Vladas Garastas (94), Lietuvos krepšinio treneris, olimpinių žaidynių prizininkas.

Trečiadienį, birželio 10 dieną, Lietuvos sporto pasaulį apskriejo liūdna žinia – eidamas 95 metus mirė Lietuvos krepšinio treneris, olimpinių žaidynių prizininkas ir viena didžiausių Lietuvos krepšinio legendų Vladas Garastas. Šią žinią, portalui LRT patvirtino asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas.

Apie netektį asociaciją „Lietuvos krepšinis“ informavo V. Garasto šeima.

V. Garastas amžiams įrašė savo vardą į Lietuvos krepšinio istoriją.

V. Garastas yra pasakojęs, kad krepšinį universitete pasirinko atsitiktinai – ištraukęs burtus iš trijų mėgstamiausių ir jam geriausiai besisekusių sporto šakų: „Užrašiau ant lapelio – krepšinis, plaukimas ir lengvoji atletika. Traukiau ir ištraukiau krepšinį.“

Dar tarpukariu Biržuose gimęs (1932 m.) ir mamos per abitūros egzaminus netekęs V. Garastas išvyko studijuoti į tuometinį Kauno kūno kultūros institutą. Ten ir pasirinko krepšinį, kurį laiką žaidė pats, bet trenerio duonos paragavo jau trečiame kurse.

Nuo 1956 m. jis dirbo Biržuose treneriu, vėliau buvo sporto komiteto pirmininkas, gimnazijos direktorius, bet visą laiką buvo ir treneris, treniravo rajono krepšinio rinktinę, Lietuvos moksleivių rinktines. Nuo 1979 metų tapo Kauno „Žalgirio“ treneriu, kur ir prasidėjo didžioji V. Garasto legenda.

1980 m. V. Garasto vadovaujamas „Žalgiris“ laimėjo SSRS čempionato sidabrą, 1983 m. šį pasiekimą pakartojo, o tuomet tris sezonus iš eilės – 1984, 1985 ir 1986 – tapo SSRS čempionais, finale įveikdamas Maskvos CSKA.

„Jis sutvarkė komandą, labai sutvarkė „Žalgirį“, atsirado geresnis požiūris į treniruočių procesą, gera organizacija. Ne veltui „Žalgiris“ paskui pakilo į tokias aukštumas“, – filme „Vladas Garastas. Komandos tėvas“ pasakojo Rimas Kurtinaitis.

Pirmajame V. Garasto sezone su „Žalgiriu“ komanda SSRS čempionate sidabrą laimėjo po to, kai sezoną prieš tai buvo likusi tik 11-oje vietoje.

Kitą sezoną į Kauno komandą atvyko jaunas Arvydas Sabonis, tuomet buvęs vos 17-metis. 1983 m. kauniečiai dar sykį nusileido CSKA čempionato finale, bet nuo 1984-ųjų visiškai dominavo SSRS pirmenybėse.

1986 m. „Žalgiris“ į savo titulų kolekciją pridėjo ir Williamo Joneso tarpkontinentinę taurę, neoficialiai vadinta pasaulio klubinio krepšinio čempionatu.

Vėliau V. Garastas treniravo SSRS rinktinę, su kuria laimėjo sidabrą 1989 m. Europos ir 1990 m. pasaulio čempionatuose. Atkūrus nepriklausomybę V. Garastas stojo prie Lietuvos rinktinės vairo, su kuria dar sykį įsirašė į Lietuvos ir pasaulio sporto istoriją.

1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė, kurią treniravo V. Garastas, iškovojo olimpinių žaidynių bronzą.

Lietuvos rinktinė olimpinių žaidynių pusfinalyje susitiko su JAV rinktine, vadinta „Svajonių komanda“, kurioje žaidė Michaelas Jordanas, Scottie Pippenas, Larry Birdas, Karlas Malone`as, Magicas Johnsonas ir kitos NBA legendos. Nors pusfinalis ir pralaimėtas, tačiau kovoje dėl bronzos lietuviai įveikė svarbiausią varžovą – iš buvusių SSRS valstybių žaidėjų sudarytą Nepriklausomų valstybių sandraugos rinktinę, kuriai buvo pralaimėję grupėje.

1995 m. Lietuvos rinktinė labai apmaudžiai pralaimėjo Europos čempionato finale Jugoslavijai – legendinis finalas ir galimos teisėjų klaidos aptarinėjamos iki šiol. 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse Lietuva dar sykį iškovojo bronzą.

Įdomu, kad į 1992 m. žaidynėms besirengusios rinktinės trenerio postą atvedė patys žaidėjai, kovoję su tuomečiais sporto funkcionieriais. Filme „Vladas Garastas. Komandos tėvas“ žaidėjai pasakojo, kad jie pasitikėjo tik V. Garastu, mat su juo jau buvo pasiekę krepšinio aukštumas „Žalgiryje“.

R. Kurtinaitis pasakojo, kad per skandalingą 1995 m. Europos čempionato finalą su Jugoslavija, kai Lietuvos krepšininkai po penktosios A. Sabonio pražangos atsisėdo ant suolo ir grasino netęsti rungtynių, būtent V. Garasto išmintis lėmė, kad rungtynės tęsėsi.

