Mylėjau Jurgį. Daug kas Jį mylėjo, nors Jis ir nebuvo žmogus, labai parankus mylėti.

Jurgis buvo rašytojas, rašytojas tikriausia žodžio prasme, romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu.

Buvo pilietis, beviltiškoje situacijoje pasiduodantis bejėgiškam bohemos įniršiui, o laisvės ir demokratijos vilčių įkvėpusioje Lietuvoje tapęs įžvalgiu, ironišku analitiku, neteisybės ar kvailybės triumfo akimirką neprarandančiu blaivaus optimizmo ir tikėjimo.

Nebuvo Jurgis nei bebaimis herojus, nei krištolinių dorybių žmogus. Pernelyg žmogiškas, kad nebūtų palydimas fariziejiškos pavydžių teisuolių piktdžiugos.

Buvo geras draugas, patikimas kolega, neprilygstamas pašnekovas. Ne vieną valandą esame praleidę kartu – ir prie vyno taurės, ir prie kavos puodelio. Per tris pažinties ir, drįstu sakyti, draugystės dešimtmečius nemaža drauge patirta, vienas kitam išsipasakota ir ištylėta. Ir dabar negaliu patikėti, kad važiuodamas į Miestą iš savo Justiniškių niekados nebegalėsiu užsukti į Žvėryną pas Jurgį persimesti vienu kitu žodžiu apie kokią nugirstą naujieną, perskaitytą straipsnį ar knygą, paprašyti smulkios, bet neįkainojamos įgudusio vertėjo konsultacijos.

Jurgis žinojo kone viską, fenomenalios jo atminties fonduose buvo saugomos begalės įvykių ir istorijų, neįtikėtina gausybė faktų ir smulkiausių detalių, netyčia ištartų šmaikščių frazių ir pokalbių nuotrupų.

Nežinau kito žmogaus, sugebėjusio taip savyje išsaugoti dvi nuostabias vaikiškas savybes – smalsumą ir pastabumą. Didelis malonumas būdavo su juo kur nors keliauti, nesvarbu, ar po Vokietiją, ar po Vilniaus senamiestį, ar po jo gimtojo Alytaus pakraščius. Kiekviename kelio vingyje ar kryžkelėje, apgriuvusiame kieme ar neišvaizdžioje laukymėje slypėjo savos istorijos, kurias Jurgis žinojo. Dalis jų išliks, jos užrašytos Jurgio knygose, kitų, deja, užrašyti nebespėta.

Nors spėta tikrai daug. Net sunku įsivaizduoti, kokiam alinančiam triūsui, ypač pastaruoju dešimtmečiu, nepriklausomoje Lietuvoje, buvo save pavergęs Jurgis. Kasmet išversdamas bent po porą svarių romanų (o pastaruoju metu ir sudėtingą E.Canetti, F.Dürrenmatto, M.Reicho-Ranickio dokumentinę prozą), Jurgis vieną po kito rašė ir leido savo romanus – nuo skausmingos meilės poemos "Tūla" iki graudokai pašaipių amžininko atsiminimų "Bilė ir kiti", apsakymų rinkinius, eseistiką, satyras, "šortais" pravardžiuojamas trumputes noveles ir retsykiais, tarsi prisimindamas savo pradžių pradžią, netgi eilėraščius, linksmus ir nelabai.

Linksmus ir nelabai. Tokius, koks buvo ir pats Jurgis. Ir šiandien, paskutinį kartą žvelgiant į jo veidą, šmėstelėjo man jo lūpų kamputyje tokia iki skausmo pažįstama liūdnai ironiška šypsena – be jokio pykčio, tik su trupučiu apmaudo.

Prieš gerus dvidešimt metų graudžiai lengvabūdiškame eilėraštyje "Mylimai ir draugams" Jurgis rašė:

Kuo tau būsiu ties piliakalniu, ties rožėm?

Ties anuo senu viaduku?

Ties rūkuotu gelsvo kranto ruožu?

Kuo buvau, tuo ir pasilieku.

Kam gini, jei nieko neapgynei?

Virš kiekvieno plasta nemirtis!

O ant karsto vien alyvų pynės.

O prie karsto - gražūs ir girti.

Plaukia plaukia, kol veidų nelieka.

Kol ruduo įmirksta degtine.

Atsipjauk negyvą duonos riekę

Ir užgerk nemirusį mane.

Teisybė, Jurgi. Kuo buvai, tuo ir pasilieki. Tik sunku ir dar neįprasta kalbėti apie Tave būtuoju laiku. Šiam pasaulyje Tavo siela nei labai troško, nei ieškojo ramybės, greičiau jau atvirkščiai. Bent dabar ilsėkis ramybėje.

Dar kada pasimatysime.