Čia Jūs galite atsiųsti savo parašytą nekrologą publikavimui portale Nekrologas.lt
Jūsų e-pašto adresas bus naudojamas norint išspręsti problemas, susijusias su Jūsų siunčiama informacija. Jo nenurodžius, negalėsime garantuoti Jūsų nekrologo publikavimo mūsų portale.
Pridėti iliustraciją (max 6)
Necenzūriniai, neapykantą kurstantys ir panašūs tekstai nebus publikuojami.
Privaloma nurodyti: velionio vardą, pavardę, gimimo datą (bent metus) ir pilną mirties datą.
SIŲSTI NEKROLOGĄ

IŠVALYTI ŠIĄ FORMĄ
Pasirinkite žvakutę (5 € / 12 mėn.)
Jūsų e-pašto adresas bus naudojamas tik Jūsų identifikavimui tinklapyje Nekrologas.lt, jį privaloma nurodyti
Supratau, kad įvedus necenzūrinį, neapykantą kurstantį tekstą, jis bus pašalintas iš tinklapio, o sumokėtas mokestis nebus grąžinamas
25 €
Jūsų e-pašto adresas bus naudojamas tik Jūsų identifikavimui tinklapyje Nekrologas.lt, jį privaloma nurodyti
Pridėti iliustraciją (neprivaloma)
0
Fotografija nepasirinkta
Supratau, kad įvedus necenzūrinį, neapykantą kurstantį tekstą, jis bus pašalintas iš tinklapio, o sumokėtas mokestis nebus grąžinamas
2025 SAUSIO 26 D. | Nekrologas.lt
Bobulė su skarele – šaltakraujis monstras: dienoraštyje aprašė dešimtį žmogžudysčių

Sankt Peterburge pensininkė sukapojo savo draugę. Iš jos dienoraščio tyrėjai sužinojo ir apie kitas žmogžudystes.

2015 m. Sankt Peterburgo pakraštyje buvo rastas sudarkytas kūnas. Netoliese esančių namų gyventojai spėjo, kad nužudyta moteris galėjo būti 79 metų Valentina Ulanova, kurios kaimynai jau kurį laiką nematė. Kai policija atvyko į V. Ulanovos butą, duris atidarė jos draugė 68 metų Tamara Samsonova. Tyrėjai atliko kratą bute ir rado T. Samsonovos dienoraštį. Ten ji trimis kalbomis išsamiai papasakojo apie savo gyvenimą – ir apie prieš daugybę metų įvykdytas žmogžudystes.

2015-ųjų liepos 26-osios vakarą Sankt Peterburgo pakraštyje, Kupčine, šunį vedžiojusi rajono gyventoja aptiko keistą ryšulį. Ji ėjo per Kupčinskio aikštę, kai šuo pribėgo prie tvenkinio ir pradėjo rausti šiukšles. Moteris priėjusi arčiau pamatė dušo užuolaidą, į kurią buvo įvyniotas žmogaus kūnas. Jis buvo be galvos ir galūnių.

Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai išvaikščiojo po apylinkes ir prie parko šalia gyvenamojo namo rado plastikinį maišelį su kojomis.

Vietos gyventojai pranešė, kad netoliese gyvenusios 79 metų V. Ulanovos nematė keletą dienų. Į jos butą atvyko policija, tačiau duris atidarė 68 metų T. Samsonova, liekna raudonplaukė pensininkė. Ji teigė prižiūrinti V. Ulanovą, kuriai neva dėl amžiaus ir prastos sveikatos reikia pagalbos.

Policija nepatikėjo ir įėjo į vidų. Prieškambaryje ir virtuvėje buvo rudų dėmių. Vonioje taip pat buvo kraujo pėdsakų. Ten gulėjo pjūklas, bet trūko užuolaidos. T. Samsonova buvo sulaikyta.

Ryški, gyvybinga ir išsilavinusi

T. Samsonovos praeitis žinoma tik iš jos pačios žodžių. Ji gimė 1947 m. Užuro mieste, Krasnojarsko krašte. Po mokyklos ji persikėlė į Maskvą, kur tariamai įstojo į Maurice'o Thorezo užsienio kalbų institutą, kur studijavo filologiją. Pasak pažįstamų, T. Samsonova gerai kalbėjo angliškai ir vokiškai.

