Laidotuvių tradicijos visame pasaulyje labai skiriasi. Jos atspindi unikalius skirtingų visuomenių kultūrinius ir religinius įsitikinimus.

Šiame straipsnyje panagrinėsime kai kurias žaviausias ir išskirtines viso pasaulio laidojimo tradicijas.

Tibetas

Tibete tradicinė laidotuvių praktika apima „dangaus laidojimą“, kai mirusiojo kūnas yra veikiamas gamtos stichijų ir jį naikina paukščiai. Manoma, kad ši praktika padeda sielai greičiau pasiekti nušvitimą.

Meksika

Dia de los Muertos, arba „Mirusiųjų diena“ – tai Meksikos šventė, kuri švenčiama prisimenant mirusius artimuosius. Tai džiaugsminga ir spalvinga šventė, apjungianti maistą, muziką ir šokius.

Gana

Ganoje laidotuvės dažnai yra didels ir sudėtingas įvykis, kuris gali trukti kelias dienas. Velionis dažniausiai laidomas pagal užsakymą pagamintame karste, atspindinčiame jo asmenybę ar profesiją, pavyzdžiui, žuvies formos karste žvejui.

Japonija

Japonijoje tradicinės laidotuvės yra šintoizmo arba budistų ceremonijos, kurių metu deginami smilkalai, aukojamas maistas ir gėlės bei skaitomos sutros. Kūnas dažniausiai kremuojamas, o pelenai laidojami šeimos kape.

Naujasis Orleanas, Luiziana

Naujojo Orleano laidotuvėse skambantis džiazas yra tradicinis būdas švęsti mirusiojo atsisveikinimą su gyvenimu. Eisenoje pakeliui į kapines dalyvauja pučiamųjų orkestras, kuris groja gedulingą muziką, o po to visi kartu linksmai švenčia atsisveikinimą su velioniu.

Indonezija

Indonezijoje Tara Toraja (vaikščiojančių lavonų apeigų – red.)metu žmonės praktikuoja sudėtingą laidotuvių ritualą, kurio planavimas gali užtrukti ne vienerius metus ir apimantis dešimčių vandens buivolų aukojimą. Manoma, kad ritualas padeda mirusiojo sielai pasiekti pomirtinį pasaulį ir atneša gerovę gyviesiems.

Pietų Korėja

Tradicinių laidotuvių praktika Pietų Korėjoje reiškia, kad šeima aprengia mirusįjį baltais drabužiais ir siūlo valgyti bei gerti. Kūnas dažniausiai kremuojamas, o pelenai dedami į urną ir laidojami šeimos kape.

xxx

Laidotuvių tradicijos visame pasaulyje yra tokios įvairios ir unikalios, kaip ir jas praktikuojančios visuomenės ir kultūros. Nors pašaliniams žmonėms šios praktikos gali atrodyti keistos ar nepažįstamos, jos atspindi giliai įsišaknijusius įsitikinimus ir papročius, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Suprasdami ir gerbdami šias tradicijas, galime prasmingai ir pagarbiai pagerbti ir švęsti mirusiųjų gyvenimus.