Madride nužudytas Ukrainos politikas Andrejus Portnovas. Jis padarė karjerą valdant Janukovyčiui, o po Maidano vertėsi verslu Maskvoje.

2025 m. gegužės 21 d. Madride buvo nužudytas ukrainiečių teisininkas ir politikas Andrijus Portnovas. Ispanijos policija šiuo metu svarsto dvi versijas – nusikaltimą, susijusį su politiniais motyvais ar organizuotų nusikalstamų grupuočių kerštu. Per savo karjerą Ukrainoje Portnovui pavyko dirbti su Donbaso kriminaliniais autoritetais, juodaisiais reideriais, oligarchais ir įvairių pažiūrų Ukrainos politikais.

2022 m., prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, A. Portnovas buvo priverstas palikti Ukrainą dėl įtarimų korupcija ir bendradarbiavimo su Rusijos valdžia. Leidinio „Ukrainska Pravda“ duomenimis, A. Portnovas kelias dienas prieš nužudymą atvyko į Ukrainą, kur susitiko su „aukščiausio rango pareigūnais, atsakingais už teisėsaugos institucijų darbą“. „Meduza“ prašymu savo versiją papasakojo Ukrainos politikos tyrinėtojas Konstantinas Skorkinas.

Kas yra Andrejus Portnovas?

Kaip ir buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, A. Portnovas buvo kilęs iš Donbaso, gimęs ir augęs Luhanske. Jaunojo teisininko karjera prasidėjo 1990-aisiais, kai, būdamas pirmo kurso teisės fakulteto katedros studentu, jis pradėjo dirbti įtakingo Luhansko verslininko Valerijaus Dobroslavskio, dar žinomo kaip nusikaltimų bosas Dobroslavas, įmonėse.

Luhansko politikas Igoris Gumeniukas (dabar LLR okupacinio parlamento deputatas nuo Rusijos Federacijos komunistų partijos) prisiminė, kad A. Portnovas buvo teisininkas visuomeninėje organizacijoje – jaunimo bendradarbiavimo asociacijoje „XXI amžius“, sukurtoje siekiant paremti V.Dobroslavskio politinę karjerą. 1997 m. Luhansko valdžia buvo nužudyta, o A. Portnovas persikėlė į Kijevą.

Sostinėje A. Portnovas padarė gerą karjerą Valstybinėje vertybinių popierių ir akcijų rinkos komisijoje: jis tapo įmonių finansų skyriaus, atsakingo už papildomų akcijų emisijų registravimą, vadovu (A. Portnovo oponentai teigė, kad šiose pareigose jis veikė reiderių, kurie, išleisdami papildomas akcijas, užgrobdavo kontrolinį akcijų paketą įmonėse, interesais).

Netrukus teisininkas iš Luhansko tapo pirmuoju valstybinės komisijos vykdomojo sekretoriaus pavaduotoju. A. Portnovo karjeros augimą lėmė geri ryšiai verslo ir politikos elite. Ukrainos žiniasklaida pranešė, kad 2000 m. A. Portnovas neva padėjo oligarchui Igoriui Kolomoiskiui perimti Pietinės kasybos ir perdirbimo gamyklos akcijas, kurios netrukus perėjo į visišką oligarcho kontrolę. Jis taip pat buvo gerai pažįstamas su tuometiniu prezidento administracijos vadovu Viktoru Medvedčuku.

„Viktoras Vladimirovičius yra žmogus, kurį gerbiu. Nesvarbu, ar kam nors tai patinka, ar ne, Medvedčuko vaidmuo valstybės vystymesi neabejotinai yra labai reikšmingas“, – apie jį kalbėjoA. Portnovas.

Karjera nuo Maidano iki Maidano

Netrukus po Oranžinės revoliucijos, 2005 m., A. Portnovas paliko valstybės tarnybą, kad galėtų užsiimti privačia teisininko praktika. Kai vienas iš pirmojo Maidano lyderių, valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Oleksandras Zinčenka, apkaltino prezidento Viktoro Juščenkos artimiausius žmones korupcija ir sulaukė priešieškinio, jis pasamdė A. Portnovą atstovauti savo interesams teisme. Nors jo klientas pralaimėjo, advokatas teisme pasirodė taip puikiai, kad gavo kvietimą prisijungti prie kitos „oranžinės stovyklos“ atstovės – Julijos Tymošenko – komandos.