1971 m. Tamara persikėlė į Sankt Peterburgą. Tais pačiais metais ji ištekėjo už Aleksejaus Samsonovo, o vėliau persikėlė į jo butą, kur gyveno kelerius ateinančius metus. Jis dirbo automobilių remonto įmonėje, o ji įsidarbino valytoja viešbutyje „European“. Dabar tai – Nevskio prospekte įsikūręs penkių žvaigždučių „Grand Hotel Europe“ viešbutis.

T. Samsonova pasakojo, kad ją ir jos vyrą siejo artimi santykiai: „Aš jam buvau kaip mama, o jis man kaip sūnus“. Tačiau aplinkiniai mąstė kitaip: „Tamara dažnai neįleisdavo savo vyro Liošos į namus. Kartais jis sėdėdavo ant suoliuko iki nakties. „Jis buvo toks apgailėtinas, plonas, raudonplaukis, be dantų, su nudrengtu portfeliu“, – žurnalistams pasakojo kaimynė Liudmila.

1996 ar 1997 metais T. Samsonova su vyru apsilankė pas psichiatrą. T. Samsonova gydytojai pasirodė „ryški, gyvybinga ir išsilavinusi“, o jos vyras, priešingai, atrodė „apgailėtinas, nuskriaustas ir šiek tiek kvailas“. „Raudonplaukis, mažas, niekuo neišsiskiriantis žmogelis. Tylus kaip pelė“, – pasakojo Liudmila. Pasak jos, T. Samsonova nuolat skundėsi savo vyru: ji teigė, kad jis „išprotėjo, visus daiktus žirklėmis sukarpė“. Tačiau kiti kaimynai taip pat sakė, kad Aleksejus buvo „labai tylus žmogus“ ir T. Samsonova jį „terorizavo“.

2000-ųjų pradžioje T. Samsonovos vyras dingo. Jo dingimą ji aiškino įvairiai: vieniems pasakojo, kad jis ją paliko dėl kitos moters, o kitiems – kad mirė nuo kepenų cirozės. T. Samsonova neturėjo vaikų, aplinkiniai nieko nežinojo ir apie jos artimuosius.

Kaimynė Marina susipažino su T. Samsonova prieš 15 metų, kai persikraustė į butą tame pačiame pastate. „Tada fiksuoto telefono neturėjome. Teko eiti skambinti pas kaimynus. Pirmas žmogus, į kurio duris pasibeldžiau, buvo Tamara Samsonova. Gėrėme kavą virtuvėje ir kalbėjomės“, – žurnalistams sakė ji. Beveik iš karto Marina pastebėjo „keistumą“ naujosios pažįstamos elgesyje: „Kažkas, anot jos, nuolat ateidavo į jos namus ir karpydavo drabužius. Kaip įrodymą ji man parodė chalatą, kuriame nuo susidėvėjimo buvo atsiradusi skylė, – prisiminė ji. – Ji atidarydavo duris tik tuo atveju, jei pasibelsdavau iš anksto sutartu būdu“.

Pasak Marinos, T. Samsonova dažnai sėdėdavo ant palangės prie atviro lango pirmame aukšte, skaitydavo knygą arba degindavosi saulėje.

T. Samsonova nuolat sakydavo kaimynams, kad neturi pakankamai pinigų. Dar 2000-ųjų pradžioje ji pradėjo nuomoti vieną iš kambarių dviejų kambarių bute. Tačiau nuomininkai kažkodėl greitai išsikraustydavo. „Pamenu, pas ją gyveno mergina ir vaikinas, studentai, paskui moteris su vaiku, du vyrai. Tačiau nė vienas jos nuomininkas negyveno pas ją ilgiau nei mėnesį, – žurnalistams sakė T. Samsonovos kaimynė Liudmila. — Ji man asmeniškai skundėsi: „Įsivaizduoji, nori naudotis ne tik vonia, bet ir krosnele! Ir jie visi tokie netvarkingi. Tai galbūt su kuo nors ir susipykau“.

