Justinas Mikutis (66 metų) legenda tapęs lietuvių mąstytojas, savamokslis filosofas

1988 m. birželio 2 d. Amžinybėn iškeliavo Justinas Mikutis – mąstytojas, kuris grįžęs iš lagerių į tarybų Lietuvą, buvo virtęs beveik legendine asmenybe. Vieni jame matė šventąjį, kiti – apsėstąjį. Jis kapojo ir drebino kultūrinį bei dorinį snaudulį, mokėjo būti ir ypač delikatus, ir visai be ceremonijų, kupinas temperamento, į nieką nepanašus žemaičių apaštalas. Jis sakydavo: „Mintys mane vemti verčia.“

Savamokslis filosofas bendravo su Borisu Pasternaku, manoma, įkvėpė Andrejų Sacharovą kovoti už žmogaus teises ir, sakoma, kad išpranašavo šiandien vykstantį karą.

Daugeliui pirmąkart sutikusių šią asmenybę kildavo gana keisto, apšiurusio varguolio įspūdis. Tačiau pakakdavo jam tik prabilti ir pirmąją nuostatą tuoj keisdavo nuostaba: stulbinama atmintis, erudicija, Vakarų poezijos citatos, gilūs filosofiniai apibendrinimai, laisva, jokių standartų, ypač – tada, sovietmečiu, nevaržoma mąstysena negalėjo nežavėti.

J. Mikutis gimė 1922 m. Šateikių Rūdaičiuose, Plungės rajone. Mokėsi Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje, vėliau Kauno universitete. Naciams jį uždarius, mokytojavo Žemaitijoje, po karo NKVD suimtas, žiauriai muštas, kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose.

Į Lietuvą J. Mikutis grįžo 1956 m., dirbo Vilniaus gamykloje vertėju, liftininku, vėliau pozuotoju Dailės institute.

Išvaikščiojęs Žemaičių miestelius ir kaimus ar grįžęs iš klajonių po Vilnių, Kauną, Leningradą ar Maskvą, tarpduryje klausdavo: „Kas krikščioniškesnio?“, o paskui, springdamas juoku, pats atsakydavo: „Viskas Mao!“

Pasak daugybę metų su J. Mikučiu bendravusio tapytojo Vaidoto Žuko J. Mikutis buvo tikintis, praktikuojantis krikščionis, kūrybingas, nenuspėjamas, lyg vaikščiojantis minčių vulkanas.

„Justiną žinojo, pažinojo ir mylėjo kelios Lietuvos kultūros žmonių kartos – literatai, muzikai, dailininkai. Sigitas Geda vėliau savo dienoraštyje rašė: „Kai Justinas Mikutis į Algirdo gatvę atnešė man Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ skolintą VII tomą, jo žodžiai buvo: – Jis įtikino mane, kad prarasto laiko nebūna kuriančiai sielai, – prisiminė V. Žukas.

– Juoduoju sovietmečiu vaikštinėdamas po Vilnių, Kauną ar gimtąją Žemaitiją, atvykęs pas grįžusius iš lagerių bičiulius sibiriečius arba netikėtai užgriuvęs pas Lietuvos kultūros žmones, J.Mikutis išsyk pradėdavo deklamuoti ir nagrinėti Vytautą Mačernį, Osipą Mandelštamą, Georgą Traklį, Shakespeare'ą, Lermontovą, Helderlyną, Puškiną, naršė skersai išilgai Dostojevskio, Grahamo Greene'o, Faulknerio romanus, Chaplino ir Bergmano filmus. O muzika – ypač Bachas, Mozartas ir Beethovenas – buvo jo nuolatinių susižavėjimų ir kalbų objektai. Būdamas paradoksų meistras, J. Mikutis sakė: „Mozartas užgydo žaizdas anksčiau, negu jos atsiranda“, arba „Dar klausimas, kas yra svarbiau – Bachas ar visi kiti kartu sudėjus“.

J. Mikutis mirė Vilniaus ligoninėje už geležinkelio stoties, tuoj pat po laisvės mitingo Katedros aikštėje, kur pirmą kartą viešai buvo giedotas Lietuvos himnas. Sužinojęs apie tai, Justinas pakėlė galvą nuo ligonio pagalvės ir pasakė: „Na tai maladiec“.

Ant J. Mikučio kapo Karveliškių kapinėse akmentašys Vilius Orvidas sukūrė paminklą – Nukryžiuotasis tarp lietuviškų voliutų. Sakoma, kad sklendžiantis V. Orvido Kristus turi Justino bruožų.