Peteris Watkinsas (90), dokumentalistas, „Oskaro“ laureatas.
Praėjus dienai po 90-ojo gimtadienio mirė britų dokumentinių filmų kūrėjas ir scenaristas „Oskaro“ (1967 m.) laureatas Peteris Watkinsas.
Būsimasis režisierius gimė 1935 m. spalio 29 d. Londone. Jis baigė Kristaus koledžą Kembridže ir Karališkąją dramos meno akademiją Londone. Kurį laiką dirbo reklamos srityje.
Antroje šeštojo dešimtmečio pusėje P. Watkinsas pradėjo kurti mėgėjiškus filmus, savo idėjomis glaudžiai susijusius su to meto antikariniais ir jaunimo protestų judėjimais. Jo dokumentinė 1965-ųjų drama „Karo žaidimas“ (1965 m.) atnešė režisieriui pasaulinę sėkmę. Už šį filmą jis gavo „Oskarą“, BAFTA apdovanojimą ir specialųjį Venecijos kino festivalio prizą.
Filmas sukurtas remiantis Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų statistika ir su šiais įvykiais susijusių aukštų pareigūnų citatomis. Šis mocumentary filmas nagrinėja tariamai vykusio Didžiosios Britanijos branduolinio antpuolio pasekmes. Nufilmuotą dokumentiniu stiliumi, šokiruojantį ir politiškai angažuotą filmą tuometis BBC generalinis direktorius Hugh Carltonas pavadino „per šiurpiu rodyti visuomenei“ ir Didžiojoje Britanijoje jis buvo uždraustas.
Po to, kai BBC uždraudė „Karo žaidimus“, režisierius paliko Didžiąją Britaniją ir iki 1990-ųjų gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje. Trylika metų P. Watkinsas su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Prancūziją.
Be JK, kūrėjas ilgą laiką dirbo ir gyveno Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Sovietų Sąjungoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.
Kūrėjas taip pat režisavo filmus „Nežinomo kareivio dienoraštis“, „Kullodenas“, „Privilegija“, „Gladiatoriai“, „Bausmių parkas“, „Edvardas Munkas“, „Spąstai“, „Vakaro šalis“, „Komuna (Paryžius, 1871)“ ir kitus.
P. Watkinsas kūrė dokumentinio-žurnalistinio kritinio tyrimo, paremto istorine ar utopine medžiaga, tipiškai pasitelkdamas neprofesionalius aktorius (dokumentinės dramos, pseudodokumentiniai filmai).
P. Watkinsas, tiek kaip praktikas, tiek kaip teoretikas, ypač domėjosi šiuolaikine žiniasklaida – jos dokumentiniu ir fikciniu potencialu, realybės poveikiu ir poveikio mastu. Savo filmuose jis ne tik pasakojo naratyvinę istoriją; jis analizavo filmus ir televiziją, naudodamas jų pačių įrankius.