Laikui bėgant aplinkiniai ėmė pastebėti vis daugiau keistenybių. Dieną T. Samsonova beveik visą laiką praleisdavo namuose, o naktimis išeidavo „pasivaikščioti“: braižydavo sienas ir duris, žiūrėdavo per raktų skylutes, lįsdavo į pašto dėžutes ir skambindavo į gyventojų duris. Net žiemą ji basa vaikščiodavo laiptinėje ir išeidavo į gatvę. Ji taip pat nuolat kažką murmėjo po nosimi, o garsiai kalbėjo nerišliai.

Daugiausiai T. Samsonova konfliktavo su kaimynais, kurie gyveno antrame aukšte. „Ji apsunkino jų gyvenimą, nuolat beldė į radiatorių: jai atrodė, kad jų šuo garsiai caksi nagais ant linoleumo, – prisiminė Liudmila. – Ji pradėjo tvirtinti, kad kaimynai grasina ją nužudyti, sukarpė žirklėmis jos daiktus ir vagia papuošalus“.

Kaimynai rinko parašus, kad T. Samsonovą būtų paguldyta į psichiatrinę ligoninę ir. 2015 m. sausį ją išties išsivežė greitosios pagalbos medikai. Tačiau kovo mėnesį ji buvo išrašyta.

Grįžusi iš psichiatrijos klinikos T. Samsonova dienoraštyje rašė, kad nesijaučia gerai: ją kankino nemiga ir keisti balsai. O vienatvė labai vargino.

Kad negyventų viena, T. Samsonova net melavo socialinio draudimo darbuotojai, kad jos butas remontuojamas, o namuose nėra nei sofos, nei šaldytuvo. Ši pasiūlė jai kurį laiką pagyventi kur nors kitur. Ji paprašė draugės, gyvenusios už trijų namų nuo T. Samsonovos, moterį priimti pagyventi. Taip Tamara susipažino su 79 metų pensininke Valentina Ulanova, kuri, pasak jos draugų, „buvo pasiruošusi bet kam padėti“ ir nebuvo abejinga T. Samsonovos „problemai“.

„Pasiimk savo skardinę kavos ir gerk namuose“

V. Ulanova buvo išgyvenusi blokadą, jos tėvai buvo sušaudyti per represijas, todėl moteris, skirtingai nei T. Samsonova, gaudavo gerą pensiją. Ji nutarė padėti savo naujai draugei.

„Tamara į mūsų namus atėjo praktiškai basa ir nuoga. Ji buvo su kažkokiais skudurais. Pati Valia rinko jai drabužius ir paprašė, kad pažiūrėčiau, gal turime ką nors, ko nereikia ir galime padovanoti Tomai“, – žurnalistams pasakojo V. Ulanovos draugė Natalija Fedotovskaja. Atsidėkodama T. Samsonova reguliariai pirko saldainius ir sausainius arbatai. „Aš myliu Valią, ji gera, davė man atsigerti kavos“, – savo dienoraštyje rašė T. Samsonova.

Jai patiko gyventi su V. Ulanova: praėjo nemiga, ji pradėjo gerai maitintis. „Aš atsigavau ir pradėjau lankytis mieste, muziejuose, parkuose, teatruose, priemiesčiuose“, – vėliau pasakojo ji. Tačiau V. Ulanova vis labiau pavargdavo nuo savo nuomininkės: ši labai retai plaudavo grindis ir nesitvarkydavo. „Jei ji ką nors padarė, tai buvo visiškai netinkama. Štai pavyzdys: vieną kartą ji išplovė grindis ir nušluostė stalą tuo pačiu skuduru! – prisiminė vienas iš Ulanovos pažįstamų. — Valios kaimynė, kuri tuo metu ją aplankė ir stebėjo šį įvykį, tarė Samsonovai: „Ką tu darai?“ O ši tik numojo ranka“.

