Paauglio mama dingo prieš Kalėdas. Kūnas rastas tik po 12 metų, nors jis visą šį laiką buvo netoliese.

1960-ųjų žiemą Suomijoje be žinios dingo 33 metų Hilkka Saarinen. Jos dingimo aplinkybės ilgą laiką liko paslaptimi, o tyrimas užsitęsė daugelį metų. Kaip buvo rastas Saarinen kūnas ir kodėl nepavyko įrodyti įtariamo žudiko kaltės – sioje savaitgalinėje detektyvinėje istorijoje.

1960-ųjų Kalėdų dieną 13-os metų Seppo Saarinenas planavo švęsti su tėvais Krutilä kaime pietvakarių Suomijoje. Saarinenų šeimos negalima pavadinti darnia. Paauglio tėvas Pentti Saarinenas dažnai gėrė, po to tapdavo agresyvus ir pavydus. Kaip pastebėjo kaimynai, jis dažnai išliedavo savo pyktį ant vaikų ir žmonos Hilkka, kuri buvo namų šeimininkė. Dėl to vaikai buvo paimti iš šeimos. Tik Seppo ketino per Kalėdas aplankyti tėvus.

Seppo į šventę pakvietė ir savo draugą. Paaugliai atvyko į tėvų namus diena anksčiau nei planuota. Juos pasitiko Seppo tėvas. Kai sūnus paklausė: „Kur mama?“, Pentti neatsakė. Seppo pastebėjo, kad tą dieną tėvas nervinosi, o ant vieno iš jo pirštų pastebėjo kraują. P. Saarinen užrakino kambario šalia virtuvės duris ir uždraudė paaugliams įeiti. Dėl įtemptos atmosferos Seppo draugas išėjo namo nelaukdamas šventės.

Pentti netgi buvo sulaikytas, bet neigė ką nors žinąs apie savo žmonos likimą. Policija patikrino Saarinenų šeimos turtą ir apylinkes, bet nieko nerado. P. Saarinenas buvo paleistas. Vėlesniais metais naujų užuominų neatsirado.

„Tėvas gali viską“

Seppo periodiškai lankydavosi tėvų namuose: jis taip pat įtarė savo tėvą ir pats ieškojo užuominų. 1966 m. lapkritį Seppo, kuriam tuo metu jau buvo 19 metų, išsiuntė laišką į policijos nuovadą. Jis buvo tikras, kad jo tėvas susijęs su motinos dingimu. „Krosnis buvo išardyta, o paskui vėl užmūryta. Krosnis nebuvo naudojama septynerius ar aštuonerius metus, – Seppo prisiminė vakarą, kai atvyko Kalėdų. -Tėvas tvarkėsi tamsoje, nors, kai atvykome su draugu, kitame kambaryje degė šviesa.“ Laiško pabaigoje Seppo paprašė policijos patikrinti didelę namo krosnį. „Tėvas gali viską“, – rašė jis. Tačiau į jo pareiškimą niekas neatsakė.

Policija apie Hilkkos dingimą sužinojo tik kitą mėnesį. Kaimynai pranešė, kad jos nėra namuose. Jie taip pat pajuto keistą kvapą, sklindantį iš kamino, kai Saarinenų name buvo užkurta krosnis. Kaimo gyventojai matė, kad nepaisant stingdančio šalčio Pentti dažnai vėdina namus.

Po metų, prisidengęs slapyvardžiu, Seppo parašė straipsnį suomių žurnalui „Elämä“. Jis rašė, kad įtaria savo tėvą nužudžius motiną, tačiau naudojo išgalvotus vardus ir kitą vietą. Nepaisant maskuotės, tėvas tikriausiai iš detalių atspėjo, kad toji medžiaga susijusi su jų šeimos istorija. Po straipsnio paskelbimo jis paskambino Seppo ir pasakė: „Geriau kiekvienas užsiimkime savo reikalais.“

Lavonas krosnyje

Vos po 12 metų, 1972 m., policija, nagrinėdama neišspręstas bylas, atnaujino tyrimą. Su Seppo buvo susisiekta dėl jo laiško. Tų pačių metų lapkričio 27 d. policija atvyko į Pentti namus su kratos orderiu. Ardant krosnį, vienas iš policijos pareigūnų užčiuopė guminį batą. Krosnies apačioje gulėjo mumifikuotas lavonas.

