Rosa von Praunheimas (83), kultinis Vokietijos keistojo kino režisierius.

Berlyne mirė kultinis Vokietijos (gimęsRygoje) keistojo kino režisierius Rosa von Praunheimas. Jo 1971 m. drama „Iškrypėlis yra ne homoseksualas, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ („Nicht der Homosexuelle ist pervers, sondern die Situation, in der er lebt“) tapo lūžio tašku nacionalinio LGBT judėjimo istorijoje, sukėlusi plačias diskusijas apie cenzūrą ir keistojo pasaulio baimes šalyje.

R. Von Praunheimas taip pat buvo žinomas dėl savo aktyvizmo ir švietėjiškos veiklos ŽIV epidemijos metu devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. 1991 m., epidemijos įkarštyje, R. von Praunheimas žengė provokuojantį žingsnį, per RTL transliaciją atskleisdamas televizijos laidų vedėjų Hape Kerkelingo ir Alfredo Bioleko homoseksualumą, taip paragindamas atvirumui ir solidarumui.

2025 m. vasarį Berlyno kino festivalyje režisierius gavo Teddy apdovanojimą. Ką tik kino teatruose pasirodė naujas R. von Praunheimo autobiografinis dokumentinis-fikcinis filmas „Šėtoniška kiaulė“ . Paskutiniajame interviu, kurį davė leidiniui DW 2025 m. lapkričio pabaigoje, režisierius atvirai papasakojo apie savo santykį su mirtimi.

– DW: Jūsų kataloge yra daugiau nei šimtas trumpametražių ir pilnametražių filmų. „Šėtoniška kiaulė“ yra pirmasis jūsų projektas nuo 2022 m. Kas paskatino jus grįžti prie kino po pertraukos?

– Rosa von Praunheimas: Nuolat kuriu filmus ir statau teatro spektaklius, tad nėra jokios konkrečios priežasties. Kuriu meną, kad palaikyčiau formą.

–„Šėtoniška kiaulė“ skamba kaip epitafija ir panegirika, nes ji paremta jūsų biografija, pasakoja svarbiausius jūsų karjeros momentus ir iš dalies yra apie artėjančios mirties priėmimą. Ar toks asmeninis ir autobiografinis filmas jums yra svarbus žingsnis?

– Ne, aš jau sukūriau tris ar keturis autobiografinius filmus ir parašiau knygas.

–Vis dėlto kinas daugiausia yra apie mirtį. Ar tai nepadaro jo ypatingu?

– Ne tame esmė. Greitai mirsiu; man diagnozuotas smegenų auglys, ir man liko nedaug laiko.

– Labai atsiprašau.

– Esu senas žmogus, tad nesvarbu, ar mirsiu kitais metais, ar po dvejų.

– Ir jūs su tuo susitaikote?

–Taip, laukiu mirties, džiaugiuosi dėl to. Tai nuostabus artėjančio poilsio jausmas. Nereikės skubėti ir kurti vieno filmo po kito.

– Ar jums patiko filmų kūrimo procesas?

– Man tai visai nepatiko. Visada jautėsi įtampa ir baimė padaryti ką nors ne taip. Daug baimės ir mažai malonumo.

– Ko bijote?

– Ar viskas klostosi gerai: ar aktoriai ir dekoracijos geri, ar mes su komanda susitvarkome su scenarijumi? Iššūkių daug.

– Ar esate patenkintas filmu „Šėtoniška kiaulė“?

– Tai eilėraštis, labai eksperimentinis kūrinys; nemaniau, kad žmonės jį supras. Tačiau kai kuriems žmonėms filmas patinka, ir tai stebina.

– Ar manote, kad keistas kinas turėtų būti radikalus ir eksperimentinis?

– Tai gali būti bet kas. Menas yra labai individualus; jis gali įgauti bet kokią formą.

– Manau, kad geras keistas menas visada yra vidurinis pirštas visuomenei, kuri iš esmės yra konservatyvi ir nepripažįsta „kitoniškumo“.

– Neradikalus menas taip pat yra priimtinas. Jis yra toks, koks yra. Nėra jokių taisyklių.

– Ką manote apie radikalų aktyvizmą? Ar dabar jame dalyvaujate?

– Kai buvau jaunas, buvau radikalus. Bet nebedalyvau politiniame pasaulyje ar gėjų bendruomenėje. Kuriu meną, ir tiek.

– Apie kokią ateitį svajojate?

– Taiką ir teisingumą. Norėčiau, kad žmonės būtų progresyvesni. Daugelis bijo pokyčių, todėl nekenčia visko, ką laiko „nenormaliu“.

– Kaip keistos asmenybės gali pakeisti visuomenę į gerąją pusę?

– Būkite atviros, nebijokite parodyti savo keistos tapatybės ir palaikykite feministinę orientaciją. Gerai turėti grupę žmonių, kurie jus palaiko.

Šis interviu buvo įrašytas 2025 m. lapkritį.