Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Sankt Peterburgo (Rusija) įėjimuose ir šiukšliadėžėse pradėta rasti žmonių palaikų. Aukos buvo vyrai, sergantys psichikos ligomis. Policija ilgai negalėjo rasti žudiko, kol vieną dieną jį sučiupo nusikaltimo vietoje. Žudiko bute buvo rasta iš žmonių paruoštų patiekalų. Ši Sankt Peterburgo kanibalo istorija aprašoma leidinyje „Xolod“.

Trys kūnai Ordžonikidzės gatvėje

1992 m. lapkritį policija 22-ojo namo rūsyje Ordžonikidzės gatvėje (Sankt Peterburgo Maskvos rajone, kuriam būdingi tipiški penkių aukštų Chruščiovo laikų pastatai) aptiko žmogaus kūno dalių. Jos buvo išsiųstos teismo medicinos ekspertizei, kuri nustatė, kad kūnų fragmentai turi kanibalizmo požymių. Policija pradėjo baudžiamąjį tyrimą, tačiau negalėjo nustatyti nei mirusiojo, nei galimo nusikaltėlio.

1995 m. liepą kaimyninio namo gyventojai vėl aptiko apgraužtų žmogaus kūno dalių – galvą, rankas ir kojas – tačiau šį kartą šiukšliadėžėje. Šį kartą pagaliau buvo nustatyta velionio tapatybė: jo vardas buvo Michailas Bočkovas (patikimos informacijos apie jo amžių ar gyvenamąją vietą nebuvo). Tyrimas greitai pasiekė aklavietę, nes nebuvo rasta liudininkų, kurie būtų matę asmenį, išmetusį palaikus.

Tų pačių metų rugpjūtį Lensovetos gatvėje, netoli dviejų ankstesnių vietų, vėl buvo rasta vyro galva. Šį kartą palaikus aptiko benamis, rausdamasis šiukšliadėžėje. Pasak Aleksandro Babičiaus, operatoriaus, filmavusio siužetą vietinei televizijos laidai „Televizijos saugumo tarnyba“, kai atvyko filmavimo komanda, nukirsta galva gulėjo gerai matomoje vietoje, o šiukšliadėžėje buvo paketai su kūno dalimis, įskaitant žmogaus vidurius ir lytinius organus.

Trečioji auka buvo 43 metų Eduardas Vasilevskis. Paaiškėjo, kad jis sirgo psichine liga. Radus vyro palaikus, tyrėjai padarė išvadą, kad visas tris žmogžudystes įvykdė tas pats asmuo. Atsirado ir pirmieji liudininkai: pasak A. Babičiaus, netoliese esančių pastatų gyventojai matė aukštą vyrą, į konteinerį metantį kelis paketusį.

Tada policija įtarė 34 metų Ilšatą Kuzikovą, Ordžonikidzės gatvės 22-ojo namo gyventoją. Jis buvo psichiatrinėje įskaitoje ir turėjo piktnaudžiavimo alkoholiu istoriją. Kaimynai anksčiau apie jį buvo pranešę policijai, pavyzdžiui, dėl visos laiptinės „iškruvinimo“.

„Liesas Igoris“

Nikolajus Ponomarenko, knygos apie agentūros „Televizijos saugumo tarnyba“ darbą autorius, teigė, kad I. Kuzikovas 1993 m. vasarį dalyvavo girtų žmonių muštynėse. Bute susirinko keturi žmonės. Buto savininkas tariamai persivalgė ir mirė, o kiti pradėjo ginčytis ir muštis. Du iš jų apiplėšė trečiąjį ir nuėjo pasiimti dar vieno butelio. Tuo tarpu apiplėštas vyras sukėlė gaisrą bute. Ugniagesiams pavyko jį išgelbėti ir jis dar spėjo papasakoti policijai apie išgertuves, iš kurių vienas vyras buvo „liesas Igoris“. Auka kitą dieną mirė ligoninėje, o Igoris taip ir nebuvo rastas. Vėliau, aptikę tris sukapotus kūnus, teisėsauga sužinojo, kad „Igoris“ buvo vyras, kuris paprastai prisistatydavo kaip I. Kuzikovas.

