Philippe'as Labro (88), prancūzų rašytojas, žurnalistas, režisierius ir scenaristas.

Sulaukęs 88 metų, birželio 4 d. mirė prancūzų rašytojas, žurnalistas, režisierius ir scenaristas Philippe'as Labro.

Jis gimė 1936 m. rugpjūčio 27 d. Montaubane. Būdamas 18 metų, jis išvyko iš Prancūzijos studijuoti į Vašingtono ir Lee universitetus Virdžinijoje. Vėliau keliavo po Jungtines Valstijas. Grįžęs į Europą, tapo reporteriu. Nuo 1960 iki 1962 m., per Alžyro karą, Ph. Labro buvo kareivis. Vėliau grįžo prie žurnalistikos.

Nušvietęs apie Johno Kennedy nužudymą Prancūzijos laikraštyje „France-Soir“, jis kelias dienas prieš nušaunant Lee Harvey Oswaldą Dalase susitiko su Jacku Ruby. Vėliau jį oficialiai apklausė Warreno komisija.

Ph. Labro dirbo RTL, "Paris Match ", TF1 ir Antenne 2. Rašytojas yra 1930 m. įkurtos Prancūzijos literatūros premijos „Prix Interallié“ laureatas, kuri jam buvo skirta už autobiografiją „L'Étudiant étranger“ 1986 m.

Ph. Labro parašė ne vieną scenarijų ir režisavo keletą išskirtinių filmų: „Be jokios aiškios priežasties“ su Jean-Louis Trintignant (1971), „Paveldėtojas“ su Jean-Paul Belmondo (1973), „Privatus detektyvas“ su Jean-Paul Belmondo (1976), „Nusikaltimas“ su Claude'u Brasseur ir Jean-Louis Trintignant, „Dešinysis krantas, kairysis krantas“ su Gerard'u Depardieu, Nathalie Baye ir Carole Bouquet (1984) ir kt.

2008 m. dokumentiniame filme „Melvilio kodas" Ph. Labro tvirtina, kad jis buvo artimas režisieriaus Jean-Pierre Melville draugas. Primename, kad J.P. Melvilis laikomas dvasiniu prancūzų naujosios bangos krikštatėviu.

Nuo 1985 iki 2000 m. Ph. Labro buvo RTL programų direktorius, o 1992 m. tapo radijo stoties viceprezidentu.

Jis - Garbės Legiono didysis karininkas (2025 m.).

„Jei Labro būtų amerikietis, apie jo herojus kalbėtume kaip apie Salingerio. Jei Labro būtų moteris, sakytume, kad jis yra dešimtmečio Sagan. Jei Labro būtų senas, miręs arba viskas kartu (taip, taip, pasitaiko, tokių atvejų yra daug), įteiktume jam Goncourtą. Jei Labro nevadovautų radijo stočiai, jei nerašytųlaikraščiams, jei nekurtų filmų, jei nejaustų didelės kaltės – dėl sėkmės ir džiaugsmo, jei galiausiai sutiktų būti mažiau gyvas, mažiau matomas, elgtumėmės su juo taip, kaip elgiamės su daugeliu netikrų rašytojų, kuriems tereikia jais apsimesti. Jei Labro nebūtų Labro, galima sakyti, kad su „Debiutu Paryžiuje“ jis mums dovanoja ne tik tobuliausią savo knygą, bet ir vieną gražiausių sezono romanų. Deja, Labro yra Labro. Tai yra keista asmenybė, kupina gyvenimo, kupina laimės, bet turinti neįtikėtinos drąsos“, – pagerbdama Ph. Labro ir publikuodama citatą iš savo 1994 m. dienoraščio. rašo prancūzų žurnalistė Bernard-Henri Lévy.