Vilius Orvidas (39 metų) savamokslis akmenskaldys, unikalios Orvidų sodybos kūrėjas

Likus vos kelioms savaitėms iki 40-mečio, 1992 m. rugpjūčio 5 d. Amžinybėn iškeliavo unikalios Orvydų sodybos kūrėjas, akmenskaldys Vilius Orvidas.

Darbą su akmeniu Vilius paveldėjo iš savo šeimos vyrų – tiek senelis, tiek ir tėvas Kazimieras buvo akmentašiai, daugiausia dirbę antkapinius paminklus ir šiuo darbu išmaitinę savo šeimas. Nuo mažų dienų Vilius padėdavo tėvui šiuose darbuose. Kurį laiką kūrė antkapinius paminklus, o vėliau gimtojoje tėvų sodyboje ėmė formuoti muziejų – dvasinį centrą.

„Bejėgis buvau pasipriešint. Norėdavau priešintis, kartais nieko neveikt, bet patys daiktai pas mane ateina – ir akmenys. Man lieka tik viską pakoreguot. Lyg tarp kitko… Sakyčiau, čia yra kaip žaidimas. Jei vienam čia, Žemėj, tik savo kaulus panešiot yra duota, tai kitam kitkas duota. Kiek kam duota, tiek iš to ir pareikalauta. Čia nėra – daugiau ar mažiau, nes kitas gali ir labai mažai ką padirbti, o Dievo akyse jis vienodas yra su tuo, kuris daug padarė“.

Taip 1990 metais, likus dviem metams iki mirties kalbėjo V. Orvidas – savamokslis akmens skulptorius, įspūdingos sodybos kūrėjas, į kurią sovietmečiu būriais traukė įvairūs nepritapėliai, tuometinės santvarkos atskalūnai ir maištautojai. V. Orvidas suteikdavo jiems pastogę, sudarydavo galimybę grįžti į visavertį gyvenimą. Čia lankydavosi daugybė studentų, piligrimų, žinomų mokslo, meno ir visuomenės veikėjų.

Sovietmečiu valdžia jo kūrybiniams sumanymams trukdė, keletą kartų sunaikino tai, kas buvo padaryta.

Vėliau, prasidėjus Atgimimui, Viliui kurti pasidarė lengviau, nors jo sodyba tuo laiku Lietuvoje atskirų žmonių vis dar buvo vertinama labai skirtingai. Didžiausias darbas formuojant šią sodybą-muziejų-dvasinį centrą buvo padarytas Gargždelės apylinkėse vykstant melioracijos darbams. Laukai čia nusėti rieduliais.

V. Orvidas, lankydamas tas vietas, žymėdavo labiausiai jo dėmesį patraukusius akmenis ir, anot jo paties, „gelbėdamas juos“ vežė tuos akmenis į tėvų sodybą, kiekvienam iš jų suteikdamas vienokią ar kitokią funkciją.

Dalis akmenų buvo panaudota kuriant kryžius, iš kitų buvo iškaltos skulptūros, antkapiniai paminklai, dar kiti tapdavo sodyboje formuojamų didžiulių mitologinių kompozicijų dalimi.

V. Orvido akmeninės ir medžio skulptūros puošia ne tik jo suformuotą Orvidų sodybą-muziejų. Jų nemažai yra įvairiose Lietuvos kapinėse, bažnyčių šventoriuose ir kt.

Orvidų sodyboje daugelį metų lankydavosi, dažnai ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros šiame pasaulyje ieškančių žmonių.

1989 m. Vilius priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Jis visai nemanė, kad jis čia kuria kažkokį meną, kurio pamatyti atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Sodyba gimė iš vidinių ieškojimų, filosofinių pamąstymų, kaip gyvenimo būdas.

Ši sodyba, užsienio ekspertų įkainuota milijonais dolerių, Jono Meko rikiuota prie Čiurlionio, Mačiūno pasaulinio lygio darbų ir siūlyta paskelbti UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Kūrėjas išėjus jo darbuss saugo jauniausioji menininko sesuo Palmira Orvidaitė – Beniušienė.