Jis tapo J. Tymošenko rinkimų bloko (BYuT) teisinės tarnybos vadovu, o 2006 m. buvo išrinktas į Aukščiausiąją Radą. Po 2007 m. pirmalaikių rinkimų A. Portnovas vėl tapo BYuT frakcijos pavaduotoju ir vadovo pavaduotoju, o aplink jį susibūrė neformali pavaduotojų grupė. Jo kandidatūra buvo svarstoma į Ukrainos valstybinio turto fondo vadovo pareigas.

Tačiau po J. Tymošenko pralaimėjimo 2010 m. prezidento rinkimuose A. Portnovas perėjo į nugalėtojo Viktoro Janukovyčiaus pusę ir atitraukė „savo“ pavaduotojus iš J. Tymošenko frakcijos. V. Janukovyčiaus valdymo laikais A. Portnovo karjera pasiekė piką. Nuo 2010 iki 2014 metų, atsisakęs parlamento nario mandato, jis ėjo prezidento administracijos vadovo pavaduotojo pareigas, derindamas šias pareigas su prezidento patarėjo teisiniais klausimais pareigomis – taip A. Portnovas įgijo „vyriausiojo Janukovyčiaus teisininko“ reputaciją. A. Portnovas vadovavo teismų reformai ir naujojo Baudžiamojo kodekso, priimto 2012 m., kūrimui. A. Portnovas asmeniškai tvirtino beveik visų 2010–2014 m. paskirtų teisėjų kandidatūras.

Tačiau A. Portnovo karjeros augimą nutraukė 2014 m. Maidano revoliucija. Jis buvo vienas iš tų V. Janukovyčiaus pareigūnų, kurie dalyvavo bandant numalšinti protestus. Ukrainos žiniasklaidoje jis dažnai buvo vadinamas vienu iš V. Janukovyčiaus „diktatoriškų įstatymų“ autorių, nors pats A. Portnovas tvirtino, kad šių įstatymų jis nesukūrė, o tik pasirašė kaip prezidento administracijos pareigūnas.

Maidane siaučiant politinei krizei ir policijos smurtui, 2014 m. sausio–vasario mėn. jis ėjo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo pareigas. Jis buvo apkaltintas dalyvavimu šaudynėse Maidane: 2014 m. vasario 28 d. Generalinė prokuratūra įtraukė A. Portnovą į įtariamųjų aktyvistų nužudymu Kijevo centre sąrašą (2014 m. rugpjūtį jam pavyko gauti teisminį paneigimą dėl jo dalyvavimo šiose žmogžudystėse).

Ką A. Portnovas veikė Rusijoje?

Po V. Janukovyčiaus valdžios žlugimo 2014 m. vasario 22 d. A. Portnovas pabėgo iš Ukrainos ir naujoji vyriausybė paskelbė jo paiešką. Jam buvo iškeltos baudžiamosios bylos dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir turto pasisavinimo. 2014 m. kovo mėn. ES įvedė sankcijas A. Portnovui. Jis pats neigė visus kaltinimus.

Pabėgęs iš Ukrainos, A. Portnovas kurį laiką praleido Maskvoje. 2015 m. vasarį buvęs prezidento administracijos vadovo pavaduotojas interviu žurnalistui Pavelui Šeremetui sakė: „Maskvoje įregistravau advokatų kontorą „AP Group“, kuri aptarnauja Ukrainos verslininkus Rusijoje ir Rusijos verslininkus Ukrainoje.“ Tame pačiame interviu jis neigė, kad palaiko ryšius su V. Janukovyčiumi ir turi Rusijos pilietybę. Vėliau „Schemy“ projekto žurnalistų atliktas tyrimas atskleidė, kad A. Portnovas Maskvoje ir Maskvos srityje valdė elitinio nekilnojamojo turto, kurio vertė siekė kelis milijonus dolerių: turtas buvo registruotas A. Portnovo partnerio ir kelių ofšorinių bendrovių vardu, iš kurių viena priklausė Rusijos diplomato ir Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto rektoriaus Anatolijaus Torkunovo žmonai.

2015 m. A. Portnovui pavyko pasiekti, kad ES sankcijos būtų panaikintos kaip neteisėtos (2018 m. Europos Teismas jam netgi priteisė 15,5 tūkst. eurų kompensaciją), ir jis persikėlė į Austriją. A. Portnovas toliau palaikė ryšius su Ukrainos politikais, tikėdamasis ateityje tęsti savo politinę karjerą Ukrainoje. 2018 m. jis padėjo žiniasklaidos vadovui Igoriui Gužvai, konfliktavusiam su Ukrainos valdžia, gauti politinį prieglobstį Austrijoje; buvo tarpininkas sandoryje, kuriuo Viktoro Medvedčuko struktūros įsigijo televizijos kanalą „NewsOne“.