I. Kuzikovui skirtoje laidoje iš ciklo „Laukinis laukas“ žurnalistas Aleksandras Nevzorovas pranešė, kad I. Kuzikovas buvo sulaikytas vos po trijų dienų nuo paskutinių palaikų radimo („Izvestija“ pranešė, kad paieška truko tris savaites).

N. Ponomarenko suėmimą apibūdina taip: policija pradėjo daužyti I. Kuzikovo duris, bet jis jų neatidarė. Tada tyrėjai nusprendė į butą pasiųsti santechniką, neva patikrinti vandentiekio sistemos. Planas suveikė: I. Kuzikovas įsileido santechniką.

„Darbininkas patikrino vonios kambarius, bet grįžo, švelniai tariant, sukrėstas. Ant koridoriaus grindų jis pastebėjo nupjautas žmogaus kojas, apvyniotas striuke“, – rašė N. Ponomarenko. Po to policija vėl pasibeldė į I. Kuzikovo duris, ir šį kartą vyras pagaliau jas atidarė.

Be žmogaus galūnių, detektyvai viduje rado didelį stiklainį marinuotos mėsos, o už lango – džiovintą žmogaus odos gabalą. I. Kuzikovas vėliau buvo sulaikytas ir apkaltintas žmogžudyste bei kūno supjaustymu.

Nuolat badavo

I. Kuzikovas gimė 1960 m. gruodžio 4 d. Leninabado mieste (dabar Chudžandas), Tadžikistane. 1973 m., remiantis I. Kuzikovo parodymais po arešto, jo tėvas Zakiria mirtinai sumušė žmoną sūnaus akivaizdoje. Jis sakė, kad po motinos mirties „liko našlaičiu“. I. Kuzikovas su broliu buvo išsiųsti į Leningradą gyventi pas tetą, kuri juos užaugino.

N. Ponomarenko rašė, kad po aštuntos klasės internatinėje mokykloje I. Kuzikovas įstojo į profesinę mokyklą, kad taptų suvirintoju. Baigęs mokslus, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Grįžęs iš armijos, I. Kuzikovas dirbo perdirbimo gamyklose ir gyveno bendrabutyje. Žurnalistas Aleksejus Zavinovskis, kuris, anot kolegų, kalbėjosi su I. Kuzikovu po jo arešto, pasakojo, kad 1982 m. vyras pradėjo gerti. Maždaug tuo metu I. Kuzikovui buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai ir jis buvo užregistruotas rajono psichiatrijos klinikoje su šizofrenijos diagnoze. Nuo tada vyras kasmet šešias–aštuonias savaites gulėdavo ligoninėje.

Gavęs invalidumo išmokas dėl šizofrenijos, I. Kuzikovas įsigijo vieno kambario butą Sankt Peterburgo Maskvos rajone. Ten jam buvo duota kvota įsirengti telefoną, kurį įsirengė nelaukdamas eilėse. Pensija buvo pristatoma į namus, o kartais vyras užsidirbdavo pinigų priduodamas butelius. Tačiau I. Kuzikovas pragerdavo visas savo pajamas ir galiausiai gyveno skurde, parduotuvėje pirkdamas tik cukrų, dribsnius, duoną ir arbatą. „Išverdu ryžius su cukrumi ir tiek“, – taip jis apibūdino savo mitybą.

Vienok, anot A. Zavinovskio, I. Kuzikovas buvo labai praktiškas. Kai buvo paguldytas į ligoninę, nuomojo butą, reikalaudamas, kad nuomiminkai iš anksto susimokėtų. Jis taip pat pasinaudojo savo privilegijomis, kartą per metus gaudamas nemokamus traukinio bilietus. Tuo metu, kai Sankt Peterburge dėl Sovietų Sąjungos žlugimo atsiradusio stygiaus buvo teikiama humanitarinė pagalba, I. Kuzikovas tariamai pasinaudojo šia proga ir reguliariai gaudavo nemokamo maisto bei drabužių.

