Jis nepriklausė nei aukštajai lituanistų kastai, nei kokiai nors literatūrinei kuopelei, užtat turėjo tokius mokytojus kaip W.Borchertas, H.Böllis, S.Lenzas, E.Canetti, H.Brochas, E.Vengrienė, kurie jam padėjo išeiti į labai platų pasaulį. Ir skaitytojai tai jautė.

Knyga debiutavo kaip W.Borcherto vertėjas. Poezija jam buvo priemonė būti prie meno Ezopo metais, pats jos, savos, nelabai vertino, sakė esąs prozininkas. Nors, manding, rašė ne prasčiau už ne vieną "pateptąjį" poetą.

Buvo vienas Frankfurto herojų, Lietuvoje pirštais (vienos rankos) suskaičiuojamų žmonių, įvaldžiusių "lezungo", autorinio skaitymo, žanrą. Jų, "lezungų", prieš ir po mugės surengė kelias dešimtis. Paskutinį - lapkričio 8 dieną Marburge, istorinėje miesto merijos salėje, per Herderio instituto renginį. Vokietijos skaitytojams romanu "Kilnojamosios Röntgeno stotys" prisistatė, galima sakyti, savo jėgomis, suvesdamas Oberhauzeno leidyklą "Athena" su "Seimo žiniomis", kurios bendrai tą knygą išleido. Buvo visur dėmesingai priimamas ir tuo džiaugėsi.

"Žiūrėk, kiek žmonių", - sakė Heseno Dornbušo radijo studijoje. "Mes prasimušėme", - konstatavo pirmą Frankfurto mugės dieną davęs interviu keliolikai radijo ir televizijos stočių.

Namie, surinkęs medžiagą, ruošėsi papasakoti apie Frankfurto patirtį, kad kitiems būtų lengviau... Nusipirkti kompiuterį ir dirbti šiuolaikiškai, nelakstant į redakcijas su mašinėle spausdintais lapais. Ir pasakyti pirmą kalbą Rašytojų sąjungos suvažiavime. Apie kryptis. Nepasakė. Paliko mus kaip tik tada, kai jau būtų galėjęs pasidžiaugti tuo, kas nuveikta.

Sudie, mielas Bičiuli, sunku rasti žodžių, kaip skaudu, kad Tu taip staiga išėjai.