Jonas Kalinauskas (78), poetas, „Poezijos pavasario“ laureatas.

Eidamas 79-uosius metus kovo 5 d. mirė poetas, „Poezijos pavasario“ laureatas Jonas Kalinauskas, – šią žinią savo „Facebook“ paskyroje pranešė jo sesuo, rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

J. Kalinauskas 1972 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę.

Studijų metais jam teko dirbti ir šaltkalviu, ir vamzdžių klojėju, ir pagalbiniu darbininku, ir kūriku mokykloje.

1985 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus.

Dirbo pataisos darbų kolonijoje, „Lietuvos pionieriaus“, „Gimtojo krašto“, „Literatūros ir meno“ redakcijose, „Reklamos“ agentūroje, Lietuvos kino studijoje, Lietuvos „Telefilme“, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur.

Nuo 1980 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

J. Kalinauskas debiutavo 1977 m. eilėraščių rinkiniu „Pajevonio fragmentai“. Vėliau išleido dvi poezijos knygas, kurios buvo išverstos ir į rusų kalbą: „Kalbėk, paukšti“ (1980, 1988) ir „Žemės kvapai“ (1981).

Pats yra sakęs, kad jam „poezija įvyksta netikėtai – kaip botago kirtis, kaip pavasarinis žaibas virš žydinčių sodų“. Tų poetinių kirčių pririnko ir išleido nemažai: „Žvelgiu į tamsą“ (1990), „Veidas dilgėlėse“ (1991), „Raktų rūdys“ (1999), „Ir nėra svarbu“ (2003), „Sapnų liudininkas“ (2005), „Miego meistras“ (2008). Į septintą dešimtį įkopęs,

2011 m. J. Kalinauskas už knygą „Plunksnų plėšytojos“ (2010) sulaukė Poezijos pavasario laureato laurų. Tuomet jis atviravo: „Savo eilėraščius turiu išvaikščioti, (...) O kai minkštu pieštuku ant vyniojamojo popieriaus naktį – tarp 2 ir 3 valandos – ką parašau, metu į seną batų dėžę pastalėj. Batai (47 dydis) seniai sunešioti ir atiduoti šiukšlių pirkliams, dėžė su gelsvėjančiais rankraščiais liko. Po kokių metų paimu, skaitau – nei poezijos, nei prozos. Dar po pusės metų prisiverčiu perkelti tuos tekstus į kompiuterį, išspausdinu: reikia kaip nors įteisinti savo esamumą – gal kas anapus beldžiasi į mano vietą – ir vėl į dėžę nuo batų…“

Tie į batų dėžę ir toliau mėtyti naktiniai (ir ne tik) posmai sugulė ir į vėlesnes, lietuvių literatūros laukui svarbias poezijos knygas: „Mano sodo vagis“ (2013), „Ar Spangis ateis“ (2014), „Nesantis = Absent“ (2025). J. Kalinausko eilėraščių išversta ir publikuota rusų, anglų, vokiečių, ispanų, lenkų, prancūzų ir kitomis kalbomis.