„Aš jiems sakau, klausykite, išėjote, pirmiausia federacijai uždės didelę baudą, o kas bus su olimpiada? Diskvalifikuos ir viskas“, – pasakojo V. Garastas.

„Garasto fenomenas, įvykis nestandartinis, bet greita ir reikalinga, įtikinanti mintis. Mes nežinome, kas galėjo būti, tuo momentu savo emocijomis pagadinome su tomis techninėmis pražangomis, bet galbūt susigrąžinome olimpiadą. Galbūt mūsų būtų nepriėmę. Būtent dėl trenerio sprendimo“, – filme „Vladas Garastas. Komandos tėvas“ pasakojo R. Kurtinaitis.

Nuo 2003 iki 2011 m. V. Garastas ėjo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu ir jam einant šias pareigas į Lietuvą buvo pritrauktas 2011 metų Europos krepšinio čempionatas.

Legendiniai Lietuvos krepšininkai V. Garastą vadino tiesiog tėvu.

„Mes buvome kaip šeima, tikras kumštis, kur visur kartu“, – yra sakęs Arvydas Sabonis.

„Jis buvo mūsų tėtis, mes atvirai jį ir vadindavome tėčiu, klausėme jo“, – teigė R. Kurtinaitis.

Jam pritarė ir Sergejus Jovaiša: „Ir dabar vadiname tėvu, jeigu kur susitinkame ar tarpusavyje pasikalbame.“

Pareiškė užuojautą

Vyriausybės vadovė Inga Ruginienė pareiškė užuojautą dėl legendinio Lietuvos krepšinio trenerio, olimpinių žaidynių prizininko, buvusio šalies krepšinio federacijos prezidento V. Garasto mirties.

Pasak premjerės, į šalies krepšinį atvedęs garsiausius talentus, V. Garastas bus prisimenamas kaip vienas iš Lietuvos krepšinio tėvų ir didžiųjų pergalių architektų.

„Su šio legendinio trenerio vardu visuomet bus asocijuojamos Kauno „Žalgirio“ pergalės, anuomet dar nelaisvai Lietuvai reiškusios kur kas daugiau nei tik sportą, o vėliau ir Lietuvos rinktinės sugrįžimas į pasaulio krepšinio elitą – virš garbingiausių pakylų vėl kylanti Trispalvė, jaudinusi milijonus širdžių“, – užuojautoje cituojama I. Ruginienė.

„Reiškiu nuoširdžią užuojautą Vlado Garasto artimiesiems, jo bendražygiams ir auklėtiniams bei visai Lietuvos krepšinio bendruomenei“, – pažymėjo premjerė.

Užuojauta taip pat pasidalino Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, įvardydamas V. Garastą tautos stiprybės simboliu.

„V. Garasto vardas neatsiejamas ne tik nuo didžiausių Lietuvos krepšinio pergalių, jis yra ir mūsų tautos stiprybės simbolis. Trenerio V. Garasto vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ buvo daugiau nei tik nuostabi krepšinio komanda. Tais okupacijos metais „Žalgirio“ pergalės vienijo Lietuvos žmones, skatino jų tautinį pasididžiavimą, laisvės troškimą, brandino nacionalinę savimonę“, – užuojautoje teigė prezidentas.

Pasak jo, kiekviena V. Garasto vadovaujamų lietuvių pergalė prieš sovietų armijos klubą stiprino tautos pasitikėjimą savo jėgomis bei artino politines išsivadavimo pergales.

Šalies vadovas taip pat pabrėžė, kad V. Garasto lyderystė, atsidavimas, pedagogo išmintis ir gebėjimas įkvėpti augino ne tik talentingus sportininkus, bet ir tikrus Lietuvos patriotus.

Jo teigimu, V. Garasto gyvenimas ir darbai paliko gilų pėdsaką Lietuvos sporto istorijoje ir Lietuvos žmonių širdyse.

„Kartu su legendiniu treneriu išeina dalis mūsų krepšinio istorijos, tačiau V. Garasto palikimas, lietuviams jo įkvėpta pergalinga dvasia – krepšinio aikštelėje ir už jos ribų – gyvuos amžinai“, – sakė prezidentas.

Svarų V. Garasto indėlį formuojant Lietuvos krepšinio istoriją ir telkiant visuomenę pabrėžė ir Seimo pirmininkas Juozas Olekas.

„Netekome žmogaus, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos krepšinio istorijos. Vladas Garastas priklausė tai kartai žmonių, kurie padėjo Lietuvos krepšinį paversti ne tik sportu, bet ir svarbia mūsų valstybės tapatybės dalimi. Jis buvo išskirtinė asmenybė, savo darbu, talentu ir atsidavimu ugdžiusi ne tik sportininkus, bet ir visą Lietuvos krepšinio kultūrą“, – užuojautoje teigė J. Olekas.

Jis taip pat pažymėjo, kad V. Garasto indėlis gerokai pranoko sporto aikštelės ribas, o jo darbai ir pasiekimai paliko ypač ryškų pėdsaką Lietuvos visuomenės gyvenime.

„V. Garasto vadovaujamos komandos pasiekė įspūdingų pergalių, o jo indėlis į Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ istoriją užima garbingą vietą mūsų šalies sporto metraštyje“, – sakė parlamento vadovas.