Lietuva istoriškai laikoma krikščioniška šalimi, todėl svarus Bažnyčios vaidmuo daugeliui tautiečių yra savaime suprantamas ir giliai įaugęs į kasdienį gyvenimą. Krikštynos, vestuvės ar laidotuvės – tai ne tik religinės apeigos, bet ir reikšmingos šeimos šventės, kurios dažnai suvokiamos kaip neišvengiama ir būtina gyvenimo dalis.

Šiomis akimirkomis Bažnyčia turi kone svarbiausią vaidmenį, tačiau, kaip pasakoja dalis tikinčiųjų, patirtis organizuojant religines apeigas ne visada būna pakylėjanti. Socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo pasakojimų apie situacijas, kai savanoriška auka, žmonių teigimu, įgauna nerašytos kainos bruožų, o pinigų klausimas ima dominuoti ten, kur tikėtasi dvasinio palaikymo. Tokios patirtys, anot pašnekovų, gali ne tik apkartinti svarbią gyvenimo šventę, bet ir pasėti nepasitikėjimo sėklą pačia institucija. Ar tikėjimas turėtų turėti kainą – net ir tuomet, kai ji oficialiai neegzistuoja?

„Per mažai“. Kai auka nustoja būti tik pasirinkimu

Diskusija apie pinigus Bažnyčioje įsiplieskė „Facebook“ grupėje „Mamyčių bendruomenė „VAIKAMS IR NE TIK“, kai viena iš narių paklausė, kaip žmonės supranta, kiek reikia aukoti už religines apeigas. Klausimas pasirodė esąs gerokai jautresnis, nei tikėtasi, – per trumpą laiką pasipylė dešimtys atvirų, emocingų ir skausmingų pasidalijimų.

Viena moteris prisiminė močiutės laidotuves, kurios, pasak jos, paliko ne gedulo, o šoko jausmą. „Įdėjom į vokelį 100 €, kad išlydėtų, tai jis (kunigas) prie akių atplėšė ir pasakė per mažai, sakom, o tai kiek reikia, sako, dėkit ant stalo, aš pasakysiu, kada užteks“, – rašė ji ir pridūrė, kad situacija vyko artimųjų akivaizdoje.

Ne viena komentatorė teigė pastebėjusi, jog aukos dydis, jų manymu, tiesiogiai veikė net apeigų eigą bei trukmę. „Padavėme vokelyje 100 €, pasakė „hmm, kokia lengva auka“, tai krikštas pas mus praėjo žaibo greičiu – per kokias 10 minučių“, – dalijosi diskusijos dalyvė. Kita moteris pasakojo apie panašią patirtį: prieš ketverius metus krikštijant jos vaiką, padavus 100 eurų vokelį, ceremonija, anot jos, truko vos apie penkias minutes. Po kelių savaičių, tapus krikšto tėvais ir tam pačiam kunigui įteikus 200 eurų auką, tos pačios apeigos truko maždaug 25 minutes. Moteris teigė taip ir nesupratusi, kodėl apeigų trukmė taip akivaizdžiai skyrėsi.

Atskirą diskusijos dalį užėmė pasakojimai apie didžiųjų miestų bažnyčias, kur, anot komentatorių, „aukos“ turi aiškiai apibrėžtas ribas. „Didmiesčių „elitinėse“ bažnyčiose yra vadinamos aukos „stafkės“. Pažįstamai vienoje Kauno bažnyčioje pasakė, kad 500 € auka yra per maža, Vilniuje girdėjo – be 1500 € net kalbos nebus, man pačiai Kaune buvo pasakyta: „Be 400 net neateikit“, – pasakojo moteris.

Kitos diskusijos dalyvės pasakojo girdėjusios apie panašias praktikas ir kitose didmiesčių bažnyčiose. Anot jų, kai kur įvardijamos ne tik „rekomenduojamos“ aukos, bet ir konkretūs įkainiai, pavyzdžiui, krikštynoms ar santuokai. Komentatorės teigė, jog buvo kalbama apie kelis šimtus eurų siekiančias sumas, o kai kuriais atvejais – ir apie keturženkles aukas, ypač labiau lankomose ar „prestižinėse“ bažnyčiose.

O kad tikintiesiems būtų „lengviau susigaudyti“ ir nekiltų nereikalingų klausimų, pasak patirtimi besidalijančių moterų, kai kuriose bažnyčiose, jų teigimu, kainos aiškiai demonstruojamos: „Kai kurie turi savo kainoraštį, tai sužinoję tiesiog ėjom į kitą bažnyčią, kur kainoraščio nėra.“

Kita komentatorė teigė buvusi nustebinta, kai pamatė, jog kainos už religines apeigas pateikiamos viešai – anot jos, kai kuriose bažnyčiose kainoraščiai esą iškabinti matomoje vietoje. Tokios praktikos, pasak moterų, daliai tikinčiųjų tapo priežastimi ieškoti kitų parapijų.

