Jis paskandino vilniečius upėje, užkasė dar gyvą žmogų ir apšaudė automobilį su vienerių metų vaiku viduje. Kruvinoji „Morozovo gaujos“ ir jos samdomų žudiko, kuris pagaliau įkliuvo, istorija verčia krūpčioti ir po daugybės metų.

2025 m. kovo pabaigoje vienas iš paskutiniųjų Morozovų gaujos narių buvo ekstraduotas iš Kazachstano į Baltarusiją: žudikas Viktoras Reckis ten ir Rusijoje slapstėsi 19 metų. Didžiausios ir žiauriausios Baltarusijos nusikalstamos grupuotės 1990-aisiais laikai baigėsi, ir tai yra proga papasakoti jos istoriją, kurią aprašė baltarusių portalas „Zerkalo“.

Kaip ši gauja atsirado, kokius žiaurumus ji įvykdė, kodėl liko nenubausta ir kas lėmė jos žlugimą ?

Baltarusijos Tyrimų komiteto vyriausioji valdyba nustatė žudiko V. Reckio, kuris buvo susijęs su „Morozovo gauja“ – didžiausia ir žiauriausia Baltarusijos nusikalstama grupuote 1990-aisiais, nusikalstamos veiklos detales.

Tyrimo komitetas atskleidė detales apie samdomo žudiko iš „Morozovo gaujos“, kurio nusikaltimai prasidėjo dar 1994 m., veiklą. V. Reckis buvo nuolatinis gaujos žudikas ir dalyvavo mažiausiai dviejuose didelio atgarsio sulaukusiuose nusikaltimuose, įvykdytuose per organizuoto nusikalstamumo karus 1990-aisiais.

Pirmoji žiauri žmogžudystė įvyko 1994 m.: samdomas žudikas kartu su kitais gaujos nariais atviliojo keturis draugus iš Vilniaus į Gomelį, apsimetė policininkais ir tyčiojosi iš jų, bandydami išgauti informaciją.

„Supratę, kad jų „metodas“ neveikia, jie nužudė du svečius ir, sukrovę kūnus į automobilį, kartu su vis dar gyvais užsieniečiais nuvežė juos prie Sožo upės kranto. Ten prie jų pririšo metalinius vikšrus ir įmetė į upę. Tą patį jie padarė ir su dviem gyvaisiais“, – pranešė Tyrimo komitetas.

Nusikaltėliai garsėjo savo ypatingu žiaurumu. Žmogžudysčių motyvas dažnai būdavo nusikalstamo pasaulio įtakos sferų reorganizavimas. Pavyzdžiui, 1997 m. rudenį „Morozovo gaujos“ nariai apšaudė „nusikaltamo pasaulio boso“ automobilį. Per susišaudymą žuvo trys žmonės, tarp jų – vienerių metų vaikas.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad V. Reckis slapstėsi Rusijoje ir Kazachstane, prisidengdamas netikra tapatybe. 2025 m. kovo mėn. jis buvo ekstraduotas į Baltarusiją ir sulaikytas.

Tyrimas atskleidė kaltinamojo išskirtinį žiaurumą ir cinizmą, taip pat kruopščiai suplanuotus jo nusikaltimus. Nors keliems kaltinimams (dalyvavimas gaujoje ir nusikalstamoje organizacijoje, neteisėtas šaunamųjų ginklų naudojimas ir plėšimas) jau suėjęs senaties terminas, įrodymai dėl sunkiausių nusikaltimų leido V. Reckiui pateikti kaltinimus pagal 1960 m. Baltarusijos baudžiamojo kodekso 100 straipsnį, kuris numato maksimalią bausmę – mirties bausmę – už tyčinį nužudymą su ypatingu žiaurumu.

Pažymėtina, kad advokatas mano, jog iš Kazachstano ekstraduotas V. Reckis Baltarusijoje negali būti nuteistas mirties bausme, nes abi šalys yra Kišiniovo konvencijos, draudžiančios ekstraduoti asmenis, kuriems gali būti taikoma mirties bausmė, jei išduodančioji šalis jos netaiko. Kazachstane tokios bausmės iš tikrųjų nėra.

Tyrimo komitetas pranešė, kad daugiau nei 50 gaujos narių jau buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pirmieji žingsniai

Kaip atsirado „Morozovo gauja“, kokius nusikaltimus ji įvykdė, kodėl liko nenubausta ir kas lėmė jos žlugimą?

Pati garsiausia Gomelio gauja atsirado dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ji pavadinta Sergejaus Morozovo, gimusio 1967 m. Ukrainos Luhansko srityje, vardu. Apie jo vaikystę ir paauglystę mažai žinoma: jis buvo prastas mokinys, praleidinėjo pamokas ir netgi buvo paliktas antriems metams.

