Prieš 25 metus, 2000 m. rugpjūčio 12 d., pratybų Barenco jūroje metu, branduoliniame raketiniame povandeniniame laive „Kursk“ įvyko avarija. Laive buvo 118 povandenininkų. Didžioji įgulos dalis žuvo beveik akimirksniu. Katastrofos priežastis – mokomosios vandenilio peroksido torpedos sprogimas pirmajame povandeninio laivo skyriuje.
Tai įvyko dėl torpedų įgulų klaidos, kai jos ruošėsi atlikti mokomąją torpedų ataką. Šis sprogimas sukėlė didelį gaisrą ir detonavo veikiančias torpedas. Antrasis sprogimas, įvykęs po pirmojo, buvo bauginančios galios ir tiesiogine prasme susprogdino povandeninio laivo priekį. Sprogimo bangą sustabdė tik 5 ir 5-asis reaktorių skyriai, o visi povandeninio laivo laivagalio skyriuose – 6-ajame, 7-ajame, 8-ajame ir 9-ajame – buvę povandenininkai išgyveno. Iš viso 23 žmonės. Jie persikėlė į 9-ąjį „Kursko“ skyrių, jį hermetizavo ir dar kelias dienas išbuvo gyvi.
Jie turėjo tik vieną galimybę išsigelbėti: jei Šiaurės laivyno vadas Viačeslavas Popovas ir Rusijos karinio jūrų laivyno vadas Vladimiras Kurojedovas būtų išdrįsę pripažinti prezidentui Vladimirui Putinui, kad Rusijos laivynas neturi techninių priemonių išgelbėti žmones iš nuskendusio povandeninio laivo.
Išgyvenusiems Rusijos povandenininkams Kurske padėti galėjo tik užsienio gelbėtojai. Ir net tada, greičiausiai, tik tuo atveju, jei jų būtų paprašyta pagalbos per pirmąsias 24 valandas po katastrofos.
Tačiau Rusijos karinio jūrų laivyno vadovybė priėmė kitokį sprendimą, ir Rusijos karinio jūrų laivyno spaudos tarnyba tomis rugpjūčio dienomis tapo pagrindiniu melagingos informacijos šaltiniu. Jie melavo ne tik žurnalistams ir piliečiams – juk tai būtų buvę pusė bėdos. Deja, karinio jūrų laivyno vadovybė klaidino ir šalies vadovybę. Daugeliu atžvilgių dėl šios priežasties V. Putinas, tragedijos metu atostogavęs Sočyje, iš karto nesuprato situacijos rimtumo, nenutraukė atostogų ir negrįžo į Maskvą. Galutinai jis suprato, kad jam meluojama, tik rugpjūčio 16 d. Būtent tą dieną, nepaisant kariuomenės pasipriešinimo, jis sutiko priimti užsienio pagalbą. Ir nors ji atvyko greitai, o užsienio gelbėtojai sugebėjo kuo greičiau nusileisti prie nuskendusio povandeninio laivo ir atidaryti 9-ojo skyriaus liuką, buvo per vėlu. Nuo katastrofos praėjo devynios dienos, ir visi 23 povandeninių laivų skyriaus nariai jau buvo žuvę.
„Kurskas“ tapo pirmuoju nuskendusiu povandeniniu laivu Rusijos karinio jūrų laivyno istorijoje, iš kurio povandenininkus praktiškai gelbėjo tiesiogiai per federalinius televizijos kanalus. Ir galiausiai jiems nepavyko išgelbėti nė vieno žmogaus.
Būtent kariškių melas pavertė „Kurską“ nacionaline katastrofa, sukurdamas emocines sūpuokles, ant kurių tomis dienomis siūbavo visa šalis ir pasaulis. Iš pradžių kariškiai visus ramino, kad netrukus išgelbės „Kursko“ jūreivius, su kuriais „buvo užmegztas ryšys“, o paskui patys negailestingai sunaikino šią viltį, teigdami, kad ten nėra ką gelbėti, nes visa „Kursko“ įgula žuvo per kelias minutes po sprogimų.
Jų žodžius pasitikėdamas pakartojo šalies prezidentas. Iš pradžių – visiškai pasitikėdamas Rusijos kariniais specialistais, o vėliau, kai melas pavertė jį šių specialistų nusikaltimo bendrininku, jis pakartojo jų melą, kad išsaugotų savo reitingą.
Karinio jūrų laivyno vadovybės melas galiausiai lėmė katastrofos priežasčių tyrimo sustabdymą. 2002 m. liepą, po generalinio prokuroro Dmitrijaus Ustinovo ataskaitos apie tyrimo išvadas, prezidentas V. Putinas nusprendė nutraukti tyrimą nepateikdamas kaltinimų asmenims, atsakingiems už povandeninio laivo ir įgulos žūtį, ir neperduodamas bylos teismui. V. Putinas nenorėjo ir, greičiausiai, bijojo garsaus teismo proceso.
Todėl Kursko byla buvo įslaptinta, o oficiali versija performatuota taip, kad pagrindinis tragedijos kaltininkas tariamai buvo prastos kokybės torpeda, o ne žmonės.