Šiandien, gegužės 21 d. minime Almos Adamkienės, prezidento Valdo Adamkaus sutuoktinės ir bendražygės, mirties metines. Prisiminkime šią elegancijos, santūrumo ir įgimtos inteligencijos moterį, su kuria prieš metus atsisveikino visa tauta.

Pirmoji šalies ponia, filantropė, labdaringos veiklos iniciatorė, elegancijos ir stiliaus etalonas... Tiek daug gražiausių epitetų tiko poniai Almai Adamkienei. Ir vis tiek švelniausiai jos vardas visada skambėjo buvusio šalies prezidento Valdo Adamkaus lūpose.

„Dariau viską taip, kaip jaučiau. Kaip sakė širdis“, – kukliai, santūriai, su jai būdingu ramumu į klausimą, koks tai darbas būti prezidento žmona ir pirmąja šalies ponia, viename interviu sakė ponia A. Adamkienė (1927–2023). Šiuose paprastuose žodžiuose tilpo visas jos gyvenimas.

Santuokoje – daugiau kaip septynis dešimtmečius

A. Adamkienė buvo vienas žinomiausių ir mylimiausių žmonių visoje Lietuvoje, taktiška, šilta, gebėjo rasti bendrą kalbą ir su karaliais, ir su paprastais žmonėmis.

Santuokoje pora nugyveno daugiau kaip 70 metų. Viename interviu prezidentas yra sakęs: „Jei kartu eini per ugnį ir vandenį, vienas kitą supranti, gerbi ir myli – metų neskaičiuoji.“

A. Adamkienės netekties dieną, 2023-iųjų gegužės 21 d., kaip ir anksčiau, iki tos lemtingos akimirkos, kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus savo ilgametei bendražygei negailėjo šiltų ir meilės kupinų žodžių. Jis sakė, kad Anapilin iškeliavusi jo žmona Alma prisidėjo prie to, kad Lietuvoje būtų daugiau šviesos, pasitikėjimo, meilės ir vilties.

„Jos ilgametis darbas savo valstybei ir tautai, Jos rūpestis, globa, žmogiškoji šiluma, dalyta Lietuvos žmonėms, rado atgarsį daugybėje širdžių. Ir jeigu šiandien Lietuvoje daugiau šviesos ir tarpusavio pasitikėjimo, daugiau meilės ir vilties, tai – ir neabejotinas Almos nuopelnas. Ji netaupė savęs, negailėjo fizinių ir dvasinių jėgų šalies dabarčiai ir ateičiai“, – savo žmonos mirties dieną tarė V. Adamkus padėkos žodyje, kurį išplatino prezidentūra.

„Šiandien gera žinoti, kad vaikai, kurie buvo gydomi Almos Adamkienės fondo lėšomis, mokėsi fondo rūpesčiu suremontuotose mokyklose ir skaitė fondo dovanotas knygas, užaugo ir jau patys dalijasi gerumu ir žmogiškąja šiluma“, – teigė kadenciją baigęs šalies vadovas.

1999 m. buvo įkurtas A. Adamkienės labdaros ir paramos fondas, kurio paskirtis – padėti vaikams. Per penkiolika savo veiklos metų jis suteikė paramą 45 provincijos mokykloms, vaikų ligoninėms, globos namams ir vykdė įvairius labdaros projektus.

Susipažino pabėgėlių stovykloje

Ypatinga buvo toji judviejų su prezidentu V. Adamkumi pažinties bei meilės istorija. V. Adamkus baigė gimnaziją Vokietijoje, studijavo Miuncheno universitete, jam teko pagyventi ir pabėgėlių stovykloje. Būtent čia jis susipažino ir su Alma Nutautaite, 1951-aisiais tapusia Adamkiene.

A. Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Jos tėvas, Stasys Nutautas, buvo prekybininkas, motina, Ona Soblytė-Nutautienė, talkino vyrui versle. Sovietų kariuomenei 1944 m. veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima, o kartu su jais ir Alma, turėjo pasitraukti į Vokietiją.