Ėjo jau ketvirtas jų bendro gyvenimo mėnuo, tačiau T. Samsonova net neketino išsikraustyti. Tada V. Ulanovos kantrybė baigėsi.

„Grįžk į savo namus, tikriausiai remontas ten jau baigėsi. Labai pavargau nuo buvimo su tavimi, – vėliau šį pokalbį prisiminė Samsonova. – Ji pasakė: „Pasiimk savo skardinę kavos ir gerk namuose“.

T. Samsonova „supanikavo“ – ji „labai bijojo gyventi namuose“ ir nenorėjo ten grįžti.

„Šleikščiai lipni“

2015 m. liepos 22 d. T. Samsonova išėjo į miestą pasivaikščioti. Vietos vaistinėje nusipirko migdomųjų – trankviliantą fenazepamą. „Už dideles dovanas“ vaistininkė pardavinėjo vaistą be recepto. Grįžtant T. Samsonova užsuko į prekybos centrą „Olivier“ salotų – ji žinojo, kad V. Ulanova jas labai mėgsta. Tą pačią dieną ji visą fenazepamo pakuotę, 50 tablečių, sudėjo į salotas ir pasiūlė jas Valentinai, o pati nuėjo miegoti.

Ji pabudo trečią valandą nakties ir nuėjo į virtuvę pažiūrėti V. Ulanovos. Moteris gulėjo ant grindų ir, pasak T. Samsonovos, jau buvo mirusi. Tada ji paėmė du peilius ir pjūklą ir pradėjo pjaustyti kūną. Ji tai darė tiesiog virtuvėje, nes neužteko jėgų perkelti kūną į vonios kambarį.

Kitą dieną socialinė darbuotoja paskambino į V. Ulanovos buto duris. Tuo metu T. Samsonova šluostė kraują nuo grindų. „Pro duris pasakau jai, kad Valentina Nikolajevna išvyko į Kolpiną palaidoti savo draugo. Ji tarė: „Įleisk mane“. Ir aš jai sakau, kad neturiu raktų. Tada ji išėjo“, – vėliau prisiminė žudikė.

V. Ulanovos draugė N. Fedotovskaja pastebėjo kaimynės dingimą anksčiau už policiją. „Mes draugavome tūkstantį metų. Ir visada bendravome. Beveik kasdien susiskambindavome, lankėme viena kitą – laimei, gyvenome toje pačioje laiptinėje, – sakė ji žurnalistams. — Tačiau praėjusį ketvirtadienį [liepos 23 d.] Valia nustojo kelti mobilųjį telefoną ir atsiliepti fiksuotu telefonu. Viskas buvo labai keista“. N. Fedotovskaja užsuko į savo draugės butą. T. Samsonova ją įleido, po to iškart užrakino duris.

T. Samsonova tvirtino, kad V. Ulanova „prisigėrė“, o paskui „užmigo ir kažkur nuėjo“. N. Fedotovskaja nepatikėjo. Pasak jos, T. Samsonova buvo „šleikščiai lipni“: „Ji pradėjo pasakoti, kokia aš nuostabi, kaip ji man dėkinga, kad nerimauju dėl Valios. Ji mane net nuramino! Bet į mane žiūrėjo labai keistai“, – prisiminė N. Fedotovskaja.

Ji pastebėjo, kad bute veikia abu šaldytuvai, nors antrasis kėlė didelį triukšmą, todėl V.Ulanova jį įjungdavo tik atšildydama pirmąjį. Tačiau tuo metu ji net neįsivaizdavo, kas slepiama tame šaldytuve.

Neradusi savo draugės, N. Fedotovskaja ketino iškviesti policiją. T. Samsonova maldavo to nedaryti: „Tamara sumurmėjo: „Čia galiu gerai kvėpuoti, čia taip ramu, man čia taip gerai! Kol jie suras Valios giminaičius, aš čia gyvenčiau dar šešis mėnesius“, – prisiminė N. Fedotovskaja. – Tada man trenkė kaip smūgiu į galvą. Aš paklausiau: „Tu žinai, kad Valios nebėra gyvos?“.

