Labai netikėtai man teko teisė tarti šį atsisveikinimo žodį. Dar labiau netikėta buvo žinia apie Romualdo Lankausko mirtį.
Galėjau tikėtis priminimo, kad laikas aplankyti jaukius Lankauskų namus Antakalnyje. Galėjau tikėtis bent kiek tvirtesnio pažado, kad šįmet tai jau tikrai jie atvažiuos pas mus į kaimą. Dar galėjau tikėtis rašytojo autografo ant naujos knygos, ilgoko pokalbio prie kavos puodelio, kai tau užtenka būti tik rimtai susikaupusiam, o intelektualinį pokalbio turinį lemia pats šeimininkas. Tik žinios apie mirtį tikrai nesitikėjau. O žinios apie garbaus amžiaus žmogaus sunegalavimus instinktyviai nesinori sieti su nebūtimi.
Nebuvome su Romualdu artimi draugai. Būti Lankausko draugu, kaip aš įsivaizdavau, vadinasi, turėti tokių žmogiškų savybių, kokių nesijaučiau turįs. Bet mes daugiau nei tris dešimtmečius buvome vienos laiptinės kaimynai, ir tokios kaimynystės galėčiau palinkėti net geriausiam draugui. Tiksliausiai savo santykį su išėjusiuoju galėčiau apibūdinti kaip skaitytojo santykį su literatūros klasiku. Nustebusiems dėl tokio apibūdinimo turėčiau kai ką paaiškinti. Ne šiandien, o gal jau prieš dešimtį ar dvidešimtį metų man ėmė rodytis, kad mes priklausom tai pačiai ketvirtojo dešimtmečio kartai, Likimo smarkiai retinamai, nežiūrint į tai, ar tu gimei to dešimtmečio pradžioj ar pabaigoj. Tai nelinksmas situacijos suvokimas, ir kiekvieną kartą nuo jo aš bėgu į tolimą, per šešis dešimtmečius nutolusią savo paauglystę ir jaunystę, kada prasidėjo didžioji skaitytojo ir rašytojo draugystė.
1954 metais keturiolikmetis knygų rijikas perskaito R. Lankausko apysaką „Tolimajame plaukiojime“. Šiandien jau, rodos, neretai primirštu tai, ką perskaičiau prieš savaitę, o štai prieš šešiasdešimt penkerius metus patirtas įspūdis – ne siužetas, ne personažai, o būtent įspūdis – tebėra gyvas. Kartais net pagalvoju, ar tas „tolimas plaukiojimas“ nebus ir skaitytojo pastūmėjęs literatūros vandenų link.
Kaip ten bebūtų, mano lituanistinių studijų penkmetis (1960–1965) sutapo su R. Lankausko, kaip prozininko, triumfo metais. Iš gal keturių dešimčių rašytojo knygų, neskaitant pakartojimų ir vertimų į kitas kalbas, išvardinsiu tik tą penkmetį pasirodžiusias: novelių rinkiniai „Klajojantis smėlis“ (1960), „Kai nutyla trompetas“ (1961), romanai „Vidury didelio lauko“ (1962), „Tiltas į jūrą“ (1963) ir vėl novelių rinkiniai „Trečias šešėlis“ (1964), „Nuo ryto iki vakaro“ (1965).
Daugiau nevardinsiu: visa tai surašyta ir aptarta enciklopedijose, literatūros istorijoje, atskirus žanrus nagrinėjančiose monografijose ir studijose, dešimtyse straipsnių ir recenzijų. Sustosiu tik prie to lemtingojo penkmečio, lemtingo ne tik R. Lankauskui, bet ir visai mūsų literatūrai. Penkeri metai – šešios reikšmingos prozos knygos, apie kurias tada vieningai ir entuziastingai prabilo literatūros kritika.
Skaitytojai, taip pat ir mūsų studentiška auditorija, R. Lankauską tada neretai pavadindavo lietuviškuoju Hemingway`umi. Tai lėmė ne tik tuo metu ypač išpopuliarėjęs Nobelio premija apdovanotas Ernesto Hemingway`aus romanas „Senis ir jūra“, kurį į lietuvių kalbą ir išvertė R. Lankauskas, bet ir jo paties prozos stilius – lakoniškas, dinamiškas, taupus ir talpus.
Visą daugiau nei šešis dešimtmečius trukusį intensyvų kūrybinį darbą, meninius rašytojo ieškojimus sąlygojo nuolatinis autoriaus gilinimasis į savo herojų, dažniausiai inteligentų menininkų, dvasinį pasaulį, į jų komplikuotus santykius su savo aplinka, kuri dažnai buvo pateikiama kaip miesčioniška buitis, bet įžvalgesniam skaitytojui nesunkiai suvokiama ir kaip nyki sovietinė būtis.
Sovietų valdžia nemėgo R. Lankausko kaip ir kitų laisvai, nepriklausomai, kritiškai mąstančių prozininkų. Nemėgo ir jis tos valdžios, kadaise versdamasis ezopinėmis užuominomis, o nepriklausomybės metais savo požiūrį išreikšdamas ir kandžia ironija, ir aštria satyra, ir drąsiu grotesku. Beje, tai lietė ne tik sovietinę praeitį, bet ir negatyvius naujosios Lietuvos reiškinius.
R. Lankauskas buvo ne tik talentingas prozininkas, dailininkas, bet ir orus, išdidus, gal bent kiek arogantiškas žmogus, drąsus, kritiškas, kategoriškas pilietis. Nežinau, kaip tas savybes priimdavo artimiausi jo draugai, bet jos kai kada atsisukdavo prieš patį menininką. Lemtingais Lietuvai istorinio lūžio metais rašytojas ėmėsi atkurti Lietuvių PEN centrą, kurį laiką ėjo jo pirmininko pareigas. Bet tuo metu jam kažkas nepatiko Rašytojų sąjungos veikloje ar kokioje vienkartinėje akcijoje, ir jis demonstratyviai grąžino sąjungai savo nario bilietą. Buvo dar du ar trys tokie atvejai. Visi kolegos po kurio laiko pripažino savo pasikarščiavimą ir sugrįžo į bendrą būrį. R. Lankauskas negrįžo.
Šiandien nebėra prasmės gvildenti šios situacijos. Galiu tik paliudyti, kad niekas asmeniškai dėl to ant jo nesupyko. Buvo tik nuoširdžiai apgailestaujančių. Ir jeigu pastarųjų dešimtmečių Rašytojų sąjungos narių žinynuose nerasdavome rašytojo pavardės, tai reiškė tik smulkaus organizacinio incidento pasekmes.
Rašytojo R. Lankausko, amžinam poilsiui atgulusio Menininkų kalnelio smėlin, vardas į lietuvių literatūros istoriją įrašytas neišbraukiamai ir ilgam. Tai ir yra paguoda, kuria galima papildyti nuoširdžios užuojautos žodžius velionio našlei Reginai, sūnui Gediminui, visiems artimiesiems ir bičiuliams.