Kas turėtų būti įtrauktas į nekrologą, kokius vardus ir žmones jame galima įvardinti, o kokių ne?

Klausimas yra aktualus, nes šalia daugybės sprendimų, kuriuos reikia priimti mirus mylimam žmogui, yra ir tikimybė pridaryti klaidų, dėl kurių šeimoje gali kilti nesusipratimai arba netgi turėti politinių pasekmių, kalba „Newsday“ ir CNN žurnalistė Susana Soper*.

Ne taip seniai nekrologuose buvo minimi tik artimiausi ar kraujo giminaičiai. Šiomis dienomis nekrologų kultūra eina tuo pačiu keliu, kaip ir likęs pasaulis. Tai, kas priimtina, beveik viskas ir vyksta.

Proveržis įvyko, kai pasikeitė požiūris į gėjus ir jų šeimas. Dabar įprasta, kad mirusiojo partneris yra identifikuojamas kaip ir tradicinių sutuoktinių. Ir kodėl jie už atsidavimą ir bendrą gyvenimą negalėtų būti tokiais pripažinti? Kai užklumpa sielvartas ir liūdesys, tai ne metas dar labiau skaudinti.

Sunkiausia parašyti vaikų nekrologus, ypač tokius, kuriuose reikia paminėti, ką dėl jų mirties išgyvena „dvi mamos“ arba „du tėčiai“. Vien dėl to, kad tėvai yra gėjai ar lesbietės, jų širdies skausmas yra ne mažesnis. Juk tokia yra ne vieno šiame amžiuje augančio vaiko realybė.

Pastaruoju metu užuojautos talpina viską, – ir atsidavusius globėjus, ir visą gyvenimą lydėjusius draugus, bendrakeleivius ir net augintinius. Jau įprasta matyti užuojautų nuotraukas, kuriose yra augintinis su mirusiu šeimininku.

Viename Amerikos laikraštyje buvo paskelbta užuojauta, kurioje buvo paminėta velionio „daugelį dešimtmečių turėta meilužė“ ir „jo atsidavusi draugė“. Lengvai šokiruojantis faktas, tiesa?

Patyrę nekrologų rašytojai pataria surinkti informaciją apie paskutinius žmogaus norus ir juos surašyti. Tuomet jo draugams ir šeimos nariams nereikėtų spėlioti, ko jis norėtų, o paklausti jau per vėlu. Juk didžiausia dovana – ramybė, atsirandanti žinant, kad mirusiojo galutiniai norai yra užrašyti.

Kai kam gali kilti klausimas, ar reikia į nekrologą įtraukti savo vaikų sutuoktinius ir kaip tai padaryti? Patariama įvardinant suaugusius mirusiojo vaikus, jų sutuoktinių vardus įrašyti skliausteliuose.

Pavyzdžiui:

Ji paliko sūnų Tomą (Agnę) iš Vilniaus ir dukrą Mariją (Andrių) iš Kauno ir keturis anūkus.

Taip pat galite pasakyti:

Ji paliko savo sūnų Tomą, jo žmoną Agnę ir jųdviejų vaikus – Jurgį ir Jorį iš Vilniaus bei dukrą Mariją, jos vyrą Andrių ir jų dukras Elzę ir Austėją iš Kauno.

Tačiau anūkai ne visada įvardijami. Galima sakyti: ji taip pat paliko keturis anūkus, arba ji paliko keturis anūkus, – Elzę, Austėją, Jurgį ir Jorį. Pačiam skaitytojui paliekama spręsti, kurie vaikai kam priklauso.

Kaip kam kyla klausimas, ar nekrologuose derėtų įvardinti svaines ir svainius ar pan. giminaičius, kurie nėra susieti kraujo ryšiais. Kartais paprasčiau pasakyti: netektį taip pat išgyvena mylintys uošviai, dukterėčios, sūnėnai ir daugybė draugų. Tai taip pat ir pigiau, nes jeigu užuojautą publikuosite laikraštyje, tai jie paprastai apmokestina eilutes, todėl trumpumas yra ne tik naudingesnis, bet ir pigesnis.

Pasaulyje pastaruoju metu pasirodo tokių nekrologų, kuriuose rašoma: "Jis buvo Bilo, kuris 1971 m. įkūrė Anoniminių alkoholikų grupę, draugas ir grupės narys." Tai nelengva, bet iškalbinga ir atvira užuomina apie dar vieną mirusiojo gyvenimo aspektą. Tačiau tokios šių laikų nekrologų tendencijos ir realijos.

*Šiame nekrologų rašymo vadove dažnai cituojama „Newsday“ ir CNN žurnalistė Susana Soper, knygų „Nekrologų rinkinys“, „Gyvenimo šventimo vadovas“, ciklo „Gyvenimas su sielvartu“ autorė.