Nutautų šeima sunkvežimiu išvyko į Šventąją, kur apsigyveno pas žvejį. Iš ten jie laivu išplaukė link Švedijos, bet nepasiekus kranto laivą sulaikė vokiečių kariai ir išplukdė į Rygą, kur Nutautų šeima buvo dviem savaitėms pasodinta į Rygos kalėjimą. Iš ten juos prekybiniu laivu nuplukdė į Gdanską, o tada traukiniais išgabeno į Vokietijos pabėgėlių stovyklą.

A. Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, vėliau studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų net dvidešimt penkerius metus ji vadovavo Adamkų įsigytai „Tabor Farmos“ vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru.

Kartu – ir per ugnį, ir per vandenį

Būtent Vokietijoje, Eikšteto gimnazijoje, būsimoji pirmoji mūsų šalies dama susipažino su Valdu Adamkumi, kur jis mokėsi lietuvių kalbos. Tiesa, baigus gimnaziją judviejų keliai buvo išsiskyrę ir susikirto Jungtinėse Valstijose – ten jaunuoliai susituokė.

„Prisipažinsiu, tada, kai ją pamačiau gimnazijoje, sukirbėjo slapta mintis, kad jeigu jau kada vesčiau, tai tik tokią merginą kaip Alma. Ji visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija, kultūra. Taip buvo ir jaunystėje, ir dabar“, – knygoje „Alma“ cituojamas V. Adamkus.

Prezidentas pasakojo, kad jo žmona nenorėjo, jog jis dalyvautų prezidento rinkimuose, nes manė, kad V. Adamkus jau buvo atidavęs pakankamą duoklę lietuviškai veiklai. Tačiau, net ir priėmus jos norams prieštaraujantį sprendimą, A. Adamkienė savo vyrui noriai padėjo, nors dėl jo apsisprendimo netgi verkė.

V. Adamkus yra sakęs, kad per agitaciją rinkimuose išryškėjo labai daug puikių jo žmonos savybių, apie kurias jis nė nežinojo: pavyzdžiui, prezidentas pasakojo nė negalvojęs, kad A. Adamkienė gali kuo sklandžiausiai kalbėti viešai nė nesiruošusi. Dar viena jo žmonos stiprybė – administraciniai gebėjimai versle. JAV Mičigano valstijoje Adamkai turėjo vasarvietę su golfo laukais ir baseinais – visą verslą administravo A. Adamkienė.

Knygoje taip pat pasakojama, kad A. Adamkienės svajonė buvo tapti medike, bet savo svajonės įgyvendinti ji negalėjo: Vokietijoje studijavo labai trumpai, o kai atvyko į Ameriką neliko jokios galimybės mokytis – turėjo eiti dirbti.

V. Adamkus teigė esąs dėkingas savo žmonai už baigtus aukštuosius mokslus. A. Adamkienė įsidarbino už menką atlyginimą, kad tik V. Adamkus galėtų mokytis universitete. Neseniai susituokusiai porai teko nemaži išbandymai.

„Ir tais sunkiais momentais ji visuomet būdavo geros nuotaikos, besišypsanti. Nors skaičiavome centus, ji sugebėdavo pagaminti maisto. O pinigų visuomet labai trūkdavo. Galiu pasakyti vieną pavyzdį. Amerikoje kas savaitę penktadieniais mokėdavo algą, bet alga nebūdavo didelė. Prisimenu, kartais tekdavo kratyti visas kišenes, ieškant 10 centų tramvajaus bilietui, kad Alma galėtų nuvažiuoti į darbą ir pasiimti algą, kad galėtume kitą savaitę išgyventi“, – pasakojo kadenciją baigęs prezidentas.

A. Adamkienę pažinoję žmonės sakė, kad ji visą gyvenimą pasižymėjo kuklumu, subtilia elegancija, kantrybe, buvo labai šilta, bet gana uždara. Jų pasakojimu, jei A. Adamkienė ką nors įsileisdavo į širdį, tai visam laikui.

A. Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, mirė 2023 m. gegužės 21 d., eidama 97-uosius metus. Ji palaidota Kauno Petrašiūnų kapinių panteone.