Jaunystėje S. Morozovas sirgo neuroinfekcija, po kurios jam buvo diagnozuota „psichopatija“ (asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas psichinis disharmonija) ir jis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Tačiau 2000-aisiais, kai jis pagaliau buvo patrauktas atsakomybėn, jis buvo psichiškai sveikas.

Būdamas 17-os metų, 1984 m., Sergejus pirmą kartą buvo įkalintas už žiaurų vyro sumušimą; vyras vėliau mirė (S. Morozovas peržengė savigynos ribas). Paleistas, būdamas 18-os metų, jis buvo nuteistas už vagystę. 1987 m., kai jam buvo 20 metų, jis vėl buvo nuteistas už muštynes, o po kelerių metų – už chuliganizmą.

Nepilnamečių pataisos namuose, kuriuose Sergejus atliko pirmąją bausmę, jis sutiko Michailą Matjuškovą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis su draugais sportavo sporto salėje Gomelio pramoniniame rajone Selmaše. Ten jie ir sudarė gaujos branduolį.

Kodėl buvo pasirinktas Gomelis ir kaip S. Morozovas ten atsidūrė? Atviruose šaltiniuose apie tai nėra jokios informacijos.

Gauja pradėjo reketuoti, reikalaudama „duoklės“ iš miesto turgaus, valiutos prekeivių, taksi vairuotojų, prostitučių ir verslininkų. Žodiniai grasinimai ir mušimai netrukus peraugo į turto niokojimą ir automobilių vagystes. Jei kas nors pasiskųsdavo policijai, tekdavo mokėti dvigubai.

Dalis surinktų pinigų patekdavo į „organizacijos kasą“ – bendrą vagių fondą. Šie pinigai dažniausiai naudoti „projektams“ finansuoti, kyšiams, skirtiems valdžios institucijoms, kalinčių gaujos nariams, rėmimui, advokatams ir panašiai. Iš pradžių S. Morozovas ir M. Matjuškovas netgi kompiuterizavo savo pajamų ir išlaidų apskaitą. Dažnai savąjį gangsterių verslą vykdydavo viename iš vietinių restoranų.

Pirmoji dokumentuota žmogžudystė įvyko po to, kai 1990 m. lapkritį per automobilio avariją žuvo S. Morozovo draugo brolis. Avariją sukėlė automobilis, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. 1991 m. balandį gangsteriai surado kaltininką, įsodino jį į automobilį ir nuvežė į mišką, išrengė nuogai, sumušė, tada šovė ir dar gyvą palaidojo.

Taikiniu tapo ir kitas asmuo. S. Morozovas mėgo moteris ir keršijo visoms, kurios jam priešinosi. 1994 m. jis sadistiškai išprievartavo merginą ir po to ją nužudė. Kad būtų sunkiau atpažinti, nusikaltėliai kirviu nukirto jai galvą ir rankas, palaidojo netoli kapinių, o kūną išmetė į karjerą.

Iš pradžių nusikaltimu buvo įtariamas merginos draugas. Jis suprato, kad tai S. Morozovo darbas. Neatsargios užuominos Sergejui pakako, kad nuspręstų pašalinti šį vyrą. Jis ir jo brolis išvyko į Vilnių. ​​Kai vyrai grįžo į Gomelį su dar dviem pažįstamais, gyvenančiais Lietuvoje, jų jau laukė. Visi keturi žuvo. Kūnai vėliau buvo ištraukti iš Sožo upės.

„Operatyvininkai turėjo informacijos, kad nusikaltimas buvo įvykdytas Morozovų gaujos vasarnamyje. Tą dieną tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. O kitą rytą vasarnamis buvo nugriautas su visais pamatais“, – prisiminė Aukščiausiojo Teismo teisėjas Fiodoras Čubkovecas.

Žudikai iš karto nebuvo rasti – arba net nebuvo ieškomi.

„Kaip 1994 m. rugsėjį buvo rasti keturi lavonai, ir nieko nebuvo padaryta? Net per laidotuves žmonės kalbėjo ir reiškė pasipiktinimą, spėliodami, kada liausis šita betvarkė. Visi žinojo, kad Morozovas visus laiko savo rankose, bet policija nereagavo. <...> Visos Gomelio vyriausybinės įstaigos vienaip ar kitaip buvo susijusios su gangsteriais“, – sakė Vladimiras Tichinia, anksčiau dirbęs VRM Pagrindinėje kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija direktorate.

