Estijoje įteisinta pagalba savižudybei, tačiau įstatymas vis dar nenurodo, kas tiksliai gali padėti žmonėms patiems mirti. Tuo tarpu pagyvenusi pora jau rado asmenį, kuris nori suteikti šią paslaugą, praneša ERR News.

Estijoje 2025 m. gegužę buvo priimtas įstatymas, įteisinantis savižudybę su pagalba. Europos Sąjunga neturi vieningos direktyvos dėl asistuotos mirties ar eutanazijos – kiekviena šalis sprendžia pati.

Estijoje šis klausimas tapo ypač aktualus praėjusiais metais, kai Paulo Tammerto byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą. Jis sukūrė helio varomą prietaisą, naudojamą savižudybei su pagalba. Žmogus, nusprendęs nutraukti savo gyvybę, paspaudžia prietaiso mygtuką. Tai skiriasi nuo eutanazijos, kai gydytojas suleidžia vaistą, sukeliantį mirtį.

Prokuratūra teigė, kad P. Tammertas faktiškai teikė medicinos paslaugas neturėdamas reikiamos licencijos ir taip užsiėmė nelegalia verslo praktika. Tačiau prokuratūra pralaimėjo bylą. Estijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas papiktino daugelį žmonių ir politikų.

Kaip aiškina medicinos etikos ekspertas ir teisininkas Antas Nompersas, šis verdiktas daugeliui buvo netikėtas. Jis aiškina, kad klausimas yra ne tik tas, ar savižudybė su pagalba gali būti laikoma etiška, bet ir kas turi teisę ją atlikti. P. Tammertas nėra gydytojas – jis yra buvęs ekonomikos profesorius, išėjęs į pensiją, turintis inžinerinį išsilavinimą. Teisininkas mano, kad tokias paslaugas turėtų teikti medicinos specialistai kontroliuojamoje aplinkoje.

Šią nuomonę palaiko ir kitas ekspertas, kuris pažymi, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių P. Tammerto veiksmus ar tai, kaip jis padėjo žmonėms.

Nepaisant to, 96 metų Kalju ir 95 metų Novela Arop, gyvenantys slaugos namuose Põlvoje ir kurių fizinė bei psichinė sveikata yra gana gera, jau užsiregistravo į pagalbą mirčiai pas P. Tammertą.

„Nenoriu pasiekti taško, kai liksiu prikaustyta prie lovos ir kažkas turės manimi rūpintis. Norėčiau, kad ši problema būtų išspręsta iš anksto“, – sako 95 metų Novela.

Pats P. Tammertas teigia, kad su juo jau susisiekė keli žmonės, norėdami gauti pagalbos mirtyje paslaugas. Kol kas jis pataria daugumai jų aukoti jo NVO. Kalui Aropui buvo pasiūlyta kas mėnesį aukoti 50 eurų, tačiau jis pasirinko paaukoti 1000 eurų, kad prireikus P. Tammertas galėtų teikti šią paslaugą.

Pažymima, kad ir P. Tamertas, ir K. Aropas mano, jog įstatymas neturėtų detaliai reglamentuoti, kur, kaip ir kas gali padėti žmogui pačiam mirti.

Tuo tarpu išsamių reglamentų sukūrimas Estijoje užtruks, nes reikės įvertinti daugelį aspektų. Estijos socialinių reikalų ministrė Karmen Jollere pabrėžė, kad naujausi tyrimai rodo, jog nors nemaža dalis gydytojų pritaria pagalbos mirtyje įteisinimui, mažiau nei pusė nori asmeniškai dalyvauti tokiose procedūrose.

Kokia situacija Latvijoje?

Praėjusiais metais žurnalas „Likums un Taisnība“ nagrinėjo klausimą, ar Latvijoje reikėtų legalizuoti eutanaziją. Diskusijoje dalyvavo onkologė ir chemoterapeutė Liga Keiša-Kirse iš Rygos Rytų klinikinės universitetinės ligoninės onkologijos centro Paliatyviosios slaugos skyriaus. Kalbėdama apie eutanazijos galimybę, gydytoja buvo nedviprasmiška: „Po to, ką mačiau, negaliu prisiversti atimti kam nors gyvybės.“

Ji save apibūdina kaip pozityvų ir naivoką žmogų, tikintį, kad galima rasti būdų palengvinti paciento būklę ir nereikia žudyti. „Mokiausi tuo metu, kai žmogaus gyvybė buvo neįkainojama“, – sako ji.

