Xavieras Emmanuelli (87), buvęs Prancūzijos socialinių reikalų ministras ir filantropas.
Lapkričio 16 d., sulaukęs 87 metų, mirė garsus filantropas, buvęs Prancūzijos socialinių ir humanitarinių reikalų ministras, anesteziologas, Nobelio taikos premijos laureatas ir organizacijos „Gydytojai be sienų“ bendraįkūrėjas.
X. Emmanuelli ir vaikų chirurgo Leonido Roshalo bendradarbiavimo dėka įkurtas fondas „Samu Social“ nuo pat įkūrimo teikia ikistacionarinę ir psichosocialinę pagalbą benamiams vaikams, jaunuoliams bei suaugusiems, kurie neteko namų ir liko vieniši sunkumų kelyje.
„Beveik visi mūsų komandos nariai asmeniškai pažinojo gydytoją, žinojo jį kaip principingą, nepalenkiamos valios ir kartu be galo malonų bei paslaugų žmogų. Tai didelė netektis mums – malonaus mentoriaus, išmintingo įkvėpėjo, kuris asmeniniu pavyzdžiu parodė, kiek daug gali pasiekti geros valios žmogus, netektis“, – socialiniuose tinkluose rašė fondo komanda.
X. Emmanuelli gimė Paryžiuje 1938 m. Nacių okupacijos metu jo tėvai priglaudė žydų vaikus savo namuose; po karo jiems buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Baigęs studijas, Xavieras dirbo gydytoju anglies kasyklos ligoninėje, gydydamas kalnakasius ir jų šeimas. Dvejus metus jis dirbo karo mediku kariniame jūrų laivyne.
1971 m. X. Emmanuelli tapo vienu iš tarptautinės humanitarinės medicinos organizacijos „Gydytojai be sienų“ įkūrėjų.
Jos medicinos savanoriai daugelyje šalių padeda ginkluotų konfliktų, stichinių nelaimių aukoms ir tiems, kurie stokoja medicininės priežiūros.
1999 m. organizacijai buvo įteikta Nobelio taikos premija „už humanitarinį darbą keliuose žemynuose“ ir už jos, kaip „nepriklausomos, neutralios ir nešališkos“, vaidmenį.
„Kai dar buvau studentas, mano specializacija buvo kova su raupsais. Svajojau tapti gydytoju, kuris keliaus po pasaulį. Nebuvau vienas: buvau su savo draugais, su kuriais studijavau Aukštojoje medicinos mokykloje. Nenorėjome sėdėti biuruose kaip mūsų tėvai. Viena vertus, ieškojome nuotykių, kita vertus, norėjome pakeisti pasaulį. Mums pavyko“, – viename interviu kalbėjo Xavieras.
Tame pokalbyje jis prisiminė „Gydytojų be sienų“ pradžią. Medicinos savanoriai ilgai kovojo, kad nuspręstų, kam teikti pirmenybę. Jie negalėjo sutelkti dėmesio į jokią vieną grupę. Xavieras suprato: „Kiekvieną kartą, kai žmogui reikia pagalbos, tai paveikia visą žmoniją.“
Dar viena išmintis, kurią X. Emmanuelli išmoko per skausmą ir apgailestavimą, yra supratimas, kad net jei žmogus neišgyvena, jam vis tiek reikia pagalbos. Mirtinas incidentas įvyko 1980 m. Vietnamo ir Kambodžos pasienyje, pabėgėlių stovykloje, kurioje buvo apgyvendintos moterys ir vaikai.