Ilgainiui susikūrė daugybė gaujų. Tai sukėlė natūralią konkurenciją tarp jų. Su viena, sparčiai stiprėjančia grupuote morozoviečiai kaipmat susitvarkė. Jie apsimetė policininkais, išviliojo savo taikinius į gatvę, prisidengdami atsitiktiniu pokalbiu, o tada jėga nusivežė juos į vasarnamį Gomelio rajone ir nužudė. Pavyzdžiui, iš kalėjimo paleistas vagis Jevgenijus Pstyga pareiškė, kad S. Morozovas privalo pasidalyti pelnu. Po kurio laiko jis buvo rastas nuskendęs.

Kerštas, kurio metu žuvo kūdikis

Tais pačiais 1996-aisiais, Gomelio degalinėje buvo nušautas Morozovų gaujos „smegenys“ M. Matjuškovas. Po jo mirties S. Morozovas tapo vienvaldžiu lyderiu. Kitais metais gauja, kaip pažymėta tyrime, įgavo nusikalstamos organizacijos požymių: ją sudarė kelios organizuotos grupuotės, veikiančios savarankiškai, bet pavaldžios lyderiui.

Paskutinė likusi kliūtis kovoje dėl valdžios mieste buvo kitos grupuotės lyderis Viktoras Osipenka, pravarde „Kaban“ (Kiaulė). Jis taip pat buvo įtariamas ryšiais su M. Matjuškovo nužudymą organizavusiais asmenimis. Suprasdamas pavojų, V. Osipenka nusprendė sprukti iš Gomelio, tačiau parą pavėlavo.

1997 m. spalį Kabanas kartu su žmona, vienerių metų sūnumi ir apsaugos darbuotoju atvyko į tėvų namus vakarienės, po kurios planavo dingti. Tačiau Morozovų gauja išsinuomojo butą kaimyniniame pastate ir įrengė stebėjimo punktą. V. Osipenkai ir kitiems jo palydovams išėjus iš pastato ir įsėdus į automobilį, netoliese pasirodė du vyrai su juodomis kaukėmis, iš po striukių išsitraukė automatinius ginklus ir pradėjo šaudyti. Vairuotojui pavyko pabėgti, bet jie toliau į jį šaudė. Jis nuskubėjo į ligoninę, tačiau Kabanui ir jo sūnui medicininės pagalbos nebereikėjo; jie jau buvo mirę. Apsaugos darbuotojas vėliau mirė ligoninėje, o bandito žmona buvo sunkiai sužeista, bet išgyveno.

Nusikaltėliai taip pat įkūrė oficialius verslus, skirtus vogtoms prekėms legalizuoti ir savo veiklai įteisinti. „Ta gaujai dirbo daug verslininkų. Dešimtojo dešimtmečio vidurys buvo skolinimo ir verslo plėtros pikas, o M. Matjuškovas, gaujos smegenys, aktyviai investavo ne tik Gomelyje ir kituose Baltarusijos regionuose, bet ir Rusijoje“, – sakė V. Tichinia.

Jo žodžiais, gaujos nariai turėjo du ar tris prabangius automobilius ir du ar tris butus. Jie statė turgų ir vien į jį investavo 600 tūkst. dolerių. Tačiau didžioji dalis jų pinigų cirkuliavo Rusijoje: Brianske, Maskvoje, Jekaterinburge, Saratove ir Samaroje.

Nusikalstamumo „jaunystės" dienomis S. Morozovas nebijojo pakelti rankos prieš teisėsaugą. Pavyzdžiui, 1995 m., apie 1 val. nakties, policininkas Sergejus Silčenkovas pabarė gaujos lyderį. Motyvas nežinomas. Gangsteris iš karto atsakė trimis šūviais, pareigūną nušaudamas tiesiai į akis.

Po kelių dienų netoliese, mokyklos stadione, buvo rastas kūnas. Tai buvo vietos alkoholikas su teistumu. Jis buvo mirtinai nugirdytas, o ant kūno buvo padėtas ginklas, kuriuo buvo nužudytas S. Silčenkovas. Vėliau byla buvo nutraukta.

Žudė naujokai

Vėlesniais metais S. Morozovas dažnai pats tik stebėdavo, kaip kiti žudo, dažnai „operacijas" pavesdamas naujokams. Gaujos nariai gyvus paskandino mažiausiai tris žmones, kitus pasmaugė ir subadė peiliais. Kad kūnai neišplauktų, prie jų buvo pririšami vikšrai.