Tačiau, kaip parodė skirtingi liudijimai, pinigų klausimas kai kuriose bažnyčiose, pasak tikinčiųjų, nesibaigia vien vokeliu. Viena moteris pasidalijo patirtimi, kuri, pasak jos, tapo lūžio tašku santykyje su ilgus metus lankyta bažnyčia. Ji pasakojo daugelį metų ten degdavusi žvakes, užpirkdavusi mišias ir aukodavusi pagal galimybes – kartais daugiau, kartais mažiau. Tačiau pasikeitus kunigui už mišias padavusi 20 eurų ir pradėjusi vardyti vardus, už kuriuos norėjo melstis, išgirdo, kad „per daug vardų, galit sakyti už Jonaičių šeimą ir už Petraičių šeimą“, o vėliau jai buvo paaiškinta, kad už kiekvieną vardą reikia mokėti atskirai – po 5 eurus. Anot moters, būtent ši situacija ją ypač sukrėtė: ne pati suma, o jausmas, kad auka staiga buvo pradėta skaičiuoti. Ji tikino po šio įvykio nusprendusi į tą bažnyčią daugiau nebegrįžti.

Kartu diskusijoje netrūko ir visiškai priešingų patirčių. Dalis komentatorių pabrėžė susidūrusios su kunigais, kurie atsisakė priimti pinigus, patys klausė, ar žmogus „nenuskriaus savęs“, arba aiškiai pasakė, kad aukos dydis neturi jokios įtakos apeigoms. Kai kurios rašė, jog būtent tokiose parapijose jautėsi ramiai ir saugiai, o pats aukojimas išliko tuo, kuo, jų manymu, ir turėtų būti – asmeniniu, laisvu apsisprendimu.

Oficiali Bažnyčios pozicija ir tai, ko ji nepaaiškina

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas pakomentavo viešojoje erdvėje kilusias diskusijas ir paaiškino, kad aukos už religinius patarnavimus Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra laisvanoriškos, o sunki tikinčiojo socialinė padėtis negali tapti pagrindu neteikti sakramentų. „Įvairiose pastoracinėse situacijose prioritetas teikiamas žmogui, jo konkrečiai gyvenimo situacijai“, – komentavo LVK. Atsakyme taip pat nurodoma, jog pastaruoju metu konferencija nėra gavusi informacijos apie atvejus, kai būtų elgiamasi kitaip, tačiau pabrėžta, kad dekanatai ir vyskupijos gali disponuoti ir kita informacija.

Į konkrečius klausimus apie galimas neoficialias aukų „ribas“, kainoraščius ar skundų nagrinėjimo praktiką atsakyta nebuvo.

Vis dėlto dviejų anonimiškai kalbėti sutikusių pašnekovių patirtys piešia kiek kitokią kasdienę realybę, nei oficialiai nurodoma.

Viena jų pasakojo apie kalėdojimo laikotarpį viename iš pajūrio miestelių, kai kunigas lankė parapijiečių namus rinkdamas aukas. Anot moters, daliai žmonių tuo metu neturint galimybės paaukoti, buvo sakoma, jog „nieko tokio“, o auka užrašoma „į skolą“. Tačiau vėliau, pasak pašnekovės, bandant užsakyti mišias ar kitas religines apeigas, ši skola būdavo primenama, o apeigos, jos teigimu, neatliekamos tol, kol suma nebūdavo grąžinta.

Kita pašnekovė prisiminė itin nemalonią situaciją mišių metu. Anot jos, į aukų krepšelį įmetus smulkesnę sumą, ji sulaukė viešo nepasitenkinimo ir pašaipaus komentaro iš aukas rinkusio asmens. „Visos šalia sėdinčios močiutės dėjo kupiūras, ir ne smulkias, o aš tuo metu prie savęs turėjau tik 5 eurus monetomis“, – pasakojo ji. Moteris teigė, kad ši patirtis ją ypač sukrėtė, nes vyko kitų tikinčiųjų akivaizdoje ir paliko gėdos bei pažeminimo jausmą.

Dalies tikinčiųjų patirtys rodo, kad aukų tema Bažnyčioje išlieka jautri ir dažnai nutylima. Net jei oficialiai auka yra savanoriška, praktikoje ji kartais tampa išbandymu žmogui, kuris į bažnyčią ateina ieškodamas ne įkainių, o ramybės.