Laisvalaikiu I. Kuzikovas kviesdavosi į namus išgertuvių draugus, kurie jam atnešdavo alkoholio. Šie žmonės dažnai ten ir nakvodavo, o kartais net gyvendavo kartu. Anksčiau I. Kuzikovas buvo vedęs, tačiau vienu metu, anot jo paties, žmona apkaltino jį smurtu artimoje aplinkoje, į ką šis atsakė, kad yra „šmeižiamas“. Tada pora išsiskyrė.

„Juk aš taip pat esu žmogus“

1990 m., gydydamasis Sankt Peterburgo 2-ojoje miesto psichiatrijos ligoninėje, I. Kuzikovas sutiko Aleksandrą Pečenkiną. Žurnalistas A. Zavinovskis pasakojo, kad vyrai tapo ne tik draugais, bet ir meilužiais. Išrašyti iš ligoninės, jie pusantrų metų nematė vienas kito, o vėl susitiko 1992 m. I. Kuzikovas pakvietė A. Pečenkiną pas save. Pasak paties I. Kuzikovo, A. Pečenkinas buvo pasigėręs, sėdėjo virtuvėje ir užmigo. Buto savininkas paprašė jo išeiti, bet šis nepajudėjo. I. Tada Kuzikovas paėmė peilį ir dūrė jam į kaklą. „Jis mirė tiesiog sėdėdamas“, – vėliau sakė žudikas tardymo metu.

Vyras nutempė kūną į vonios kambarį. I. Kuzikovas ant savęs pademonstravo, kad perpjovė krūtinę per pusę.

Jis ištraukė aukos širdį ir žarnas. Tai buvo baisu, labai nemalonu ir kėlė nerimą. „Juk aš taip pat esu žmogus, o ne kokia nors nesuprantama būtybė“, – kalbėjo žudikas.

Tuo pačiu metu I. Kuzikovas išdalijo žmogaus mėsos gabalėlius „pirmam ir antram patiekalams, sūdymui ir marinavimui“.

Tada kanibalas kepė mėsą ir iš jos išvirė sriubą. Pasak A. Zavinovskio, kalbėjusio su nusikaltėliu, šis netgi išvirė savo buvusio partnerio penį, kad jo paragautų, bet jam tai nepatiko. I. Kuzikovas dalį A. Pečenkino palaikų išmetė į konteinerį, o likusius paliko savo namo rūsyje.

I. Kuzikovas turėjo katę, kuri, jo teigimu, nurodė būsimas aukas. A. Zavinovskis tvirtino, kad katė taip pat ėdė žmonių kūną, kuriuo ją maitino I. Kuzikovas. Tačiau vieną dieną ją, kaip teigiama, apnuodijo A. Pečenkino kepenys, nes auka sirgo ciroze. Nusprendęs, kad gyvūnas vis tiek nudvės, I. Kuzikovas, anot Zavinskio, suėdė ir ją – „iš gailesčio“.

Pasak I. Kuzikovo kaimynės Jelenos Ivanovnos, po A. Pečenkino nužudymo visa pastato laiptinė buvo „aptaškyta krauju“. Be to, A. Nevzorovo laidoje ji parodė apgadintas savo lauko duris ir užmūrytą akutę, teigdama, kad tai padarė I. Kuzikovas: „Kad nežiūrėtume, kad nešnipinėtume“.

J. Ivanovna taip pat sakė, kad kitas namo gyventojas taip pat skundėsi dėl I. Kuzikovo, tačiau policija nieko nesiėmė. Tada kaimynai pateikė kolektyvinį skundą prieš I. Kuzikovą. „Jei jis neveiksnus, jam reikia gydymo; jei jis veiksnus, jį reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi mes pateikėme skundą, bet policija jį atmetė, sakydama, kad tai buvo smulkus chuliganizmas“, – A. Nevzorovui sakė J. Ivanovna.

„Yra ir daugiau aukų“

Antroji I. Kuzikovo auka buvo Michailas Bočkovas. Pasak V. Ponomarenko, 1995 m. liepos 21 d., geriant I. Kuzikovo bute, svečias pradėjo raustis po šeimininko daiktus. Tai sukėlė ginčą. I. Kuzikovas užpuolė M. Bočkovą ir dūrė jam į kaklą batsiuvio peiliu.