1995 m. S. Morozovui iššūkį metė gangsteris Ignatenka, pravarde Bazylas. Šis greitai apie tai sužinojo ir nusprendė įvilioti savo varžovą į spąstus. Vieną dieną Bazylas sulaukė skambučio iš draugo (žinomo tik inicialais P.), kuris prašė susitikti jo bute, teigdamas, kad jaučiasi blogai. Iš tikrųjų jis buvo priverstas tai padaryti, nes pagrasinta susidoroti su žmona ir vaiku. P. buvo priverstas ten pakviesti kelis draugus, kurie faktiškai buvo paimti įkaitais.

Ignatenka pasiėmė du draugus, tačiau bute jų laukė pasala. S. Morozovo vyrai juos sugavo ir kartu su įkaitais nuvedė į vasarnamį, kur kankino iki sutemų, o tada išvežė į mišką. Ten vienas iš gaujos narių, Valerijus Gorbatyj, pasmaugė Bazylą kilpa. Vėliau P. ir jo draugams buvo duotas metalinis vamzdis ir įsakyta paeiliui juo mušti Ignatenkos bendrininkus, kol šie mirė. Kai nusikaltimas buvo įvykdytas, banditai užkasė tris kūnus ir pasišalino. P. ir jo draugai buvo paleisti. Viena vertus, tai buvo bauginimo aktas – juk po to jie bijotų pranešti apie įtariamuosius, nenorėdami pakartoti savo aukų likimo. Kita vertus, „įkaitai" dabar patys buvo žudikai: jei atskleistų tiesą, atsidurtų už grotų.

Gauja sėdo už grotų

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir XXI a. pradžioje gandai apie gaują jau buvo pasklidę po visą šalį.

2004 m. pradžioje VRM ir prezidento administracija pradėjo gauti anoniminius laiškus su prašymu įvesti tvarką Gomelyje.

2004 m. gruodį buvo iškelta pirmoji baudžiamoji byla prieš morozoviečius.

Ignatenkos ir jo draugų kūnų paieškos truko apie aštuonis mėnesius. Tik 2005 m. birželį Gomelio srities miške pagaliau buvo rasti trys skeletai. Specialus tyrimas parodė, kad palaikai priklausė Ignatenkai ir dviem jo bendrininkams ir kad visi jie buvo nužudyti.

Tik po to, 2005 m. antroje pusėje, prasidėjo areštai. Per kelias dienas buvo sulaikyti aktyviausi morozoviečiai, tačiau pats grupės lyderis dingo. Tuo pačiu metu jis palaikė ryšį su likusiais banditais, duodavo įsakymus mobiliaisiais telefonais, kuriais pats pasinaudojo tik vieną kartą. Ryšininkai jį lankydavo kasdien ir pranešdavo apie situaciją. Kaip vėliau paaiškėjo, S. Morozovas slapstėsi prie pat sienos su Ukraina. Ten jis buvo sulaikytas ir išsiųstas į Minską.

Teismo procesas prasidėjo 2006 m. kovo pabaigoje. Buvo teisiami 46 gaujos nariai. Visiems 46 kaltinamiesiems buvo pateikti kaltinimai dėl daugiau nei 100 nusikaltimų, įskaitant 19 žmogžudysčių. Įrodyta tik daugiau nei 60 epizodų, įskaitant 14 žmogžudysčių ir penkis pasikėsinimus nužudyti. Ir tai buvo tik ledkalnio viršūnė (policija manė, kad gauja buvo atsakinga vien už maždaug trisdešimt žmogžudysčių).

2006 m. gruodį S. Morozovui, Igoriui Dančenkai ir V. Gorbatyj buvo skirta mirties bausmė), likusiems grupės nariams skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 2 iki 20 metų. 2008 m. mirties bausmė buvo įvykdyta.

Dar ne visi už grotų

Po suėmimų ir teismo gaujos veikla nutrūko, tačiau teisingumo išvengusių nusikaltėlių paieškos tęsėsi. Pavyzdžiui, 2015 m. Andrejus Šilecas, kaltinamas dalyvavimu aštuoniose žmogžudystėse, gavo 20 metų laisvės atėmimo bausmę. Sergejus Derbenevas ir V. Reckis Interpolo duomenų bazėje buvo daugelį metų. Pastarasis buvo etatinis samdomas žudikas, pirmasis – jo tiesioginis vadovas.

S. Derbenevas slapstėsi apie 15 metų; jis buvo rastas Vladivostoke, Rusijoje. Sklido gandai, kad tik jis vienas žino gaujos bendro fondo, kuris kai kuriais mėnesiais viršijo milijoną dolerių, likimą. Ar tai tiesa, lieka nežinoma.

2022 m. S. Derbenevas gavo 15 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kolonijoje. O dabar atėjo V. Reckio eilė: jis buvo sugautas Kazachstane ir išduotas Baltarusijai.