„Man sunku tai prisiminti... Praėjo daug metų, bet tai vis dar atima žadą, – pasakojo X. Emmanuelli. – Stovykla buvo smarkiai bombarduojama. Mudu su gydytoju Danieliu Pavaru įlipome į sunkvežimį, kuriame gulėjo žmonės, ir stengėmės kuo greičiau suteikti pagalbą... Ten buvo mergina, maždaug 25 ar 27 metų... Ji buvo sunkiai sužeista į pilvą, išlindo vidaus organai. Supratau, kad niekuo negaliu jai padėti, todėl nubėgau rūpintis sužeistaisiais, kuriuos dar galėjau išgelbėti. Tačiau Danielis liko: jis padėjo merginos galvą ant kelių ir pradėjo ją glostyti. D. Pavaras kalbėjo su ja prancūziškai, žinodamas, kad ji nesupranta kalbos. Aš supykau ir pradėjau ant jo šaukti, kažką panašaus į: „Kodėl, po velnių, tu čia sėdi, kai turėtume gelbėti žmones?!“ Po dviejų minučių Danielis išlipo iš sunkvežimio ir paskelbė, kad mergina mirė. Tuo metu nesupratau jo veiksmų. Daug galvojau, kodėl gydytojas liko su mirštančia mergina, užuot padėjęs kitiems. Bet prieš man spėjant paklausti Danielio apie tai, jis mirė. Laikui bėgant supratau, kad jis elgėsi teisingai: Pavaras teikė psichologinę paramą... mergaitei, kuri mirė ir buvo apimti siaubo. Jis palengvino jos kančias, o tai mūsų profesijoje yra labai svarbu.“
Filantropas ir buvęs Prancūzijos socialinių ir humanitarinių reikalų ministras teigė, kad gydytojai dažnai susiduria su klausimu: „Kam turėčiau padėti pirmiausia?“
„Gydytojo etinis pasirinkimas yra susijęs su užuojauta. Jis luošina ir brangiai kainuoja sielai. Kaip gaivinimo specialistas, atsidūriau situacijose, kai turėjau pats ir greitai apsispręsti. Vienas aparatas ir dvi aukos: jaunas vyras, bet jo išgyvenimo galimybės menkos, ir pagyvenęs vyras, bet jis vis dar turi šansą. Kam turėčiau padėti? Aš pasirinkau pagyvenusį vyrą...“ – pasidalijo X. Emmanuelli
1995 m. filantropas tapo Prancūzijos socialinių ir humanitarinių reikalų ministerijos vadovu. Tam X. Emmanuelli paliko organizaciją „Gydytojai be sienų“. Savo politinę karjerą jis apibūdino kaip „labai vienišą ministro pareigybę, bet kurią greitai išmoksti“.
Ministro pareigose X. Emmanuelli dirbo dvejus metus, ir tai jam buvo sunkus metas: konkurencija vyriausybėje buvo didelė, socialinėms paslaugoms skirtas biudžetas buvo mažas, ir jis turėjo už jį kovoti, gindamas jį prieš savo viršininkus.
X. Emmanuelli pavyko pasiekti keletą svarbių socialinių tikslų. Jis ypač didžiavosi savo sėkme užtikrinant Konvencijos dėl priešpėstinių minų gamybos ir platinimo uždraudimo (Otavos sutarties) priėmimą daugumoje šalių.
„Taip pat man pavyko sukurti vienintelę šalyje benamių pagalbos liniją, – sakė Xavieras. – Joje galite gauti laikiną pastogę, maisto, medicininę ir teisinę pagalbą iš ne pelno organizacijų. Sukūrėme skubios psichologinės pagalbos centrų tinklą žmonėms, turintiems potrauminio streso sutrikimą. Nuo pat pradžių inicijavau keletą įstatymų projektų dėl sisteminės pagalbos marginalizuotiems žmonėms – galimybės gauti gydymą, būstą, darbą ir socialines teises. Šioje srityje buvo nedidelių žingsnelių ir sėkmės, bet, deja, per dvejus metus, kai dirbau ministru, nepavyko priimti įstatymo. Į vyriausybę atėjo nauji žmonės, turintys kitų prioritetų...“
Baigęs politinę karjerą, buvęs ministras įkūrė organizaciją, kuri iki šiol gelbsti „atstumtuosius“ Prancūzijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.
X. Emmanuelli, kuris savo gyvenimą paskyrė labdarai, teikdamas pagalbą benamiams, vargstantiems ir pacientams, buvo vadinamas pasaulio sąžine.