros, tačiau jis vėl ir vėl nėrė į gelmes, kuriose vandens temperatūra siekė apie 13 laipsnių.

Treneris ir Kamo Karapetjanas padėjo Šavaršui: brolis priėmė žmones ir nutempė juos į valtis, kurios nukentėjusiuosius nuplukdė į krantą, o treneris suteikė jiems pirmąją pagalbą. Vėliau prie jų prisijungė profesionalūs gelbėtojai ir gydytojai. Jie atsinešė į ežerą nardymo įrangą, bet joje nebuvo suspausto oro. Todėl Š. Karapetjanas toliau nardė dėl žmonių. Kaip pats prisipažino, jis suprato, kad turi ne daugiau kaip 15 minučių.

Tikslus troleibuso keleivių skaičius nežinomas, tačiau jų buvo mažiausiai 66 žmonės. Š. Karapetjanas ištraukė kelias dešimtis, bet išgyveno tik 20 (kai kurių šaltinių duomenimis, 22). Oficialiai žuvusiais paskelbti 45 keleiviai ir vairuotojas. Š. Karapetjanas apgailestavo, kad negalėjo išgelbėti daugiau žmonių.

„Kartą ištraukiau iš po vandens troleibuso sėdynės pagalvėlę. Nejutau, kad tai ne žmogus. Nuolat sapnuoju tą pagalvę“, – prisiminė jis.

Paskutinio nėrimo metu jis apvyniojo troleibusą geležiniu lynu – to reikėjo, kad troleibusas būtų iškeltas iš vandens. Š, Karapetjanui nebeliko jėgų, todėl jis nėrė su sunkiu akmeniu, kad šis jį nutemptų į dugną. Galiausiai brolis Kamo ištraukė Š. Karapetyaną iš vandens. Tuo metu Šavaršas buvo netekęs daug kraujo ir beveik be sąmonės, todėl buvo skubiai paguldytas į ligoninę. Gydytojai jam diagnozavo plaučių uždegimą, daugybines pjautines žaizdas ir kraujo užkrėtimą. Jis ligoninėje praleido 45 dienas.

„Aukšta temperatūra, sepsis. Jie davė antibiotikų, vienu metu sušvirkštė šešis švirkštus. Jei tą dieną per treniruotę nebūčiau nubėgęs 21 kilometro, būčiau viską ištvėręs! Bet kūnas buvo išsekęs“, – sakė Š. Karapetjanas.

Po dviejų mėnesių gydymo Š. Karapetjanas grįžo į treniruotes, tačiau jo sveikata labai pablogėjo. Vietoj įprasto krūvio jis vos galėjo nuplaukti dešimt metrų. Nepaisant to, Š. Karapetjanas toliau treniravosi, o 1977 m. SSRS taurės finale iškovojo aukso medalį. Po to sportininkas nusprendė pasitraukti iš profesionalios sporto.