Lavinia Fisher gyvenimas buvo kupinas paslapčių ir mįslių. Ši itorija apie pirmąją amerikiečių serijinę žudikę tapo tikra legenda, kurioje mitai glaudžiai susipynę su realybe. Kas buvo ši moteris ir kas privertė ją įvykdyti virtinę žiaurių nusikaltimų?
Pasaulis žino daugybę moterų, kurios išgarsėjo kaip serijinės žudkės, tačiau Lavinia Fisher istorija skiriasi nuo tipiškų istorijų apie maniakus. Apie jos gyvenimą prieš pradedant nusikalstamą veiklą žinoma mažai, o jos įvykdytos žmogžudystės vis dar kelia klausimų ekspertams. Šioje istorijoje pasakojimas apie tai, kas privertė ją nužudyti, kokius griaučius slėpė jos praeitis ir kaip baigėsi žiaurios nusikaltėlės legenda.
Lavinia Fisher (mergautinė pavardė nežinoma) gimė 1793 m. Čarlstone, Pietų Karolinoje. Mažai žinoma apie mergaitės šeimą ir vaikystę – kai kurių šaltinių teigimu, Lavinia buvo vergų dukra, o pagal kitą versiją mergina buvo įtakingų ir išsilavinusių miesto gyventojų paveldėtoja JAV, kurie mirė, kai jai buvo maždaug penkiolika metų.
Vienaip ar kitaip, užaugusi ir išgarsėjusi, kaip pagrindinė miesto gražuolė, Lavinija sutiko turtingą vergus valdžiusios dinastijos įpėdinį Johną Fisherį, kuris iš karto įsimylėjo žaviąją merginą ir jai pasipiršo. Versijos, kad Lavinia buvo vergų palikuonė, šalininkai mano, kad Johnas padėjo savo mylimajai ir jos mamai pabėgti, o tai jaunuolio šeimai nelabai patiko – sužinoję apie Johno veiksmus, tėvai nusprendė atimti iš jo finansinę paramą, kuri jam galėjo pakloti gyvenimo pamatus.
Tiesa, kai kurie tyrinėtojai nesutinka su šia versija – daugelio teigimu, Lavinia ir Johnas susitiko viename iš oficialių priėmimų, kuriuos organizavo jų šeimos, ir būtent ten jie vienas kitą pamilo, tačiau vargu ar kada nors sužinosime tiesa apie pirmąjį jų susitikimą.
Susituokę Fishersai apsigyveno savo namuose Čarlstone, o vėliau ėmėsi verslo – atidarė nedidelį viešbutį miesto pietuose, pavadintą „Six Mile Wayfarer House“. Viešbutis buvo labai populiarus tarp turistų ir pavargusių keliautojų, kurių tose vietose buvo gana daug – Čarlstonas buvo jūrų uosto vieta, per kurią plaukdavo laivai su medvilne, todėl vieta buvo viena iš labiausiai klestinčių tuometinėse Jungtinėse Valstijose.

Be to, Lavinia ir Johnas garsėjo savo svetingumu ir nepriekaištingomis manieromis – Pietų Karolinos gyventojai buvo girdėję apie draugiškus nedidelio Čarlstono viešbučio šeimininkus ir mielai rekomendavo „Six Mile Wayfarer House“ savo pažįstamiems ir draugams, o policija, kuri ne kartą čia gavo nemokamą nakvynę ir skanią vakarienę, visokeriopai palaikė sutuoktinių veiklą.
Tačiau nerūpestingą miestelio gyventojų gyvenimą netrukus nutraukė pranešimas apie kelis dingusius Fisherių šeimai priklausančio viešbučio svečius – per kelis mėnesius tuose rajonuose dingo daugiau nei dešimt žmonių, o tai kėlė nerimą visuomenei.
Nepaisant desperatiškų bandymų surasti dingusius asmenis ir išsiaiškinti priežastis policijai nepavyko padaryti jokios pažangos – nebuvo nei liudininkų, nei aiškių įrodymų, o „Six Mile Wayfarer House“ savininkai tvirtino nieko nežinantys. Be to, kaip pamename, Fisherių pora gerai sutarė su policija ir vietos gyventojais ir niekam neatėjo į galvą, kad jie galėtų būti susiję su žmonių dingimu.
Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė – apie 1819 m. vyras, vardu Johnas Peoplesas, kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad Fisherių pora yra žudikai, savo viešbutyje įrengę tikrą labirintą su kankinimo kameromis ir narvais kaliniams.

