Balandžio 7 dieną, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) bendruomenę pasiekė liūdna žinia – mirė MČTAU Kultūros fakulteto prodekanė Rūta Kožemiakienė.

Apie netektį socialiniame tinkle “Facebook“ pranešė “MČTAU Kultūros“ grupės administratorė.

Prodekanės R. Kožemiakienės netektis sukrėtė visą universiteto bendruomenę, kuri nuoširdžiai išreiškė užuojautą jos artimiesiems.

Įraše universiteto bendruomenės nariai nepagailėjo gražių žodžių velionei. Jie ją prisiminė kaip žavią, energingą, talentingą ir nuoširdžią moterį, kuri paliko neišdildomą pėdsaką universiteto bendruomenėje ir savo studentų širdyse.

Iš Rūtos Kožemiakienės autobiografijos, išspausdintos 21 grupės metraštyje.

„Esu gimusi ir augusi Kaune, Žemuose Šančiuose prie pat Nemuno. Ir iki šiol myliu savo gimtinę.

Mama gimusi Grinkiškio miestelyje – dabar Radviliškio rajonas. Jos tėvas turėjo nedidelę parduotuvę. Jos mama mirė labai jauna, palikusi tris dukteris. Kurį laiką senelis jas augino vienas, bet po to vedė tikrą pamotę mergaitėms. Dėl to mama su seserimi būdamos vos penkiolikos ir šešiolikos išvyko gyventi ir dirbti į Kauną. Tėvas gimęs Kaune, bet jo beveik nepažįstu, nes tėvai išsiskyrė, kai man buvo tik dveji metukai. Kai buvau septynerių, mama ištekėjo antrą kartą už bendradarbio. Turėjau vyresnį brolį.

Mokiausi Kauno 20-ojoje pradinėje mokykloje, Kauno 7-ojoje ir 25-ojoje vidurinėse mokyklose. Trejus metus buvau mokyklos komjaunimo sekretorė, aktyviai dalyvavau saviveikloje ir sporto varžybose. Kauno lengvosios atletikos mokykloje lankiau ieties metimo treniruotes. Turiu iškovojusi Lietuvos moksleivių spartakiados bronzos medalį.

Mokiausi Kauno Politechnikos institute Cheminės technologijos fakultete, baigiau jį raudonu diplomu ir įgijau inžinieriaus-chemiko-technologo specialybę. Mano specialybė buvo audinių dažymas ir marginimas. Chemijos mokslai man labai patiko, tačiau pagal specialybę dirbti neteko, nes po trečio kurso ištekėjau ir baigusi institutą turėjau išvažiuoti paskui vyrą į Joniškį.

Ten dirbau Buitinio aptarnavimo kombinate vyr. technologe. Kai vyrui pasiūlė darbą Vilniuje, aš pradėjau dirbti Vilniaus cheminio valymo fabrike „Švara“ technologe.

1992 m. gavau pasiūlymą dirbti Ekonomikos ministro sekretore. Vėliau ministeriją pervadino į Ūkio ministeriją. Šioje ministerijoje užimdama įvairias pareigas dirbau 26 metus: ministro referentės, skyriaus specialistės, skyriaus vedėjos ir departamento direktorės. Iš pradžių labai išgyvenau, kad negalėjau dirbti pagal specialybę, bet dabar manau, kad darbinis kelias ir patirtis man davė daug patirties ir gerų emocijų.

Ypač dirbant ministerijoje, nes teko bendrauti su svarbiais, aukštas pareigas užimančiais šalies žmonėmis ir tai praturtino mane. Tiesa, man daug kas pranašavo dainininkės karjerą, bet dainuoju po darbo.

Su vyru užauginome dukterį ir sūnų, kurie mums padovanojo penkis anūkus. Dukra yra anglų kalbos mokytoja ir su vyru augina dvynius, sūnus yra lakūnas ir su žmona augina dukrą bei du sūnus. Jie visi gyvena Vilniuje, todėl susitinkame dažnai – ne tik per šventes, bet ir be progos.

Niekada negalvojau, į kokį gyvūną esu panaši. Mėgstu šunis ir katinus, tai gal į katę – esu švelni,

draugiška, bet kartu ir savarankiška bei nepriklausoma. Galiu už save pastovėti.

Turiu keletą savo devizų: „Neverkiu iš anksto, nes gal nereikės“ (esu stipri ir tvirtų nervų, todėl sunkiose situacijose nepasimetu, sugebu mąstyti – yra tekę gelbėti skęstančius, kopti į rimtus kalnus, atiduoti paskutinį vandens gurkšnį silpnesniam). Kitas devizas: „Sako, kad ligą galima įsikalbėti. O aš sakau, kad galima įsikalbėti sveikatą“. Esu didelė optimistė ir tai man labai padeda džiaugtis gyvenimu, būti laimingai ir laimingus daryti kitus.

Svarbiausi įvykiai gyvenime – tai 44 metai santuokoje su mylimu vyru, užauginti nuostabūs vaikai ir gyvenimo džiaugsmo teikiantys dar nuostabesni anūkai.

Didžiausias turtas – vaikai, anūkai, giminės ir draugai. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Nuo ankstyvos vaikystės iki šiol dainuoju choruose, ansambliuose ir solo, ketvirtus metus šoku MČTAU šokių studijos grupėje, 31 metus vyriškoje draugijoje žaidžiu krepšinį. Mėgstu slidinėti kalnuose ir lygumose, plaukioti, važinėtis dviračiu.

Grupiokams linkiu optimizmo, sveikatos, žingeidumo atrasti kuo daugiau įdomių dalykų.“