Kazimiera Kymantaitė (89 metų) teatro ir kino aktorė, legendinė režisierė
1999 m. gegužės 21-ąją, likus vos daugiau nei mėnesiui iki 90-ojo jubiliejaus Anapilin iškeliavo viena garsiausių Lietuvos režisierių, legendinė teatro ir kino aktorė Kazimiera Kymantaitė.
Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė, Banaitienė 1909 m. birželio 29 d. gimė Kuršėnuose. Būdama 12 m. atvyko gyventi į Kauną, kur 1929 m. baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją.
Būsima aktorė ir režisierė studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (nebaigė), tuo pat metu 1929–1932 m. mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro, dalyvavo teatro spektaklių masuotėse. 1933–1934 m. buvo Jaunųjų teatro aktorė, pirmas jos savarankiškas vaidmuo buvo spektaklyje „Dėdės Tomo trobelė“. 1934–1940 m. buvo Valstybės teatro aktorė.
1939 m. moteris išvyko į Vilnių. 1940–1941 m. buvo Vilniaus valstybinio teatro aktorė. Karo metais su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. 1941–1944 m. bendradarbiavo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje . 1943–1944 m. buvo Sovietų Sąjungos lietuviškų valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944–1945 m. Vaidilos teatro aktorė, 1945–1950 m. Vilniaus valstybinio dramos teatro dramos studijos dėstytoja, 1945–1993 m. Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė ir režisierė. 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.
Sukūrė daug ryškių charakterinių vaidmenų: Fani („Dėdės Tomo lūšnelė“, 1933 m., pagal H. E. Beecher‑Stowe), Sara (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1936 m.), Šarlota (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937, 1945), Betina (G. Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, 1939 m.), Kleopatra (M. Gorkio „Priešai“, 1946m.). Kiti svarbesni vaidmenys: Kindė („Šarūnas“, 1929, pagal V. Krėvę), Tatjana (A. Čechovo „Jubiliejus“, 1945 m.), Keraitienė (K. Binkio „Atžalynas“, 1938 m.), Sart (H. Heijermanso „Viltis“, 1940 m.), Aksinja, Varvara (A. Ostrovskio „Miškas“, 1948, „Audra“ 1950), Rūkienė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948 m.), Aiša Apa (Č. Aitmatovo, K. Muchamedžanovo „Fudzijama“, 1974 m.), Giza (I. Örkény „Žaidžiame kates“, 1977 m.).
K. Kymantaitė daugiausia režisavo lietuvių literatūros inscenizacijas: „Marti“ (1945, pagal Žemaitę), „Kraujas ir pelenai“ (1961, pagal Just. Marcinkevičių), „Sename dvare“ (1983, pagal Šatrijos Raganą, Klaipėdos dramos teatre; abiejų inscenizacijų autorė), „Žemė maitintoja“ (1950, pagal P. Cvirką), „Paskenduolė“ (1956, pagal A. Vienuolį, LSSR valstybinė premija 1957), „Meisteris ir sūnūs“ (1965, pagal P. Cvirką, 1978 vaidino Meisterienę; trijų paskutinių su A. Liobyte).
Pastatė lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų: B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1948), K. Sajos „Silva studentauja“ (1957), „Nerimas“ (1962), „Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona“ (1967), „Dilgėlių šilkas“ (1972, Kauno dramos teatre), K. Inčiūros „Gulbės giesmė“ (1975, Jaunimo teatre Vilniuje), B. Sruogos „Milžino paunksmė“ (1979).
6–7 dešimtmetyje ji buvo vienintelė režisierė, statanti lietuvių literatūros kūrinius. K. Kymantaitė vaidino televizijos spektakliuose, kine, deklamavo, daugiausia lietuvių ir rusų klasikinę prozą. Sukūrė visą eilę įsimintinų vaidmenų kino filmuose: Janytė ( „Marytė“, rež. Vera Strojeva, 1947 m.), Čepėnienė („Svetimi:, rež. Marijonas Giedrys,1962 m), Laimos motina („Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas, 1969 m.), Gaigalienė( „Markizas ir piemenaitė“, rež. Algirdas Dausa, 1978 m.), Ponia („Dičiaus karjeras“, rež. Balys Bratkauskas, 1980 m.)
1954 m. aktorei buvo suteiktas LSSR liaudies artistės vardas, 1994 m. ji apdovanota LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.