Sebastião Salgado (82), brazilų fotografas, pasaulinio garso dokumentalistas.

Gegužės 23 d., sulaukęs 82 metų, mirė Sebastião Salgado, brazilų fotografas dokumentalistas, žinomas dėl jaudinamų nespalvotų nuotraukų, kuriose užfiksuotas niokojantis žmonijos poveikis gamtai ir sunkus darbininkų, migrantų bei pabėgėlių gyvenimas.

S. Salgado buvo garsus savo nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Brazilijos vargšai aukso kasyklose, pabėgėliai Ruandoje ir naftos darbininkai Kuveite, tačiau kitas svarbiausias jo projektas buvo atogrąžų miškų atkūrimas aplink jo namų ūkį pietryčių Brazilijoje. „Meduza“ pasakoja, kaip Salgado pavyko ne tik tapti vienu svarbiausių savo laikų fotografų, bet ir išsaugoti šimtus hektarų teritorijos, kurioje, regis, gyvenimas nebebuvo įmanomas.

S. Salgado gimė 1944 m. pietryčių Brazilijos Aimoreso mieste. Iš ten jis išvyko būdamas 15 metų. Iš pradžių jis lankė vidurinę mokyklą, o vėliau studijavo ekonomiką San Paulo universitete. Dar būdamas studentu, jis sutiko pianistę Leliją Vanik, kuri netrukus tapo jo žmona. Kartu jie buvo kairiojo sparno Liaudies akcijos (Ação Popular) judėjimo, kuris priešinosi diktatūrai, įsigalėjusiai Brazilijoje po 1964 m. karinio perversmo, dalis.

Baigęs studijas, S. Salgado įsidarbino ekonomistu Tarptautinėje kavos organizacijoje ir pradėjo daug keliauti, ypač Užsachario Afrikoje. Kelionių metu jis susidomėjo fotografija ir pradėjo papildyti savo reportažus nuotraukų iliustracijomis. Pasak S. Salgado, šie „nedideli fotografiniai tyrimai, nepaisant ribotos techninės vertės, pateikė realybės vaizdą“, kurio negalėjo prilygti jo „paprastos ekonominės ataskaitos“.

1973 m. jis atsisakė ekonomisto karjeros, kad galėtų sutelkti dėmesį į fotografiją.

Tuo metu S. Salgado ir jo žmona jau gyveno Paryžiuje, kur jie persikėlė bijodami represijų Brazilijoje. 1979 m. fotografas įsidarbino „Magnum Photo“ agentūroje, kurioje dirbo iki 1994 m., kuomet su žmona atidarė savo agentūrą „Amazonas Images“.

Nuo prisijungimo prie „Magnum“ S. Salgado nuotraukos buvo publikuotos visuose pirmaujančiuose pasaulio žurnaluose ir laikraščiuose. Vienas iš pagrindinių jo darbų yra apie aukso kasėjus Serra Pelada kasykloje Brazilijoje, nufotografuotas devintojo dešimtmečio viduryje. Fotografas apie keturias savaites gyveno ir dirbo šalia aukso kasėjų.

Štai kaip „Magnum“ atstovas Neilas Burgessas prisiminė dieną, kai gavo S. Salgado nuotraukas:

„Jis užfiksavo tiek smurto ir pavojaus, tiek jautrias tylos ir apmąstymų akimirkas. Tai buvo romantiškas, pasakojamasis kūrinys, patrauklus savo tiesiogiškumu, tačiau be nė lašelio sentimentalumo. Epinė poema fotografijos formatu. Tai buvo mano pirmieji metai „Magnum“ studijose ir pamenu, pagalvojau: „Jei tik per metus gaučiau bent vieną tokią gerą istoriją!“ Po daugiau nei trisdešimties metų suprantu, koks laimingas buvau, kad jas gavau“.