2018 m. kovo mėn. Ukrainos saugumo tarnyba iškėlė A. Portnovui išdavystės bylą, remdamasi Ukrainos žvalgybos perimtu 2014 m. kovo mėn. vykusių derybų tarp Rusijos Federacijos prezidento patarėjo Sergejaus Glazjevo ir Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vladimiro Konstantinovo fragmentu. Šiame įraše S. Glazjevas patarė savo pašnekovui priimti tam tikrą A. Portnovo parengtą rezoliuciją. Jis pateikė priešieškinį, o byla buvo nutraukta 2019 m. rugpjūtį.

Kaip A. Portnovas grįžo į politiką valdant V. Zelenskiui?

2019 m. prezidento rinkimų metu A. Portnovas palaikė Volodymyrą Zelenskį, nes siejo jį su galimybe keršyti antimaidaninėms pajėgoms Ukrainoje. Iškart po V. Zelenskio pergalės jis grįžo į šalį ir pradėjo aktyvią kampaniją prieš buvusį prezidentą Petro Porošenką: A. Portnovo iniciatyva Valstybinis tyrimų biuras užregistravo seriją pareiškimų su kaltinimais P.Porošenkai (dauguma jų buvo panaikinti kaip teisiškai nepagrįsti).

A Portnovas buvo artimas Zelenskio štabo viršininkui Andrijumi Bohdanui, kuris šias pareigas ėjo 2019–2020 m. Anksčiau A. Bohdanas dirbo jo padėjėju parlamente, ir abu palaikė glaudžius ryšius su oligarchu I. Kolomoiskiu. Žiniasklaidos pranešimuose teigiama, kad A. Bohdanas ir A. Portnovas galėjo būti susiję su Konstitucinio Teismo vadovo Stanislavo Ševčiuko atleidimu, siekdami paskatinti liustracijos įstatymo panaikinimą.

Kitas tikėtinas A. Portnovo globotinis buvo dabartinis Prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojas Olegas Tatarovas, per kurį A. Portnovas bandė daryti įtaką Ukrainos teismų sistemai. (O. Tatarovas – buvęs Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas prie V. Janukovyčiaus ir A. Portnovo advokatas.) Su A. Portnovu taip pat gali būti susijęs kitas Prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojas Andrejus Smirnovas (šiuo metu yra antikorupcinio tyrimo objektas).

A. Portnovas bendradarbiavo su televizijos kanalais, kurie buvo V. Medvedčuko valdos dalis, taip pat su leidiniu „Strana“ ir tinklaraštininku Anatolijumi Šarijumi. Jis neslėpė savo revanšistinių pažiūrų, siekė atkeršyti Maidano aktyvistams teisiniu persekiojimu ir netgi grasino organizuoti jiems „filtracijos priemones“. Jo publikacija, kuria buvo siekiama diskredituoti „dangiškojo šimto“ – Maidane sušaudytų protestuotojų aukų – atminimą, sulaukė didelio atgarsio. A. Portnovas ir bendraautorė Jelena Lukaš (buvusi teisingumo ministrė V. Janukovyčiaus valdymo laikais 2013–2014 m.) teigė, kad maždaug trečdalis nužudytųjų, kanonizuotų kaip nacionaliniai didvyriai, neva buvo atsitiktinės aukos arba neturėjo jokio ryšio su revoliucijos įvykiais.

Nepaisant artumo valdžiai, A. Portnovas, matyt, jautė, kad jam nesaugu likti šalyje. 2020 m. „Mirotvorec“ centras paskelbė tariamą A. Portnovo ir Vladislavo Surkovo padėjėjo Boriso Rappoporto susirašinėjimą, datuotą 2014 m. gegužės mėn. 2021 m. gruodžio 9 d. A. Portnovui buvo paskelbtos sankcijos JAV iždo departamento – Ukrainos kovos su korupcija veiksmų centro prašymu dėl teismų reformos sabotažo, korupcinių veiksmų ir prorusiškos dezinformacijos skleidimo jis buvo įtrauktas į „Magnitskio sąrašą“.

Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, 2022 m. birželio 3 d. A. Portnovas paliko šalį per Ukrainos ir Vengrijos sieną. Jis apsigyveno prestižiniame Madrido rajone, jauniausi jo vaikai mokėsi Amerikos koledže, kuris laikomas brangiausia mokykla mieste (mokslas ten kainuoja daugiau nei 23 tūkst. eurų per metus).

