Jonas Markauskas (79), tremtinys, vienas iš Tėvynės sąjungos steigėjų.

Labai liūdna žinia. Tokią gražią saulėtą žiemą Amžinybėn iškeliavo Jonas Markauskas, feisbuke pranešė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

„Diena it jo patyrimai – ir šaltis, bet ir saulė bei šviesa, kuri duoda gyvent ir kurt. Nuostabus žmogus, „vilties kūdikis“, mokytojų sūnus, gimęs tremtyje prie ledinės, mirtimi alsuojančios Laptevų jūros. Jonai, šviesios Jums kelionės žiemišku Dangaus skliautu. Jūs savo gimimu tapote viltimi šimtams. Jūsų gerumas ir padorumas – pavyzdys kiekvienam.

Jūsų darbai – stiprios protėvių dvasios tąsa ir subrandintas supratimas, ką turime padaryti dėl ateities. Jono biografija plati – inžinierius, visuomenės veikėjas. Labiausiai jį pažinau kaip išmintingą, padorų, romų, Lietuvą begaliniai mylintį žmogų. Jonas suprato, kad svarbu ne tik mūsų pačių atmintis ar pagarba protėviams, bendražygiams, bet ir žinia pasauliui – kad sužinotų apie Lietuvą. Jis buvo istorinės atminties įamžinimo variklis – nuo paminklų prie Laptevų jūros (tiesa, vieno, 2006m, Rusija nebeleido pastatyti, tad jis iškilo Vilniuje Aukų g.), palaikų sugrąžinimo, iki darbų Tėvynėje. Bene labiausiai visiems liks žinoma jurta-tremties ekspozicija muziejuje Rumšiškėse.

Kur daugybė žmonių gali išgirsti Jono likimo sesės Irenos Saulutės Špakauskienės pasakojimus. Dalios Grinkevičiūtės, taip pat „laptevietės“, atminimo ir darbų populiarintojas bei įamžintojas. Pavyzdžiui, jos atsiminimai ir knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasauliui papasakojo apie stalinizmo žiaurius nusikaltimus. Jono iniciatyva – du leidimai anglų kalba. Jo, ir jo likimo brolių bei sesių gyvenimas – Rūtos Šepetys knygoje ir filme „Tarp pilkų debesų“. Pats Jonas – 20ies knygų sudarytojas.

O savo prisiminimais dalinasi dokumentiniame filme „Ledo vaikai“, daugybėje interviu. Daug metų, kiekvienais metais muziejuje Rumšiškėse vyksta Birželio 14-osios minėjimai, šiais metais jis neabejotinai bus kitoks. Kur kas tuštesnis. Jonas Markauskas – Tėvynės sąjungos vienas steigėjų, nuo pirmų dienų šioje politinėje bendruomenėje. Ačiū Jam už aktyvią veiklą. Man ypatingai brangus Jonas ne tik todėl, kad galėjau bendrauti ir prisidėti prie kai kurių jo iniciatyvų, bet todėl, kad buvo artimi bičiuliai ir bendražygiai su mano tėčiu.

Iki paskutinių tėčio dienų susiskambindavo aptart politines, Lietuvos ir pasaulio aktualijas. Pasitikėjo vienas kitu. Bus ką aptarti ten susitikus. Užuojauta žmonai Gražinai, vaikams, anūkams ir bendražygiams. Jonas gyvens per savo darbus. O sau, lyg įsipareigojimą, priimu jo idėją, kuriai kol kas neužteko palaikymo Kauno savivaldybėje – įamžinti mokytojus tremtinius, kurių, kaip ir jo tėvai, pirmuose sovietų vykdytuoae masiniuose trėmimuose, buvo šimtai. Jono mintis – atminimo lenta ant sporto halės kaune, kur vyko ikikarinis mokytojų suvažiavimas. Gal tai, o gal kažkas kito galėtų atsirasti kaip pagarbos ženklas“, – feisbuke konservatorė politikė.