Policija kūną nuvežė į Porį, kur gyveno Seppo, kad šis galėtų jį atpažinti. Vaikinas patvirtino, kad krosnyje gulėjusi moteris buvo jo motina. Jos kūnas visus šiuos metus gulėjo namo, kuriame ji gyveno nuo vaikystės, krosnyje.

Paskutinis asmuo, matęs Hilką gyvą, buvo jos vyras Pentti. Jis neigė visus jam pateiktus kaltinimus. Prokuroras pareikalavo, kad P. Saarinenas būtų patrauktas atsakomybėn už žmonos kūno nužudymą ir slėpimą. Jis taip pat pažymėjo, kad visus šiuos metus niekada nebuvo pateikęs dingusio asmens pranešimo. Teismas pradėjo nagrinėti bylą 1972 m. pabaigoje.

Kaltinamajame akte prokuroras teigė, kad P. Saarinenas dažnai mušdavo savo žmoną ir grasindavo ją nužudyti taip, kad niekas negalėtų to sužinoti. Teismo procese prieš P. Saarineną liudijo ir kaimynai, ir jo vaikai. „Mano tėvas daužydavo mūsų galvas į sieną, už bausmę versdavo mamą valgyti druską ir vijosi ją su kirviu“, – prisiminė 22 metų Hilkkos Saarinen dukra.

„Jis nuolat stebėjo, ką mes veikiame kieme. Jo veidas parausdavo, kai kalbėdavau apie savo motiną“, – apie savo tėvą pasakojo S. Saarinenas. Šeimos kaimynas teisme patvirtino, kad Pentti žiauriai elgėsi su žmona.

Tačiau pats Pentti neigė, kad liudytojų parodymai teisingi. Teisme jis prisipažino, kad po policijos vizito 1961 m. jis iš tiesų remontavo krosnį. Prokuroras teigė, kad išardydamas krosnį P. Saarinenas bandė paslėpti nemalonų kvapą, sklindantį iš žmonos kūno per kaminą.

Neišaiškinta žmogžudystė

Kaip išsiaiškino tyrėjai, žmonos Hilkkos dingimo metais P. Saarinenas iš bibliotekos pasiėmė 75 knygas, kurių dauguma buvo detektyvinės istorijos apie žmogžudystes. Pavyzdžiui, jis skaitė Agathos Christie „Žmogžudystę klebonijoje“ ir Patricko Quentino „Kaltės šešėlį“. Tuo pačiu metu psichiatrinė ekspertizė nustatė, kad P. Saarinenas žmonos dingimo metu buvo sveiko proto.

Jaunas policininkas, radęs kūną krosnyje, vėliau sakė, kad tuo metu pagalvojo: „Gerai, kad byla išspręsta.“ Tačiau jis klydo. Teismo medicinos ekspertizė negalėjo nustatyti Hilkkos mirties priežasties. Ant jos kūno nebuvo rasta jokių smurto pėdsakų. Pagal vieną teoriją, ji galėjo būti užmūryta gyva.

1973 m. birželio 19 d. teismas nuteisė P. Saarineną aštuoneriems metams kalėjimo už sunkų žmonos sumušimą. Tačiau jo kaltė dėl tyčinio Hilkkos nužudymo nebuvo įrodyta.

Pentti kalėjo tik metus, kol Turku apygardos teismas panaikino nuosprendį, o Suomijos Aukščiausiasis Teismas sutiko su sprendimu. Abu teismai pareiškė, kad nei mirties priežastis, nei aplinkybės, susijusios su ja, nebuvo nustatytos. „Jis lengvai išsisuko“, – interviu laikraščiui “Ilta-Sanomat“ apie tėvo nuosprendį sakė Seppo.

Pentti grįžo į kaimą ir gyveno vienas. Jis mirė 1986 m., būdamas 66 metų. Po trisdešimties metų vietos valdžia nugriovė šeimos namą kaip šeimininkų neturintį turtą. Hilkkos Saarinen nužudymas liko neišaiškintas.