Robertas Wilsonas (83), bene didžiausia šiuolaikinio teatro figūra.

Mirė Robertas Wilsonas, teatro avangardo lyderis, scenoje sukūręs kitokią (be galo gražią) realybę. Visų menų žvaigždės – nuo Marinos Abramovič iki Lady Gagos – svajojo dirbti su juo.

Mirė amerikiečių teatro režisierius, menininkas ir dizaineris Robertas Wilsonas. Jam buvo 83 metai. Wilsonas buvo bene didžiausia šiuolaikinio teatro figūra. Jis įkūnijo XX amžiaus pradžioje iškilusį režisieriaus idealą: visavertis autorius, kuris kontroliuoja scenoje vykstančius procesus taip pat, kaip dailininkas kontroliuoja dažus ant drobės. Jo pastatymai tam tikra prasme buvo atgyjantys paveikslai, ir ne realistiniai, o ekspresionistiniai, kur spalva ir forma nustatoma ne siekiant natūralumo, o vien menininko valia. Wilsonas bendradarbiavo su daugybe įžymybių – nuo Marinos Abramovič ir Michailo Baryšnikovo iki Johnny Deppo ir Lady Gagos. Jis dirbo visame pasaulyje.

Vaidindamas ir kaip aktorius, ir režisierius, jis perteikė Cage'o tekstą su jam būdingu baltu makiažu, tarp baltų drobių, nukabinėtų citatomis iš „Paskaitos apie nieką“. Ši visur esanti balta spalva atkartojo kompozitoriaus tezę apie neakivaizdžią, bet milžinišką įvairių pauzių, tarpų, tuštumos kultūrinę reikšmę – trumpai tariant, apie „nieko“ reikšmę, kategoriją, kuri yra iš esmės svarbi Wilsono režisūrai.

Robertas Wilsonas gimė 1941 m. mažame Waco miestelyje, Teksase, ir užaugo konservatyvioje religinėje aplinkoje, kur, kaip jis vėliau sakė, net moteris, dėvinti kelnes, buvo laikoma nuodėme, o ėjimas į teatrą buvo dar labiau smerkiamas. Būsimajam režisieriui buvo sunku – ne mažiau svarbu ir jo homoseksualumas. Wilsonas taip pat mikčiojo – ir šio kalbos ypatumo jam pavyko atsikratyti tik padedant šokių mokytojai. Ji išmokė jį lėtai tarti žodžius – taigi ir jam būdingas neskubus pasirodymų tempas. Septintajame dešimtmetyje Wilsonas išvyko į Niujorką studijuoti meno ir architektūros. Tuo metu mieste klestėjo įvairus avangardas, įskaitant choreografiją, kuri žavėjo jaunąjį teksasietį: stipriausius tų metų teatrinius įspūdžius jam paliko modernaus šokio lyderių – George'o Balanchine'o, Merce'o Cunninghamo, Marthos Graham – darbai. Kai pats Wilsonas tapo režisieriumi, kūnui jo darbuose buvo skiriama tiek pat, jei ne daugiau, dėmesio nei dramatiškam veiksmui.

Kita Wilsono aistra – avangardinė muzika – buvo labai svarbi reikšmingiausio ankstyvojo jo kūrinio – operos „Einšteinas paplūdimyje“, sukurtos kartu su minimalistų kompozitoriumi Philipu Glassu ir choreografe Lucinda Childs, – sėkmei. Penkių valandų trukmės, be siužeto pastatymas 1976 m. tapo hitu Avinjono festivalyje – svarbiausiame Europos teatro forume – ir pradėjo režisieriaus tarptautinę karjerą.

Wilsono reputaciją liudija neįprastai margas su juo dirbusių įžymybių sąrašas. Žinoma, tai teatro žvaigždės – Willemas Dafoe, Michailas Baryšnikovas, Jevgenijus Mironovas, bet toli gražu ne tik jie. 2011 m. jis išleido spektaklį „Marinos Abramovič gyvenimas ir mirtis“ – sceninę biografiją apie garsiausią šiuolaikinę performanso menininkę, kuri prasidėjo nuo Abramovič kruopščiai suplanuotų jos būsimų laidotuvių scenos (trys kūnai bus palaidoti trijuose miestuose, ir niekas nežinos, kur yra tikroji Marina). Pagrindinė veikėja vaidino save. Be to, iniciatyva projektui kilo iš Abramovič.