V. Zelenskio oponentai teigė, kad A. Portnovas toliau bendradarbiavo su Prezidento kanceliarija, visų pirma padėdamas parengti teisinį pagrindą P. Porošenkai taikomoms sankcijoms. Parlamentaras Jaroslavas Železniakas (frakcija „Golos“) rašė, kad iki pat mirties A. Portnovas toliau darė didelę neoficialią įtaką Ukrainos teismams ir teisėsaugos institucijoms. Pastaraisiais mėnesiais A. Portnovas tapo vis aktyvesnis informacinėje erdvėje: jis pradėjo paduoti į teismą, kai kuriais atvejais sėkmingai, žurnalistus, kurie jį vadino prorusišku politiku. Tai galėtų būti pasirengimo grįžti į Ukrainos viešąją politiką ženklas.

Kodėl Portnovas galėjo būti nužudytas: versijos

2025 m. gegužės 21 d. nežinomas užpuolikas nušovė A. Portnovą prie Amerikos koledžo vartų Madrido priemiestyje Pozuelo de Alarcone. Pasak Ispanijos policijos, žudikas į jį šovė penkis kartus ir pabėgo su įtariamais bendrininkais. Pasikėsinimas nužudyti įvyko po to, kai A. Portnovas atvedė dukteris į mokyklą. Teisėsaugos pareigūnai tiria dvi versijas: politinę žmogžudystę ir nusikaltimą, susijusį su organizuotu nusikalstamumu.

Garsaus politiko, turėjusio plačius ryšius Ukrainos ir Rusijos elite, mirtis sukėlė daugybę versijų ir spėlionių. Pokalbyje su 24 kanalu buvęs Ukrainos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Nikolajus Malomužas pritarė Ispanijos policijos pateiktoms versijoms: „Dabar yra dvi versijos: materialiniai prieštaravimai, nes A. Portnovas turėjo tam tikrų finansinių problemų ir skolų; arba žmogžudystė turėjo politinį motyvą. Yra oponentų, kurie konfliktavo su A. Portnovu strateginiu, ideologiniu ir net teisiniu lygmeniu. Yra žinoma, kad Portnovas dalyvavo kuriant žmogaus teises ribojančius teisės aktus, ypač Euromaidano laikotarpiu. Tai galėjo būti kerštas.“

Viktorija Sjumar, Europos solidarumo parlamento narė, mano, kad A. Portnovo mirtis yra signalas visiems korumpuotiems teisėjams, kurie gavo savo pareigas su jo pagalba, taip užsimenant, kad žmogžudystė galėjo būti kerštas už nesąžiningus teismo sprendimus. „Ukrainoje A. Portnovo žmones reikia pašalinti iš visos valdžios vertikalės... Jei tai nebus padaryta teisiškai, visada atsiras kažkas, kam nebus taikomi tokie apribojimai“, – sako ji.

Parlamento narys Aleksandras Dubinskis (išrinktas nuo “Liaudies tarno“ partijos), kuris pats yra tiriamas dėl įtarimų išdavyste, taip pat mano, kad A. Portnovas galėjo tapti verslo akistatos, susijusios su įsakytais teismo sprendimais, arba Rusijos žvalgybos pasikėsinimo nužudyti auka. Buvęs parlamento narys ir prorusiškas politikas Olegas Carevas mano, kad A. Portnovo nužudymo priežastis galėjo būti jo nesugebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimų tam tikros „finansinės-pramoninės grupės“ lyderiui, kuriam jis neva pažadėjo suteikti apsaugą nuo Ukrainos valdžios pretenzijų. „Standartinis A. Portnovo honoraras už problemų sprendimą buvo 10 milijonų dolerių“, – teigia O. Carevas.

Taip pat yra tokių, kurie dėl A. Portnovo mirties kaltina Ukrainos valdžią. Taigi, buvęs Prezidento kanceliarijos pirmininkas Oleksijus Arestovičius savo „Telegram“ kanale parašė: „A. Portnovo nužudymas, 99 proc. tikimybe, yra V. Zelenskio pasiruošimas rinkimams“. Pasak O. Arestovičiaus, tokiu būdu Prezidento kanceliarija neva bando eliminuoti konkurentus buvusių prorusiškų rinkėjų lauke. Tą pačią poziciją gina ir tinklaraštininkas Anatolijus Šarijus, kuris teigia, kad A. Portnovas nespėjo paskelbti sensacingos informacijos apie V. Zelenskį. Bet kuriuo atveju, A. Portnovo nužudymo išaiškinimas galėtų nušviesti užkulisių struktūrą Ukrainos politikoje per pastarąjį dešimtmetį.