Vyro teigimu, Johno ir Lavinios viešbutyje jis apsistojo vėlai vakare, nusprendęs po kelionės atgauti kvapą. Iš pradžių šeimininkė pasakė J. Peoplesui, kad nėra laisvų kambarių, tačiau ji pasiūlė jam karštą vakarienę, kurios metu paklausė apie jo finansinę padėtį ir sužinojo, iš kur jis kilęs ir kur važiuoja. Tą vakarą Johnas buvo puikiai nusiteikęs – jam pavyko sudaryti keletą didelių sandorių, atnešusių jam daug pinigų, ir jis nusprendė pasidalinti džiaugsmu su svetingąja Lavinia.
Sužinojusi, kad Johnas turi didelę pinigų sumą, ponia Fisher staiga pranešė radusi laisvą kambarį savo svečiui ir maloniai pasiūlė prieš miegą išgerti arbatos. Sujaudintas Lavinios rūpesčio Johnas paėmė gėrimą ir nuėjo į savo kambarį, bet jis nemėgo arbatos, todėl, nenorėdamas įžeisti svetingos šeimininkės, išpylė ją į kriauklę. Ir tai išgelbėjo jo gyvybę.
Nukentėjusiojo teigimu, naktį jis sėdėjo kėdėje ir studijavo dokumentus, kurie buvo būtini vėlesniems sandoriams. Peržiūrėjęs popierius, Johnas jau ruošėsi eiti miegoti, kai staiga pamatė, kad jo lova pradėjo slinkti žemyn – dėl sumanaus mechanizmo miegamoji vieta pamažu leidosi po grindimis. Apstulbęs keliautojas greitai čiupo savo daiktus ir iššoko pro langą ir nuskubėjo į artimiausią policijos komisariatą, kur pranešė apie tai, kas nutiko.
Policija nedelsdama nuvyko į Fisherių viešbutį, pastato rūsyje rado didelį kambarį, kuriame buvo daugybė kankinimo įrankių, narvų, dingusių svečių daiktų ir kraujo pėdsakų. Lavinia ir Johnas buvo nedelsiant suimti ir pristatyti į teismą, kur buvo nuteisti mirties bausme juos pakariant.
Tačiau tai tik viena iš daugelio versijų apie tai, kas nutiko. Kai kurie istorikai mano, kad J. Peoplesas buvo vienas iš šantažuotojų, kuris pažino Lavinią kaip pabėgusią vergę ir nusprendė pasipelnyti iš to atradimo. Atsidūręs beviltiškoje situacijoje, J. Fisheris nušovė vieną iš nusikaltėlių, tačiau J. Peeplesas sugebėjo pabėgti – ir taip jis atsidūrė policijos nuovadoje su istorija apie maniakų porą, kuri norėjo jį nužudyti.
Patekę į areštinę įsimylėjėliai kasdien rašė vienas kitam laiškus ir iki paskutinio atodūsio tikėjosi teismo atlaidumo, kad galėtų pradėti naują gyvenimą kartu, o kartą net bandė pabėgti – surišus kelis lynus, Johnui pavyko nusileisti, bet žmonai to padaryti nepavyko. Po to J. Fisheris apėjo pastatą ir paprašė kalėjimo prižiūrėtojų grąžinti jį į kamerą, nes nenorėjo palikti Lavinios.
Beje, yra ir trečia versija – pagal ją Lavinia Fisher priklausė banditų grupuotei, kuri vykdė apiplėšimus kelyje, vedančiame į Čarlstoną. Nepaisant daugybės pranešimų apie plėšimus ir žmogžudystes, policija nesiėmė jokių veiksmų, todėl miesto ir jo apylinkių gyventojai nusprendė patys susidoroti su nusikaltėliais.
Ginkluota savanorių grupė traukė į tą vietą, kur dažniausiai buvo apiplėšiami vagonų traukiniai, pirmiausia „Six Mile Wayfarer House“ viešbutyje palikę vyrą, kuris turėjo stebėti šeimininkės elgesį, o vėliau pranešti, ką mato. Tačiau įvykiai susiklostė kitaip – iškart po to, kai būrys piliečių išėjo į medžioklę, į viešbutį atėjo banditai ir ten prasidėjo riaušės. Situaciją stebėti turėjęs Davidas Rossas tarp jų pamatė Lavinia Fisher ir paprašė jos pagalbos, tačiau moteris ėmė jį smaugti, o vėliau kelis kartus trenkė jo galvą į lango rėmą.
Aukai per stebuklą pavyko pabėgti iš viešbučio ir patekti į šerifo biurą, kuris iškart surengė kratą Fisherių viešbutyje ir išdavė orderį juos suimti, o supykę Čarlstono gyventojai sudegino „Six Mile Wayfarer House“ ir prakeikė tą vietą, kur jis buvo pastatytas.
Nepaisant teorijų ir versijų gausos, šios istorijos pabaiga žinoma daugeliui – teisme Fisherių pora buvo nuteista mirties bausme. Tačiau tuo metu ištekėjusios moterys turėjo vieną pranašumą – joms nebuvo taikoma mirties bausmė, todėl Lavinia galėjo jos išvengti. Tiesa, labai greitai valdžia aptiko įstatymo spragą – buvo nuspręsta pirmiausia įvykdyti mirties bausmę Johnui Fisheriui, o po kelių dienų įvykdyti nuosprendį Laviniai, kuri tuo metu jau bus našlė.

Atėjus egzekucijos dienai, Lavinia Fisher, teisėjui leidus, pasipuošė savo vestuvine suknele – ji tikėjosi, kad kas nors iš minios nuspręs ją vesti ir jai pavyks išvengti mirties. Tačiau stebuklas neįvyko ir moteris atsidūrė ant pastolių. Pasinaudodama savo teise į paskutinį žodį, Lavinia kreipėsi į publiką ir pasakė:
„Jei turite ką nors pasakyti velniui, aš perduosiu“.
Tada budelis patraukė svirtį ir Lavinia Fisher oficialiai tapo pirmąja serijine žudike, kuriai Amerikoje įvykdyta mirties bausmė. Tačiau žmonės vis dar domisi, kas ji tokia: žiauri nusikaltėlė, žudžiusi siekdama pasipelnymo ir malonumo, ar liūdnai pagarsėjusių banditų gaujos narė, ar nelaiminga šantažo sąmokslo auka?