S. Salgado nespalvotos nuotraukos, kuriose užfiksuoti dešimtys tūkstančių vyrų, šešias dienas per savaitę nuo aušros iki sutemų varginančias valandas dirbantys kasykloje, pelnė jam pasaulinį pripažinimą. „Serra Pelada“ nuotraukos pasirodė žurnale „The Sunday Times Magazine“, o N. Burgessas teigia, kad jam nuolat skambindavo kitų leidinių redaktoriai, kurie skundėsi, kad „Magnum“ jiems nepasiūlė nuotraukų.

Užfiksuoti vaizdai iš aukso kasyklos buvo įtraukti į projektą „Darbininkai“ – reportažų seriją apie fizinį darbą, kuri, nepaisant technologinės pažangos, tęsiasi iki šiol skirtinguose žemynuose. Šešerius metus, nuo 1986 iki 1992 m., S. Salgado fotografavo arbatos plantacijas Ruandoje, anglių kasyklas Indijoje, plieno gamyklas Ukrainoje ir daug daugiau. Štai ką jis pats pasakė apie savo projektą:

„Mačiau, kad artėjame prie pirmosios didžiosios pramonės revoliucijos pabaigos ir darbuotojo vaidmuo tame modelyje pasikeitė. Supratau, kad darbininkų pasaulyje daug kas pasikeis, ir nusprendžiau pagerbti darbininkų klasę. Mano straipsnio pavadinimas buvo „Darbininkai: pramonės amžiaus archeologija“, nes jie tapo archeologijos dalimi. Tai buvo nuotraukos, kuriose kažkas dingo, ir tai mane labai motyvavo“.

Po „Darbininkų“ sekė kitos fotografijų serijos: „Išėjimas“, „Kitos Amerikos šalys“, „Pradžios knyga“ ir „Amazonija“. S. Salgado istorijos pelnė prestižinius apdovanojimus, įskaitant du „Leica Oskar Barnack“ ir kelis „World Press Photo“ apdovanojimus.

Tačiau S. Salgado gyvenime buvo dar vienas projektas. 1998 m. jis grįžo iš kelionės į Ruandą, į tėvų valdomą didelį žemės ūkį Almorese, ir pamatė, kad miško kirtimas ir žemdirbystė kadaise vešlų atogrąžų mišką pavertė negyva dykuma. S. Salgado ir jo žmona nusprendė nebandyti vėl naudoti žemės žemės ūkio tikslais, kaip buvo daręs fotografo tėvas. Jie suprato, kad nori atkurti mišką tokį, koks jis buvo prieš žmogui ateinant.

Galbūt, kaip ir savo fotografijos projektuose, S. Salgado nusprendė būti ne tik stebėtoju, bet ir istorijos, kurią jis ėmėsi, dalimi. Jis užregistravo daugiau nei 600 hektarų žemės kaip privatų gamtos rezervatą ir įkūrė Žemės institutą („Instituto Terra“), kurio pirmasis investuotojas buvo „Funbio“ – Brazilijos biologinės įvairovės fondas.

Miškų sodinimas prasidėjo 1999 m. Iš pradžių aktyvistams buvo sunku: 60 proc. pirmųjų sodinukų žuvo dėl maistinių medžiagų trūkumo dirvožemyje ir dažnų kritulių. Tačiau bėgant metams S. Salgado ir regiono gyventojai išmoko geriau rūpintis jaunais medžiais. Dabar, po 26 metų, Aimoreso kalvos vėl apaugusios mišku – iki 2025 m. pradžios S. Salgado organizacija bus pasodinusi 2,7 mln. medžių.

„Sugrįžo gyvybė – vabzdžiai, paukščiai, pirmieji žinduoliai – ir gamtai klestint ūkyje, sugrįžo ir mano noras gyventi“, – sakė S. Salgado.

Jis ir jo žmona pradėjo dirbti kartu; dabar Žemės institute dirba 126 darbuotojai.