A. Zavinovskis teigė, kad tada I. Kuzikovas nutempė kūną į vonios kambarį, kad jį supjaustytų, ir „išgėrė kraują“. Žurnalistų teigimu, kanibalas suvalgė minkštuosius audinius, o likusius sumetė į sudegusio automobilio, stovinčio netoli garažų jo kieme, galą.

Pasak I. Kuzikovo, žmogžudystės jam darė „daugiau žalos“ nei naudos: „Žarnas suvyniojau į dvi paklodes ir dvi pagalvių užvalkalus. Kraują nuploviau šaltu vandeniu, kad pašalinčiau kvapą“, – sakė jis. Žudikas teigė neturėjęs pinigų nei skalbikliui, nei muilui.

1995 m. rugpjūtį I. Kuzikovas, kaip pats pasakojo, paskambino į psichiatrijos kliniką ir paprašė paguldomas į ligoninę, nes visiškai neturėjo pinigų. Jį aplankė gydytojas, bet į ligoninę nepaguldė. „Jis pasakė: „Išgerk savo vaistus, eik į ambulatorinę kliniką, ir nereikia tavęs guldyti į ligoninę“, – skundėsi I. Kuzikovas.

Trečioji auka buvo protiškai neįgalus 43 metų menininkas Eduardas Vasilevskis, su kuriuo I. Kuzikovas, kaip ir A. Pečenkinas, buvo susipažinęs gydymo metu. 1995 m. rugpjūtį vyras pakvietė savo naują draugą į butą Ordžonikidzės gatvėje.

Kaip pasakojo A. Zavinovskis, išgėręs šeimininkas pradėjo priekabiauti prie Vasilevskio, tačiau svečias atsisakė santykių ir pasakė, kad nor „pas mamą“. Pagal kitą versiją, apie kurią 1997 m. pranešė „Izvestija“, jie užsiėmė seksu, tačiau I. Kuzikovas vis tiek nusprendė nužudyti E. Vasilevskį ir kelis kartus jam dūrė peiliu. Pasak I. Kuzikovo, E. Vasilevskis priešinosi, palikdamas žaizdas ant šeimininko rankų.

Po to I. Kuzikovas pakartojo savo įprastą rutiną: supjaustė ir surūšiavo palaikus, išmetė aukos galvą, žarnas ir lytinius organus į kieme esantį konteinerį, o minkštuosius audinius supjaustė maisto gaminimui.

A. Ponomarenko pažymėjo, kad žudikas apvyniojo aukos rankas ir kojas sena striuke ir paruošė jas transportavimui lauke, tačiau nespėjo to padaryti, nes atvyko santechnikas, o po jo nedelsdami – policijos pareigūnai.

„Kuzikovas nebuvo girtas. Jam pavyko suvalgyti širdį, inkstus ir kepenis. Jis išvirė šonkaulius ir paruošė mėsą skardinėje šašlykui“, – kanibalo veiksmus prieš suėmimą išvardijo buvęs „Televizijos saugumo tarnybos“ darbuotojas.

I. Kuzikovas visiškai pripažino savo kaltę ir atvirai kalbėjo su žurnalistais.

„Du gėrė, bet tik vienas valgė“

Televizijos siužete Nevzorovas pasakojo, kad į I. Kuzikovo butą įsiveržę detektyvai rado daugybę paruoštų patiekalų: kibirą sriubos, troškinį, stiklainį marinuotos mėsos su svogūnais ir apgraužtų kaulų. Visa tai buvo E. Vasilevskio kūno dalys. Be to, bute buvo didelis kiekis džiovintos mėsos, žmogaus odos, aštrių peilių ir „kažkas panašaus į stovus“.