Eutanazijos legalizavimo klausimas liečia ne tik mediciną, bet ir teisę, etiką, moralę, religiją ir kitas sritis. Latvijos Konstitucijos 93 straipsnis numato, kad kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, o pagal galiojančius teisės aktus eutanazija šalyje yra draudžiama.

Siekiant padėti nepagydomai sergantiems pacientams, Latvijoje kuriamos paliatyviosios pagalbos paslaugos. Tai priemonių rinkinys, skirtas skausmui ir kitiems simptomams kontroliuoti, taip pat spręsti socialinius, psichologinius ir dvasinius klausimus.

Paliatyvioji pagalba yra tarpdisciplininė ir apima pacientą, jo šeimą ir aplinkinę bendruomenę. Ji gali būti teikiama tiek namuose, tiek ligoninėje, siekiant išlaikyti kuo aukštesnę gyvenimo kokybę iki natūralios mirties. Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos, Latvija turi išplėsti paliatyviosios pagalbos prieinamumą nepagydomai sergantiems pacientams.

Kokia situacija Lietuvoje?

Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis yra sakęs, jog Lietuvoje panašių diskusijų artimiausiu metu nereikėtų tikėtis. Visuomenė, akcentuoja socialdemokratas, tam dar nėra pasiruošusi.

„Beveik be jokių abejonių Lietuvos visuomenė turbūt nėra pasiruošusi diskusijai apie eutanaziją dėl įvairių aspektų“, – Eltai kalbėjo L. Šedvydis.

„Pagrindinė problema ta, kad yra daugybė etinių šito klausimo aspektų. Tarkime, tose šalyse, kur eutanazija egzistuoja labai ilgai, pavyzdžiui, Nyderlanduose, kurie pradėjo atlikinėti eutanaziją, mes matome gana groteskiškus atvejus, kai eutanaziją, kaip paslaugą, suteikiančios įmonės netgi užsiima reklama“, – teigė komiteto pirmininkas.

Be to, jo teigimu, Lietuva užima lyderiaujančias pozicijas tarp šalių, kuriose fiksuojama daugiausiai savižudybių, tad, kaip vadina parlamentaras, savižudybė kito žmogaus rankomis, esamos situacijos taip pat nepagerintų.

„Žinant tai, kad mes Lietuvoje šiaip turime didžiulę problemą – mes esame vieni iš lyderių pasaulyje pagal savižudybių skaičių – mano jausmas yra tas, kad ta diskusija dėl eutanazijos įteisinimo neprisidėtų prie šitos problemos suvaldymo ar sprendimo“, – teigė L. Šedvydis.

Be to, socialdemokrato teigimu, reikėtų įvertinti ir tai, jog tokį sprendimą asmuo dažnai priima ne tik dėl objektyvių priežasčių, nepakeliamo skausmo ar kančios, bet ir dėl artimųjų įtakos ar nenoro tapti našta.

„Tai yra tiesiog, pavadinkime, žmonių, kurie galbūt yra apleisti ir mano, kad yra našta kitiems, sprendimas, kuris yra ydingas“, – kalbėjo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.

Tiesa, politikas pripažįsta, jog ekstremaliais atvejais teisė numirti žmonėms turėtų būti suteikta, tačiau tokiam požiūriui, parlamentaro teigimu, visuomenė dar nėra pasiruošusi ir to, kaip akcentuoja L. Šedvydis, reikėtų paisyti.

„Tam tikrais atvejais ta teisė numirti galbūt turėtų būti suteikta“, – Eltai sakė socialdemokratas.

Tuo tarpu liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen laikosi kiek kitokios nuomonės. Pasak jos, diskusijos apie eutanaziją yra neišvengiamos.

„Manyčiau, kad kai jau aktyviau prasidės ta diskusija, o ji neišvengiamai prasidės, nes visose išsivysčiusiose šalyse ji yra, tai reikės laiko, kad konsensusas būtų pasiektas tokiu jautriu klausimu, jeigu jis apskritai įmanomas“, – pridūrė liberalė.

Tiesa, pasak jos, šios temos atėjimas į Lietuvą dar gali kiek užtrukti, mat tam turi pasiruošti ne tik visuomenė, bet ir politikai.