Režisierius taip pat išdrįso pasinerti į populiariosios kultūros teritoriją: filmavo vaizdo meną su Holivudo žvaigždėmis – Bradu Pittu, Johnny Deppu, Winona Ryder, sukūrė scenografiją Lady Gagos šou MTV vaizdo muzikos apdovanojimuose, o neseniai buvo atsakingas už „Dior“ kolekcijos šou.

bazė buvo „Watermill Center“ – kultūros įstaiga, kurią režisierius įkūrė Long Ailende 1992 m. Tačiau jo spektakliai buvo rodomi visame pasaulyje, daugiausia Europoje. Naujausias režisieriaus teatro darbas buvo „Pessoa“ – bendras italų „Teatro della Pergola“ ir prancūzų „Théâtre de la Ville“ projektas – dedikacija portugalų avangardo poetui Fernandui Pessoai.

Wilsonas yra viena iš paskutiniųjų neginčijamų režisieriaus teatro figūrų, atsiradusio XIX ir XX amžių sandūroje ir dabar pamažu tampančio praeitimi, užleidžiančio vietą kitoms, mažiau autoritarinėms teatro kūrybos formoms. Režisieriaus teatro pagrindas – spektaklio, kaip užbaigto kūrinio, kuris, kaip ir paveikslas ar knyga, turi vieną ir vienintelį autorių, idėja. Nei dramaturgo nurodymai, nei aktoriaus kūrybinės ambicijos negali to diktuoti.

Wilsonas buvo būtent toks suverenus autorius. Jo teatro visata priėmė ir įsisavino bet kokius siužetus. Jis statė „Odisėją“ Atėnuose, „Edą“ Osle, La Fontaine'o pasakėčias Paryžiuje, Brechto „Trijų grašių operą“ Berlyne, „Puškino pasakas“ Maskvoje ir kiekvieną kartą vietinis koloritas organiškai derėjo su režisieriaus eklektiška, tarptautine estetika. Ši estetika buvo absoliuti: Wilsonas kontroliavo kiekvieną detalę, pats projektavo scenoje stovinčius baldus ir netgi plakatuose naudojo firminį šriftą, neabejotinai atpažįstamą bet kuriam patyrusiam teatro žiūrovui.

Svarbiausias režisieriaus teatro bruožas – menų sintezė, kai tekstas, vaidyba, muzika, kostiumai, architektūra ir šviesa veikia bendram tikslui. Gindami teatro nepriklausomybę nuo literatūros, praėjusio amžiaus pradžios režisieriai – tokie kaip britas Gordonas Craigas ar mūsų tautietis Vsevolodas Meyerholdas – sustiprino kitus spektaklio komponentus, pirmiausia vaidybą ir scenografiją.

Wilsonas tapo ištikimu jų pasekėju: tekstas niekada nevaidino pagrindinio vaidmens jo pasirodymuose. Turbūt būdingiausi jo režisūros bruožai – neskubus, meditatyvus ritmas, sudėtingas įvairiaspalvis grimas ir šviesa. Su šviesa jis dirbo tiesiogine prasme kaip dailininkas: naudojo įspūdingus gradientus, „pertapydamas“ personažus ir erdvę priešais publiką. Artimiausias jo giminaitis moderniajame mene yra šviesos instaliacijų meistras Jamesas Turrellas: abu jie sukuria aplinką, taip nutolusią nuo mūsų kasdienės patirties, kad pradedi abejoti to, kas vyksta, realybe.

Wilsono kūryba yra vienas pirmųjų vadinamosios postdramos, vėlyvosios režisieriaus teatro formos, pavyzdžių, kai atsiribojimas nuo literatūros tampa galutiniu, o istorijų pasakojimo užduotis nusmunka į antrą planą. Šioje paradigmoje egzistuoja labai reikšminga šiuolaikinio teatro dalis, o tarp jos praktikų yra daugybė žmonių, kuriems Wilsonas vienaip ar kitaip padarė įtaką. Jis taip pat turi tiesioginių epigonų, kurie dažniausiai kopijuoja išorinius jo stiliaus bruožus – kostiumus, grimą. Tačiau ir originalūs režisieriai iš jo daug ko išmoko. Visų pirma, kalbame apie vizualiojo teatro atstovus: pavyzdžiui, Michaelą Thalheimerį, Romeo Castellucci ir Suzanne Kennedy. Ir tam tikru mastu mūsų pačių Kirilą Serebrenikovą.