Savo 1995 m. reportaže „Virėjas“, kuris buvo rodomas laidoje „Laukinis laukas“, A. Nevzorovas pradėjo fraze: „Du gėrė, bet tik vienas valgė“. Jis apibūdino I. Kuzikovą kaip „kačių, maisto gaminimo ir juokelių mylėtoją“ su „miela šypsena“. A. Nevzorovas teigė, kad I. Kuzikovas pokalbio metu pradėjo elgtis kaip „psichas“, tačiau jo sveiką protą neva išdavė „šypsena ir nuostabus humoro jausmas“. A. Nevzorovas paklausė I/ Kuzikovo: „Ar sriuba buvo tiršta? Ar Edikas buvo putlus, ar liesas?" I. Kuzikovas atsakė: „Liesas“.

Reportaže taip pat buvo minimas I. Kuzikovo kaimynas, kuris dažnai su juo išgerdavo. Vyras tvirtino, kad I. Kuzikovas buvo „puikus kaimynas“ ir kartais pavaišindavo jį alkoholiu. Paklaustas, kodėl kaimyno nesuvalgė, žudikas atsakė: „Jis nevalgomas; vien kaulais užspringsi.“

Kitame interviu I. Kuzikovas paaiškino, kodėl nežudė moterų. Kanibalas teigė, kad jo namuose buvo „ir benamių, ir malonių moterų“, kai kurios iš jų netgi jam darė „bjaurius dalykus“. Tačiau neva negalėjęs joms nieko padaryti. „Aš myliu moteris. Negaliu pakelti rankos prieš moteris... Mano žmona mane šmeižia, sakydama, kad aš ją mušiau“, – sakė Kuzikovas.

Žudikas pareiškė, kad „niekada nenorėjo nieko nužudyti“. I. Kuzikovas tvirtino, kad anksčiau vieninteliai, kuriems jis galėjo pakenkti, buvo gyvūnai: „nukirsti vištai galvą“. „Bet dabar aš prie to pripratau“, – padarė išvadą jis.

Tame pačiame interviu I. Kuzikovas prisipažino padaręs sunkų nusikaltimą. „Jaučiuosi nejaukiai. Tai kanibalizmas. Valgiau kepenis ir širdį. Žmogžudystė, gerai, galbūt jie būtų skyrę man švelnesnę bausmę, bet dabar aš niekada neištrūksiu iš šių beprotnamių“, – kalbėjo kanibalas.

„Aš nepersivalgau“

I. Kuzikovas buvo apkaltintas trimis žmogžudystėmis. Kai kurie prognozavo, kad žudikui bus skirta didžiausia – mirties bausmė. Paklaustas, ar I. Kuzikovas bijo mirties, jis atsakė: „Tikriausiai ne. Sako, kad tai būtų lengva bausmė.“

1995 m. žudikas buvo patalpintas Kresty tardymo izoliatoriuje. Pasak A. Ponomarenko, jo kameros draugams nepatiko gyventi šalia kanibalo. Jie esą jo bijojo ir netgi pradėjo miegoti pamainomis, saugodami vienas kitą. Todėl nusikaltėlis buvo perkeltas į dviejų asmenų kamerą su kitu kanibalu. Kalėjime I. Kuzikovas skundėsi A. Zavinovskiui, kad teta nė karto per dvejus metus jo neaplankė. „Norėčiau, kad teta man atneštų maisto produktų; čia man neužtenka maisto“, – sakė jis, paaiškindamas, kad turėjo omenyje sausainius, arbatą ir cukrų.

1997 m. kovo mėn. Sankt Peterburgo miesto teismas pripažino I. Kuzikovą nepakaltinamu. Remiantis medicinine-psichiatrine ekspertize, jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suvokti savo veiksmų. Žudikas buvo paguldytas į specialią uždarą psichiatrijos įstaigą priverstiniam gydymui.

Nuo to laiko apie I. Kuzikovą praktiškai nieko nežinoma. 2017 metais Sankt Peterburgo psichiatrijos ligoninėje, kurioje buvo gydomas I. Kuzikovas, apsilankė leidinio „Naša versija“ korespondentas. Savo straipsnyje jis rašė: „Gydytojai mus patikino, kad kanibalas daugiau niekada nebus paleistas.“ I. Kuzikovui 2025 metų pabaigoje sukako 65 metai.