Knutas Husebø (80), norvegų aktorius ir dailininkas.

Sulaukęs 80 metų amžiaus mirė norvegų aktorius ir dailininkas Knutas Husebø. Kūrėjas paliko itin reikšmingą pėdsaką Norvegijos teatro ir televizijos istorijoje ir taip pat prisimenamas kaip menininkas, sėkmingai derinęs vaidybą su dailininko darbu.

K. Husebø gimė 1946 m. ​​gegužės 10 d. Stavangeryje, Norvegijoje. Knutas mažens domėjosi teatru ir scenos menais. Savo aktoriaus karjerą jis pradėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje, debiutuodamas Nacionaliniame teatre spektaklyje „Taremare“. Netrukus jis tapo vienu žymiausių jaunųjų aktorių Norvegijos teatro scenoje.

1969 m. K. Husebø prisijungė prie Norvegijos nacionalinio teatro, kur dirbo daugelį metų. Jis taip pat vaidino Riksteatret ir kituose teatruose visoje šalyje. Tarp garsiausių K. Husebø scenos vaidmenų buvo Edmundas „Karaliaus Lyro“ operoje, Orsino „Dvyliktojoje naktyje“ ir pagrindinis vaidmuo Henriko Ibseno pjesėje „Katilina“.

K. Husebø pelnė didelį pripažinimą dėl savo darbo televizijoje. Vienas žymiausių jo vaidmenų buvo Benoni Knuto Hamsuno romanų „Benoni ir Rosa“ televizijos adaptacijoje. Jis taip pat atliko pagrindinį vaidmenį daugiadalėje Sigrid Undset romano „Jenni“ adaptacijoje, kurią režisavo Peras Bronkenas.

Aktorius pat aktyviai vaidino kine. Žymiausi jo filmai: „Paskutinė Knuto Formo medžioklė“, „Dezertyravimas“, „Mes“, „Gyvenimas ir mirtis“, „Julija, Julija“, „Inžinieriaus Andre skrydis“, „Sudie, solidarume“, „Vestuvių puota“, „Antras žvilgsnis“, „Morganas Kane'as: mirtis – vienišas medžiotojas“, taip pat „Šalti pietūs“ ir „Maksas Manusas“.

Be draminių vaidmenų, K. Husebø daug dirbo muzikiniame teatre. 1977 m. jis atliko pagrindinį Franko N-Furterio vaidmenį Norvegijos roko operos „Šiurpiojo Rokio šou" pastatyme, kuri tapo kultine. Vėliau jis pasirodė miuzikluose „Linksmos Fantomo vestuvės“, „Mano puikioji ledi“, „Trijų grašių opera“, „Smuikininkas ant stogo“ ir kituose populiariuose pastatymuose.

Per visą savo karjerą K. Husebø is buvo laikomas vienu atpažįstamiausių Norvegijos personažinių aktorių. Kolegos pastebėjo jo gebėjimą vienodai įtikinamai vaidinti klasikiniame teatre, miuzikluose, kine ir televizijoje.

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos kūrėjas vis labiau domėjosi vaizduojamuoju menu. Dirbo tapytoju ir grafiku, rengė savo darbų parodas ir palaipsniui derino teatro darbą su menine karjera. Pastaraisiais dešimtmečiais K. Husebø vardas tapo žinomas ne tik teatro bendruomenėje, bet ir tarp šiuolaikinio Norvegijos meno gerbėjų.