Tačiau pirmiausia ji paskambino ne policijai, o bendrijos pirmininkui, kuris patarė palaukti dar vieną dieną: gal V.Ulanova staiga „pasirodys“.

Liepos 25 d., 02.21 val., vaizdo stebėjimo kamera užfiksavo, kaip pensininkė su skarele ir mėlynu lietpalčiu tempia laiptais didelį ryšulį. Po dešimties minučių ji grįžo, o po keturių minučių vėl nusileido su pirkinių krepšiu rankose. 3.54 val., pensininkė vėl pasirodė kameros matymo lauke, šį kartą su metaliniu puodu, uždengtu baltu dangčiu. Prieš išeidama ji padėjo puodą ant grindų, kad galėtų paspausti mygtuką ir atidaryti duris.

Vėliau buvo nustatyta, kad toji pensininkė buvo T. Samsonova, kuri iš namų puode nešė V. Ulanovos galvą.

T. Samsonova vieną iš pakuočių paliko prie šiukšlių dėžės, esančios šalia gretimo įėjimo. „T. Samsonova žinojo, kad šiukšlės buvo išvežamos šeštadieniais 6 val. ryto. Ji tikėjosi, kad palaikai bus išvežti į sąvartyną beveik iš karto“, – svarstė V. Ulanovos kaimynė. Kameros užfiksuota medžiaga rodo, kad šeštą ryto iš tikrųjų atvažiavo automobilis, į kurį kiemsargis įmetė T. Samsonovos paliktą krepšį.

Dienoraštis ir knyga apie ezoteriką

Rugpjūčio 4 d., apie 10 val., teismo medicinos ekspertai atvyko į devynių aukštų pastatą Dimitrovo gatvėje. Jie pateko į dviejų kambarių butą pirmame aukšte, kuriame T. Samsonova gyveno prieš apsistodama pas V. Ulanovą.

Butas buvo nusėtas daiktais: kiekvieną paviršių užėmė dėžės, krepšiai, drabužiai, popieriai. Ant stalo prie lango stovėjo vazonai su beveik nuvytusiais žiedais. Kambaryje sklido nemalonus kvapas.

Paieškos truko daugiau nei tris valandas. Teismo medicinos ekspertai aptiko T. Samsonovos dienoraštį, kuriame ji daugiausia rašė vokiškai, nors yra įrašų ir rusų bei anglų kalbomis. Pensininkė fiksavo viską, ką nuveikė per dieną ir numeravo kiekvieną veiksmą. „Keliuosi penktą ryto. Geriu kavą. Tada atlieku namų ruošos darbus. Mano pinigai 20+2+1550 ir smulkieji... Tada važiuoju į Vitebskį, užsuku į „Labas“ – vokiškai rašė T. Samsonova. – Miegu nelabai gerai. Grįžtu namo, tada einu nusipirkti kavos, nueinu į filmą „Viena kairiąja“ ir nusiperku maisto... Einu į „Aurorą“ <...> nusiperku zefyrų ir sėdžiu prie F. stoties. Būnu namuose kiekvieną dieną. Paskambinu O, Rajai ir N.A. Valgau valgykloje“.

Savo nuoskaudas pažįstamiems T. Samsonova taip pat aprašė savo dienoraštyje: pavyzdžiui, įtarė savo kaimynę raganavimu, nes ši į ją blogai pažiūrėjo.

„Matau kažką baisaus. Ši moteris yra genijus. Išgeriu šiek tiek. Aš miegu, daug valgau... Manau, kad ši moteris ateina į mano kambarį. Išgeriu kavos, tada einu į „Labas“, nusiperku maisto. Ši moteris E.P. pasitinka mane.Tai baisu“, – rašė Tamara.