Žemės institutas aktyviai įtraukia vietos bendruomenę į medžių sodinimą. Taigi, Aimoreso moksleiviai ir studentai aktyviai padeda atkurti mišką. Be to, institutas teikia aplinkosauginį švietimą regiono valstybinių mokyklų mokiniams, veda miškų atkūrimo ir atsodinimo kursus, aiškindamas žmonėms ne tik augalų priežiūros principus, bet ir neteisėto miško kirtimo bei kitos žalos aplinkai prevencijos svarbą.

Pasak instituto darbuotojo Gabrielio de Oliveira, per „Instituto Terra“ gyvavimo metus instituto edukacinėmis programomis pasinaudojo daugiau nei 84 tūkst. žmonių.

Miškų atkūrimas – tai ne tik sodinukų priežiūra. Tai augalų, gyvūnų, vabzdžių ir kitų rūšių santykių rekonstrukcija. Žemės institute būtent taip jie ir dirba. Todėl organizacijos nariai taip pat renka sėklas, augina bites augalams apdulkinti ir atkuria gėlo vandens šaltinius.

Iki šiol daugumoje aplinkinių plantacijų jų nebuvo, tačiau Žemės institutui pavyko atkurti daugiau nei du tūkstančius dėl saulės ir gyvulių išdžiūvusių šaltinių. 2022 m. interviu S. Salgado teigė, kad nors vietos ūkininkai iš pradžių netikėjo jo plano sėkme, dabar rikiuojasi „ūkininkų eilės, laukiančios, kol organizacija atkurs jų šaltinius ir pasodins nedidelius miškelius jų žemėse“:

„Mes juos aprūpiname augalais, viela ir tvoros stulpais – mums reikia aptverti vieną hektarą aplink [išdžiūvusį] šaltinį, kad galėtume pasodinti ant jo medžius. Po dvejų metų vanduo grįžta. Taigi, ūkininkas, ypač smulkusis, tapo didžiausiu mūsų sąjungininku“, – kalbėjo S. Salgado.

2014 m. Kanų kino festivalyje pirmą kartą buvo parodytas filmas „Žemės druska“, skirtas S. Salgado, – fotografui ir Atlanto miškų restauratoriui. Brazilijos fotožurnalisto ir jo žmonos, nusprendusių investuoti savo pastangas į vietos aplinkos išsaugojimą, istoriją papasakojo vokiečių kino režisierius Wimas Wendersas, žinomas ne tik dėl savo klasikinių vaidybinių filmų, bet ir dėl dokumentinių filmų.

Interviu apie „Žemės druską“ W. Wendersas apibūdina savo įspūdžius apie S. Salgado kūrybą:

„Galima sakyti, kad Sebastião ir Lilijos Salgado Brazilijoje pradėta miškų atsodinimo programa ir pasiekti rezultatai Sebastião buvo savotiška laiminga pabaiga po visų nelaimių, kurias jis patyrė, ir depresijos, į kurią puolė grįžęs iš Ruandos. Jis ne tik savo paskutinį monumentalų kūrinį „Pradžios knygą“ skyrė gamtai – galima sakyti, kad būtent gamta leido jam neprarasti tikėjimo žmonija“.

Likus ketveriems metams iki filmo „Žemės druska“ premjeros Kanuose, S. Salgado Indonezijoje susirgo maliarija. Pasak jo šeimos, laikui bėgant jis išsivystė į leukemiją, kuri ir sukėlė jo mirtį.

„Per savo fotoaparato objektyvą Sebastião nenuilstamai kovojo už teisingesnį, humaniškesnį ir tvaresnį pasaulį. Šis humanistinio turinio kupinas darbas siūlo juslinę perspektyvą apie labiausiai nepalankioje padėtyje esančius gyventojų sluoksnius ir sprendžia aplinkosaugos problemas, keliančias grėsmę mūsų planetai“, – pareiškime teigė S. Salgado šeima.