T. Samsonova taip pat galvojo apie būdus, kaip jai atkeršyti, pavyzdžiui, nunuodyti ar nupjauti galvą.

Atvertę archyvines bylas tyrėjai sužinojo, kad 2003 m. toje vietoje jau buvo rastas kūnas be galvos ir galūnių, ir jie spėjo, kad T. Samsonova galėjo būti susijusi su kita žmogžudyste. Vėliau tai patvirtino ir kratos rezultatai: virtuvėje po grindjuoste aptikta senų kraujo pėdsakų, o kambaryje ant spintelės – padėvėta ezoterinė knyga išplėštais puslapiais. Tai puslapiai, kurie 2003 m. buvo rasti prie palaikų. Be to, savo dienoraštyje T. Samsonova tiksliai apibūdino velionio tatuiruotę: žvėries šypseną ir du sukryžiuotus durklus.

Ji buvo ištatuiruota ant 32 metų Sergejaus Potianino kūno. Į Sankt Peterburgą jis atvyko iš Norilsko ir pas T. Samsonovą išsinuomojo kambarį. 2003 m. rugsėjo 6 d. jie susikivirčijo, po kurio ji nužudė nuomininką, sukapojo kūną ir paslėpė palaikus. S. Potianinas tikriausiai taip pat buvo nunuodytas, nes T. Samsonovos kaimynai nepranešė apie jokius įtartinus garsus, sklindančius iš jos buto. Ji pati žmogžudystės neneigė: „Aš nuo jo pavargau“, – per apklausą sakė ji.

T. Samsonova prisipažino ir dėl kitų žmogžudysčių. Pavyzdžiui, ji pasakojo, kad 2000 m. ji nužudė savo nuomininką Volodią – supjaustė kūną, sudėjo į maišus, kuriuos išnešiojo po teritoriją. Iš viso jos dienoraštyje buvo informacija apie 10 žmogžudysčių. Tačiau tyrėjai neapkaltino T. Samsonovos šiais nusikaltimais, nes kūnai taip ir nebuvo rasti.

„Gal galėčiau išeiti?“

Liepos 29-osios popietę T. Samsonova buvo atvežta į teismo salę. Ji buvo apkaltinta tik V. Ulanovos nužudymu. Teismo posėdžio metu ji kreipėsi į žurnalistus: „Žinojau, kad ateisite. „Aš – gėda visam miestui“, ir pasiuntė į kameras oro bučinį. Atsakydama į teisėjo žodžius: „Jūs turite teisę atsakyti“, už stiklo sėdinti T. Samsonova pasakė: „Čia tvanku. Gal galėčiau išeiti?“.

Teisėjas patenkino tyrėjų prašymą skirti T. Samsonovai kardomąjį įkalinimą. Sprendimą ji pasitiko plojimais: „Apie šią žmogžudystę galvojau 77 kartus. Aš noriu į kalėjimą. Nužudžiau, nes kaimynė mane ilgai kankino, – sakė ji. – Šiam teismui ruošiausi dešimtmečius. Visa tai yra sąmoninga. Nėra išeities gyventi. Šia žmogžudyste aš padėjau tašką“. Tačiau netrukus ji ėmė neigti kaltinimus.

Rugpjūčio mėnesį T. Samsonova buvo perkelta iš tardymo izoliatoriaus į psichiatrijos kliniką, kur jai buvo atlikta psichologinė ir psichiatrinė ekspertizė. Ekspertai padarė tokią išvadą: „Kaltinamoji tiek veikos, kuria ji kaltinama, metu, tiek šiuo metu yra pripažinta psichiškai nesveika ir kelia pavojų sau ir aplinkiniams“.

2016 m. rugpjūtį prokurorai konstatavo, kad T. Samsonova kenčia nuo „lėtinio psichikos sutrikimo, pasireiškiančio paranoidine šizofrenija“.

2017 m. kovo 27 d. žudikė buvo nuteista priverstiniam gydymui – tuo metu ji jau buvo saugoma Kazanės klinikoje, kur turėjo ir likti. Dėl diagnozės T. Samsonova buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas netenkino civilinio ieškinio ir V. Ulanovos artimieji niekada negavo kompensacijos už patirtą moralinę žalą.

2019 m. Kazanės klinikos darbuotojai patvirtino, kad T. Samsonova gyva ir „vis dar ten laikoma“ – „niekas neplanuoja jos paleisti“, nes „tam nėra jokio pagrindo“.